Apsakymas iš ciklo „Pokario mitologija"

Į vakarines pamaldas jau buvo pradėję rinktis žmonės, kai prie bažnyčios atidardėjo vežimas, prisėdęs ginkluotų vyrų. Stribas sentikis Mamonovas, sukiodamas kaip meškos rudą, iki krūtinės želiančią barzdą, iš po vyrų kojų ištraukė negyvėlį, įvilko pro vartelius į šventorių ir pasodino prie artimiausio medžio. Negyvėlis buvo labai jaunas, labai išbalęs, jo ilgų auksinių, susigarbanojusių plaukų būtų pavydėjusi kiekviena mergina. Vilkėjo jis buvusios Lietuvos kariuomenės uniformą, sukruvintą širdies plote. Stribas patempė aukštyn jo švarkelį bei marškinius, apnuogindamas pilvą, atsagstė kelnių spragą –­ diržą ir batus buvo dar prieš tai nutraukęs, pasilikęs vežime. Tada atsitolino per penkiolika žingsnių, pasigrožėjo paties sukurtu paveikslu truputį svyruodamas ir nenatūraliai išraudęs, šyptelėjo besirenkantiems žiūrovams, daugiausia iš senyvų moterėlių. Tai dar nebuvo vaidinimo pabaiga, o tik pradžia. Stribas nusikabino nuo peties šautuvą, pervedė juo per žmones, kurie iš išgąsčio šastelėjo atbuli – su išgėrusiu ne juokai, tada nukreipė vamzdį į pasodintąjį ir paleido šūvį, nuo kurio lavonas susipurtė, tarsi dar būtų gyvas. Stribas neskubėdamas nusitaikė ir iššovė vėl. Ir dar kartelį. Kas šūvis – nauja skylė lavono švarkelyje ir sveikinimo šūksniai iš sėbrų vežime.
Naktį lavonas tebegulėjo šventoriuje šalia tyliai dunksančios bažnyčios. Už akmeninės tvoros, išorėje, ėjo sargybą vienas iš stribų. Kai sutemo, tai ir miestą apgaubė tamsa, prapuolė praeiviai, – toks ten ir miestas, kelios grįstos, purvu bei arklių mėšlu padengtos gatvės, aptūptos kaimiškais tašytų rastų trobesiais, ir turgaus aikštė, kur baltuoja vienas kitas mūrinukas ar nutinkuotas medinukas, o ant kampo kyla už visus aukštesnio trijų aukštų bankelio kepurė. Tik bažnyčia, viena bažnyčia – didelė kaip tikrame mieste. Sūpuojasi kelios lempos ant stulpų, bet po vidurnakčio užgeso ir jos, ir paskutiniai blyškūs žiburėliai bailiai susigūžusiuose namukuose. Šiokia tokia pašvaistė buvo matyti priemiestyje, kareivinių pusėje, – ten plieskė galingas prožektorius.
Ne taip jau linksma eiti sargybą naktį ir dar vienam: vis vaidenasi, kad sėlina tamsoje koks nedraugas, pykštels ir sudie, gyvenimėli jaunas. Dar nė mergų nemylėjus. Kaip tam, kuris šventoriuje, turbūt bendraamžiui... Tas nesibaigiantis karas po karo... Taip jau išėjo, kad mes skirtingose fronto pusėse. Atleisk, brolau.
Sargybinį pradėjo marinti miegas. Norėjosi bent jau prisėsti, ištiesti pavargusias kojas. Jis atsišliejo šventoriaus tvoros, užsimerkė. Vėjas šnarėjo medžių lapuose tarsi paukščių būrys, vienur kitur lojo šunys, o daugiau – nė garso. Nežinia, kiek jis taip stovėjo, gal buvo ir prisnūdęs, kai staiga, lyg pajudintas pakirdo, įtempė klausą. Šventoriuje ar šalia jo retkarčiais galėjai išgirsti kažką įtartina. Pastatęs ausis, išplėtęs akis sargybinis kaip šuva nutykino palei tvorą. Nenusėlinęs nė penkiasdešimties žingsnių, žiūri – abipus tvoros dvi žmogystos kažin ką beveikiančios. Širdis jam ėmė daužytis, surakino gerklę, ne iš karto pavyko išrėkti pagal statutą nustatytą komandą:
– Stok! Rankas aukštyn! – suvapėjo, tada pakartojo antrąkart, jau garsiau. Sutraškino šautuvą, nusitaikė.
Žmogysta, kuri buvo išorėje, komandai pakluso, o ta šventoriuje tūptelėjo už tvoros ir nušlamėjo tolyn. Šausi – vis vien nepataikysi, tik išgąsdinsi stovinčiąją, dar ir ta ims bėgti. Kai sargybinis, nenuleisdamas šautuvo, atsargiai prie jos prisiartino, pamatė prieš save – po velnių – ne miškinį, o beginklę, neuniformuotą paną. Švelnūs, išpuoselėti bruožai ir sportinis kostiumas rodė ją esant kokią gimnazistę. Šalia, iš toli atitemptas ir jau persvertas per tvorą, gulėjo tas saugomas lavonas.
– Ak, tu kuuur... – sprūdo įprasti žodžiai sargybiniui, bet šįkart susilaikė nesikeikęs ir netrenkęs. – Kad kiek, būčiau tave nušovęs, mergyte! Ką čia veiki, po galais?
Na, jos užmačios buvo aiškios, tad paprasčiausiai pavaryti ją šalin nebuvo galima. Ėmė laukti pakaitinio. Tuo metu ji tylėjo, nesiprašė paleidžiama. Išdidi kurrr... Jeigu būtų prašiusis, jis gal ir nebūtų atsilaikęs, gaila tokios. Su ja vakarėliuose šokti, lūpas bučiuoti...
Atėjo pagaliau pakaitinis. Tada nusivarė ją tamsia centrine gatve: ji priekyje, jis iš paskos, atkišęs šautuvą. Įsistebeilijęs į kraipomus prieš akis klubus, rydamas seilę ir sugrieždamas dantimis, jis galvojo: verta grieko kurrr.. O gal pasivesti kur į šalį, patvarkyti ir paleisti?
Naktį ji praleido stribų būstinėje, o ryte buvo perduota čekistams sveika, nemušta, gal dėl tų švelnių jos bruožų, nepatvarkyta.
– O čia kokia paukštytė gražuolytė? Gal iš rojaus sodo? – nustebusio tardytojo veide išplito šypsena, kai ją įvedė į jo kabinetą.
– Norėjo pavogti bandito lavoną, draugas leitenante.
– Šita? Neįtikėtina. Ką gi su juo veiktum, panele? – tardytojui paklausus, jo šypsena pamažu užsiraukė. – Negerai. Prieš sovietų valdžią? Labai negerai. Na, išsiaiškinsim. Gali eiti, seržante.
Plieskia į veidą stalinės lempos šviesa. Erzinančiai, kankinančiai. Iš už stalo, iš šešėlio – veriančios tardytojo akys, o už jo, iš portreto ant sienos, Dzeržinskio, vado ir įkvėpėjo, tarytum kontroliuojančio viską, kas čia vyksta.
– Vardas? – kerta pirma rusiškai, mat, tardytojas – atkomandiruotas iš Sąjungos rusas, paskui iš vertėjo lūpų lietuviškai.
– Antigonė.
– Kaip, kaip? Beritė i rastenite girdėjau... Antisovet, antikomunist, antikvariat, antiburžuaznoje... Ką reiškia gon?
Paskui perėjo prie Antigonės tėvo duomenų. Čia tardytojo žiauna atvipo. Jis dar kartą perklausė apie tėvo pareigas, iš nustebimo vartaliodamas akis. Pašoko:
– Einam pas viršininką! – ir nusivedė ją į kitą kabinetą, su prieškambariu, kuriame įnirtingai barškino mašinėle žilaplaukė ragana, pikta, kad jai trukdo.
Išklausęs tardytojo, viršininkas supūkštė raudonais pilnais žandais, mechaniškai atsisagstė ir vėl užsisagstė munduro apykaklę.
– Tučtuojau paleisti... Olga! – šūktelėjo sekretorę. – Perduok mano vairuotojui, kad nuvežtų šitą merginą namo. Atsiprašome už nepatogumus, panele. Tikėkimės, jūs suklydote pirmą ir paskutinį kartą ir padarysite atitinkamas išvadas ateičiai. Sėkmės!
Antigonę išvedus, viršininkas valandėlę kažką burbėjo sau po nosimi, stuksendamas pirštais į stalą, vėliau šyptelėjo pats sau ir pakėlė vieno iš telefonų, raudonojo, ragelį.
– Draugas sekretoriau, ar labai nesutrukdysiu?.. Čia tokia delo... Naktį istrebiteliai sulaikė jūsų dukrą... Taip, Antigonę... Nesijaudinkit, nieko jai nepadarė. Išsiunčiau ją namo, kaip sakoma, sveiką ir nepaliestą... Taip, viskas gerai, nors galėjo visaip būti... Protokolo šįkart nesurašėm. Įspėsiu tardytoją, kad niekam neprasitartų... Na, ką jūs, kokios čia skolos, savi žmonės! Ta pačia proga tik norėjau priminti apie mūsų prašymą skirti butą naujam mūsų darbuotojui, labai reikia... Ačiū, draugas sekretoriau, būkite ramūs!
Čekistų viršininkas padėjo ragelį ir patenkintas pasitrynė rankas.
Automobilis su Antigone įsuko į jos kiemą, ir motina, baisiausiai nudžiugusi, bet ir sunerimusi, paraudusiomis, užverktomis akimis, išbėgo pasitikti:
– Antigone, dukrele, kas nutiko, kur buvai visą naktį?
Antigonė pasičiupo krepšį su knygomis ir iškurnėjo į mokyklą. Ten susitiko su drauge, kuri padėjo naktį tempti kūną. Šioji, taip pat nemiegojusi, patamsėjusiais paakiais, tebebuvo pašiurpusi kaip žvirb­lis, –­ matyt, tik pasprukusi iš tikrųjų suvokė, kad galėjo baigtis visai nelinksmai: o jei sargybinis būtų šaudęs (?!), o jei būtų pakliuvusi čekistams (?!), šie, žinoma, nebūtų jos, neturinčios įtakingo tėvo, paleidę. Jos išsiplėtusiuose vyzdžiuose jau šmėkščiojo kankinimų vaizdai. Kad rizikuotų antrąkart, nebuvo ko nė užsiminti.
Į pamokų pabaigą Antigonei pradėjus nesulaikomai knapsėti nosimi, visą klasę prajuokino mokytojos pastaba:
– Nereikia skaityti per naktį meilės romanų.
Namuose tebelaukė pasiaiškinimų motina, bet Antigonė metė neturinti šnekoms laiko, su vadovėliu įsitaisė lovoje ir nejučia tuoj pat užmigo, bet miegojo neilgai – kokią valandą ar pusantros, nes su nerimu laukė pareinant iš darbo tėvo.
Ir šit jis įdundėjo į namus, mylimas tėvelis, drūtas kaip jautis ir ne mažiau kaip jautis įsiutęs.
– Na, kas tau buvo trinktelėję į galvą?! Pati sumanei ar įkalbino kas?! Kaip tu galėjai?! Žinai, kas už tai galėtų būti?! Keleri metai lagerio! Iš kurio gal neišeitum! Visas gyvenimas lėktų velniop!
– Bet, tėveli...
– Ir mano gyvenimą sugadintum, kaipmat išmestų iš posto, iš buto! Kur dėtumėmės su tavo motina?! Vilkimės, kad apie tavo nusikaltimą nepasklis kalbos, niekas neparašys skundo į Vilnių...
Kartais jis artėdavo prie Antigonės, šiurpindamas savo putojančia galia, – lyginant su juo, ji buvo kaip avelė: pakratytų ant ragų ir nusviestų. Sunku buvo žiūrėti jam į akis ir nesitraukti. Sukaupusi jėgas, Antigonė išdrįso:
– Tėveli, ar tu nori išgirsti pasiaiškinimą, ar tik išsirėkti?
– Čia nėr ką aiškinti, viskas aišku! Tu darei nusikaltimą ir tave užklupo nusikaltimo vietoj! Taip, nusikaltimo, nesvarbu, kaip į tai žiūrėtų davatkėlės ir mūsų priešai, tegu jie sau mano ką nori, o jei laidys kalbas, saugume jiems išaiškins.
– Bet, tėveli...
– Ir tu, Antigone, atsargiau su šnekom, nes per ilgą liežuvį ne vienam nukirpo... Yra iš aukščiau įsakymas nukautus banditus numesti viešoj vietoj, ir jis vykdomas. Visi –­ aš, tu, Antanas – turi tam įsakymui paklusti.
– Esu tikra, kad Stalinas nežino, kas čia daroma, jis to neleistų!
– Dukra, sovietų valdžios priešams negalioja mūsų teisės. Jie už teisingumo ribų. Ypač dabar, kada vyksta žūtbūtinė kova tarp seno ir naujo...
– Bet juk mes – humaniškiausia santvarka, tėveli!
– Taip, žinoma. Bet prisimink, buržujai šimtmečius engė liaudį, plakė, šaudė, į medžius vietoj paukščių sutupdę, pelų duona maitino, o patys puotavo, pilvus vos panešdami. Jiems mes taikom revoliucinį teisingumą. Ir gana ginčytis! Mesk iš galvos visas nesąmones! Yra taip, kaip yra, ten, Vilniuje, priėmė tokį įsakymą, ten ir atsako, o mes turim prisitaikyti, kitaip sutrins.
– Ne, aš nepripažįstu tokio įsakymo!
– Tu, tu, blusa? Ar durnaropių apsiėdei?! Kas su tavimi, Antigone? Aš tavęs neatpažįstu. Gal manai, kad turėtume leisti su iškilmėmis palaidoti banditą, kuris žudė naujo socialistinio gyvenimo statytojus? Jis nesigailėjo nei moterų, nei vaikų!
– Netiesa, netiesa, netiesa, – džiūstančiomis lūpomis priešgyniavo tėvui Antigonė. –­ Aš jį pažįstu.
– Ak, taip! Kas gi jis?
– Jis... jis – mano mylimasis, tėveli. –­ Antigonė sukūkčiojo ir, užsidengusi veidą, pratrūko žliumbti.
Tėvas pamažu ėmė bliūkšti, žvilgtelėjo į motiną, kuri iki šiol tik klausėsi, tada priglaudė dukrą prie krūtinės. Dukrelę mylimiausiąją, vienintelį vaiką šeimoje.
– Na, taip, čia tu įklimpai... – sumurmėjo.
Priėjo ir motina, taip pat apkabino. Stovėjo visi graudindamiesi, ieškodami kišenėse, rankovėse nosinaičių.
– Viešpatie Jė... – buvo besišaukianti Jėzaus motina, bet tėvo „ša" ją nutraukė. Dievo vardą minėti net ir namuose tėvas draudė. – Ar mes jo nepažįstam? – pasidomėjo.
– Jis iš gretimos klasės, Gediminas... Kai atėjo ištremti jų šeimos, jo nebuvo namie. Tėvus ir seserį išvežė, o jis liko. Liko, galima sakyti, taip, kaip stovi, tik su dviračiu... –­ kūkčiodama pasakojo Antigonė. – Mina su tuo dviračiu į mokyklą, o iš krūmų išlenda stribas Mamonovas ir rikteli: „Atiduok dviratį." Tas: „Neduosiu." – „Ak, neduosi, pasigailėsi!" Norėjo trenkti buože, bet Gedas išsisuko, pasileido tolyn užsėdęs dviratį, o Mamonovas šovė jam pavymui, bet nepataikė. Gedas man sako: „Kur dėtis? Išveš pas baltąsias meškas su kitu vežimu. Et, geriau žūsiu kovoje, negu vergijoje." Ir išėjo į mišką pas partizanus...
Motina pasisuko į tėvą:
– Brangusis, gal tu...
– Juokauji, aš negaliu kištis į tuos reikalus! – pasitraukęs iš ratelio sumostagavo tėvas. – Ką aš jiems pasakyčiau – čia mano žentelis, padarykit malonę!.. Antigone, niekas neturi sužinoti apie tavo buvusius ryšius su tuo, tuo... partizanu. Niekas niekada. Apraudok jį namuose. Susitaikyk su tuo, kad nežinosi, kur jo kapas. Gali neit į mokyklą. Jei nori, važiuok su motina į sostinę, nueikit į teatrą, apsipirkit...
Antigonė vėl garsiai susriūbavo.
– Reikėtų užsakyti mišias, – nedrąsiai pasiūlė motina.
– Dar viena kvaiša, – šiurkščiai atkirto tėvas. – Saugumas sužinos apie tai tą pačią dieną, gal ir kunigas jų užverbuotas. Jų akys ir ausys visur!
Stojo trumpa tyla, kurią nutraukė laibas Antigonės balsas, pilnas kartėlio:
– Mano tėvas – didžiausias viršininkas rajone. Pasak partizanų, okupantų pakalikas numeris vienas. Ir net jis, pasirodo, negali palaidoti žmogaus, dėl kurio plyšta dukters širdis. Aš išeisiu iš šitų namų ir negrįšiu!
Antigonė užsidarė savo kambaryje. Gimdytojai susižvalgė.
– Tėvai, na, pasistenk, padėk... Ką?.. –­ paprašė motina.
– Juk sakiau, kad negaliu! Negaliu... Nieko, išgyvens. Užstumkim ant durų šitą skrynią, kad vėl neiščiuožtų.
Užslinko naktis, tamsi, be žvaigždžių, tik vėjas lankstė medžių šakas, šiureno lapuose, kažkur lojo šunys. Miestas miegojo, kai Antigonė atsidarė langą ir, pasikabinusi ant palangės, nušoko žemėn. Drebėdama atsargiai sėlino gatvėmis, glaustydamasi tvorų ir namų, kad tik niekas nepastebėtų. Pavojingiausias ruožas buvo prie bažnyčios, kur, kaip ir praėjusią naktį, vaikštinėjo sargybinis. Ji palaukė, kol šis užeis iš kitos pusės, tada puolė prie šventoriaus tvoros ir kaip mat persirito. Kai surado savo mylimąjį, vėl suėmė graudulys, pajuto netenkanti jėgų, smunkanti verkti, bet kažkaip susitvardė, tik paglostė jo plaukus ir čiupo tempti. Sargybinis anoje bažnyčios pusėje – ji tempia, sargybinis šitoje pusėje – ji ilsisi.
Vienai, be draugės buvo sunkiau. Iki tvoros dar šiaip taip nusigavo, o kaip per ją? Kol sargybinis kitoje bažnyčios pusėje, būtina ne tik įveikti tvorą, bet ir kuo greičiau perkirsti atvirą plotą iki artimiausių krūmų. Ir taip, kad joks akmenėlis užgautas nenuriedėtų, jokia šakelė netrakštelėtų. O laiko –­ (gal: Ir?) kiekviena sekundė brangi.
Suglebusio kūno kėlimui prireikė visų jėgų. Kelias akimirkas, tirtant visiems raumenims, mirguliuojant akyse, atrodė, plyš kokia gyslelė smilkiniuose ar kur kitur. Bet neplyšo, ir mylimojo kūnas šlumštelėjo ant žemės kitoje tvoros pusėje. Pati tuoj pat verstis įkandin negalėjo, nebelaikė kojos, nekilo rankos, reikėjo nors kvapą atgauti. Pagaliau ir ji kitoje tvoros pusėje, iš paskutiniųjų tempia mylimąjį link krūmų. Ir staiga –­ tai, ko ji visąlaik bijojo, kerta riksmas:
– Stok, šausiu!
Antigonė pastėrsta, bet sargybinis dar tolokai, tad paleidžia mylimąjį ir raito kulnus: krūmai ranka pasiekiami. Dabar tamsą perplėšia tarsi žaibas ir griaustinis vienu metu, –­ tik plykst per širdį, sužaižaruoja akyse, apkurtina, dalgiu rėžia per kojas. Padariusi dar porą žingsnių, ji, susibraižydama veidą, kniūbsčia griūva į krūmus. Septynerių metų mergytė plonom kojytėm ir geltona suknele, buvusi ji, smalsiai ir su gailesčiu žvelgia į ją dabartinę, tįsančią duriančiuose krūmuose ir negalinčią nei atsikelti, nei pasijudinti, nei prakalbėti, kuri pagalvoja: „Nejaugi aš čia ir mirsiu, nejaugi tai galas?"
Šiurpiai ūbavo pelėda. Bet ne pelėda –­ Antigonės motina, glostydama šaltą jos veidą: „Dukrele, dukrele." Ji kartojo tuos žodžius visą dieną ir visą naktį, ir antrą dieną, ir antrą naktį, nenustojo ir trečią dieną, ir trečią naktį, ji kartos tai iki amžinybės.
Laidotuvės buvo dvejos iškart: Antigonės ir jos tėvo. Oficialiai – jį ištiko širdies smūgis, neoficialiai – pasikorė. Motina nelabai suprato, kas vyksta, paklausta paistė nesąmones, netrukus ją išvežė į valdiškus namus, kur durys be rankenų. Čekistų viršininkas, taip staiga sudužus pažadui gauti butą, ketino nė neiti į laidotuves, bet vėliau apsigalvojo: būtų politinė klaida.