Vieną dieną Vacius atsibudo švarioje, baltoje palatos lovoje. Jis nežinojo, kaip čia pateko, kas jį atvežė ir dėl ko... Pasirodo, gatvės praei­viai pastebėjo prie šiukšlių konteinerio susmukusią žmogystą ir iškvietė greitąją. O Vacius dairėsi po erdvią, šviesią palatą, markstėsi nuo ryškios šviesos ir tarpais vėl nugrimzdavo į palaimingą snaudulį. Tik atėjęs jaunas palatos gydytojas jį prižadino iš tos snūduriavimo būsenos.
– Na, šaunuoli, jau atsipeikėjai? Ar dar vis tebekalbi su dievais? Pats laikas imtis rimtai gydytis, jei dar nori pagyventi šiame pasaulyje, o ne iškeliauti į dausas.
„ Gyventi... kam?" – skaidrėjančioje ligonio sąmonėje šmėkštelėjo baili mintis.
– Tai kiek dienų gėrei, kad kepenys, kaip duonos kepalas? – norėdamas galutinai prižadinti ligonį, toliau ironizavo jaunas daktariukas. – Dar keletą dienelių būtumei pasivoliojęs kur nors be pagalbos ir tada ne aš, o šventas Petras tau suteiktų prieglobstį.
Gydytojas paskyrė vaistus ir sesutė, ilgai taikiusi, pagaliau įsmeigė į jo suvytusios rankos veną storą lašalinės adatą. Jis tyliai žiūrėjo kaip palengva į jo išsekusį kūną lašas po lašo teka gyvybės eliksyras, valantis iš organizmo susikaupusius nuodus.
Vaciui nuo ilgo gulėjimo ėmė mausti nugaros raumenis ir jis, truputį pasivertęs ant šono, stebėjo palatos kaimynus. Po kurio laiko, dirstelėjęs į ranką, prie kurios buvo prijungta lašelinė, nustėro – ranka tino be­žiū­rint. Ji išsipūtė, ėmė mėlynuoti...
– Vyrai, pakvieskite sesutę, kad nuimtų lašelinę. Matote, to tirpalo man jau per daug, visa ranka ištino, – paprašė jis kaimynų.
– Nieko, nieko, čia dar nedaug tau suleido. Daug bus, kai sulašins dar kokį kibirą, – nusišaipė prie lango gulintis apkūnus plikis, kurio visos kalbos sukosi tik apie maistą ir moteris. Bet tuo metu, sesutė pati užėjo į palatą – atnešė vaistus sunkiai šnopuojančiam senukui. Pamačiusi sunerimusį Vaciaus veidą, padavė senoliui vaistus ir, pastebėjusi išsipūtusią ligonio ranką, iš karto suprato, kas atsitiko:
– Jei kartą pririštas, žmogau, tai ir gulėk ramiai, nesivartyk kol viskas sulašės. Dabar žiūrėk, adata iššoko iš venos ir tirpalas eina po oda, – sesutė ne visai švelniai įsmeigė storą adatą į naują vietą venoje ir nuėjo švytuodama permatomo chalatuko skvernais tarp ligonių lovų. O plikis, šauniai mirktelėjęs kaimynui, švelniai paglostė sesutės chalatą žemiau juosmens. Moteris vis tik pajuto tą švelnų prisilietimą, atsisuko į ligonį ir visai be pykčio, bet su gailesčiu palingavo galva:
– Vyrai, jūs vyrai... Širdys jūsų tabaluoja, kaip varpas be šerdies, inkstai užsikimšę, kepenys, ištinusios nuo cirozės, nesugeba išvalyti iš organizmo viso brudo, kurio prisigeriate, o jums vis tas pats galvoje –­ butelis ir moterų sijonai. Kaip liaudis sako: plikė galvon – velnias uodegon.
Apžvelgusi savo sugėdintus, pritilusius globotinius, nuplaukė tyliai, tarsi gailestingumo angelas tarp juodų nusidėjėlių.
Vieną dieną, jau į pavakarę, palatos tarpduryje Vacius išvydo dvi netikėtas lankytojas. Prie durų stovėjo ir sutrikusiu žvilgsniu dairėsi po palatą sulyta, iškankinto veido moteris, už rankutės laikydama mažą papurgalvę mergytę. Vacius negalėjo patikėti savo akimis. Tai buvo jo moterys. Brangiausi jo žmonės. Iš t o, buvusio jo gyvenimo, kurį jis tarėsi pamiršęs. Ir štai ta keleto metų miglos marška, dengusi jo akis ir sąžinę, nukrito. Sieninio laikrodžio gegutė atkimo, parodė savo balsą. Sąžinė... Jo sąžinė... Kur ji buvo iki šiol, ta tylenė gegutė? Kodėl tylėjo?
Moteris pagaliau pamatė tai, ko ieškojo, ir priėjo prie Vaciaus lovos. Ji nieko nesakė. Nė žodžio. Tik susikaupusi, įdėmiai žiūrėjo jam į akis. Tarsi norėdama jame atpažinti tą s a v o žmogų iš praeities, tą pražuvėlį. O Vacius staiga užsimerkė. Jis negalėjo ramiai žiūrėti į moters akis, kurios žvelgė be priekaišto, tik su gailesčiu, o gal... ir su meile. Bet ne... Koks gailestis, kokia meilė? Jam? Tam, kuris pats sugriovė, ne tik savo, bet ir savo brangiausių žmonių gyvenimą? Kuris tiek metų gyveno (?) užmarštyje, tarsi juodžiausioje naktyje. Jis pasirodė kaip bailys, kaip nusikaltėlis, bijantis atsakyti už savo nusikaltimą. Bet prieš jį stovėjo ne griežtas teisėjas, o tikras Dievo siųstas angelas. Tas jos akių žvilgsnis sukrėtė jį iki sielos gelmių, prižadino jo sąmonę ir surambėjusią sielą. Kodėl jos atėjo? Kam jis joms t o k s a i ? Geriau, kad jos išeitų... Joms būtų geriau... Su vis didėjančiu nerimu jautė ant savo veido žmonos žvilgsnį. Ir kai jos ranka netikėtai švelniai palietė jo sugrubusią ranką, širdis sudrebėjo ir krūptelėjęs visu kūnu, Vacius atsimerkė. Žmonos akys buvo visai arti jo akių. Taip arti, kad jose, tarsi veidrodyje, galėjai aiškiai įžvelgti, ne tik jos skausmą, bet ir save, tokį bejėgį ir atstumiantį. Žmona buvo pasilenkusi virš jo veido ir per jos skruostą palengva ritosi vieniša ašara. Ji truputį pakabėjo prie drebančių, įplyšusių lūpų kampučio, pasunkėjo ir atitrūkusi, nukrito ant jo lūpų. Tarsi ugnimi nudegino jo suskeldėjusias lūpas ta vieniša atpirkimo ašara. Bet juk jis nevertas n ė v i e n o s šitos ašaros. Tai jo akys turėtų plūsti atgailos ašaromis. Bet jo akys sausos – tik perštinčios ir bijančios šviesos. Jos bijo gyvenimo. To, kurį tenka prisiminti. To, kuris buvo... ar nebuvo... Kuriame gyvenime jis dabar?
Jos ateidavo kiekvieną dieną po darbo valandų. Jiedu beveik nešnekėjo – tik apie vaistus ir ligas... O Vacius jų laukdavo kasdien su nerimu – ateis ar neateis? Nors puikiai suprato, kad neturi jokios teisės ko nors laukti, tikėtis... Bet vieną dieną, jo moterys parsivedė jį iš ligoninės į savo kuklų namelį tylioje gatvelėje miesto pakraštyje. Ir gyvenimas lyg tai prasidėjo iš naujo. Tarsi kas uždėjo ant seno patefono naują plokštelę. Bet muzika buvo jau nebe ta.
„Viešpatie, niekada tau nesimeldžiau, visas maldas seniai pamiršau, niekada tavęs nieko neprašiau, bet dabar dėkoju už šį tavo stebuklą, kurio tikrai nesu vertas. Dėkoju, kad priglaudei prie mano lūpų savo dieviškąją taurę ir pagirdei mirštantį nusidėjėlį", – pabudęs naktį savo kambarėlyje ir žiūrėdamas į gatvės šviesų atšvaitus lubose, Vacius nejučia kreipėsi į Dievą. Jis bijojo galvoti apie ateitį, bijojo išeiti dieną į gatvę, sutikti žmones, pažvelgti jiems į akis... Bijojo, kad kojos pačios jo nenuneštų t e n a i, į tą jo ankstesnį gyvenimą prie šiukšlių konteinerių.
Negalėdamas užmigti, ilgai vartėsi, kol išgirdo kitame kambarėlyje už virtuvės sunkų dukrelės kosėjimą, verksmą. Jį troškino, sunkus kambario oras spaudė smilkinius, tiesiog nebuvo kuo kvėpuoti –­­­ prieš lietų, pagalvojo. Atsikėlęs iš lovos, tyliai nušlepseno prie virtuvės durų. Slėgė keistas, nenusakomas nerimas. Kambaryje buvo tamsu, nors į akį durk. Nežiebdamas šviesos, Vacius niekaip negalėjo sugrabalioti durų rankenos. Ir kur po galais tas elektros jungiklis? Atsinešė nuo stalo žiebtuvėlį ir spragtelėjo juo prie virtuvės durų. Bet vietoj mažos žiebtuvėlio liepsnelės plykstelėjo tikras liepsnos fakelas ir iškart nugriaudėjo galingas sprogimas. Apkurtintas Vacius dar pajuto, kaip virtuvės durys su baisia jėga smogė jam į krūtinę, nubloškė jį kaip šapelį prie kambario lango, o ugnies viesulas lyžtelėjo jo galvą. Temstant sąmonei, jis iš paskutinių jėgų persivertė per palangę ir žnektelėjo pasienyje, tiesiai ant išmušto lango stiklų. Tenai jį be sąmonės rado atvykę gaisrininkai –­­ kruviną, apdegusį... Tik po keleto dienų ligoninėje atsipeikėjęs Vacius sužinojo, kas tą naktį įvyko. Dujų nuotėkis iš blogai užsukto dujų baliono čiaupo. Mažas medinis namelis sudegė iki pamatų. Tarp degėsių gaisrininkai rado du lavonus: moters ir mažos mergytės.
Tik ką buvo pasibaigę šv. Mišios. Po bažnyčios skliautais nutilo vargonų vaitojimas ir širdį spaudžiantys, skambūs choristų balsai. Bažnytėlė ištuštėjo ir jaunas vikaras Salvijus, kaip įprasta, perėjo tarp suolų eilių. Dažnai kokia išsiblaškiusi moterėlė palikdavo maldaknygę, skėtį ar šiaip kokį niekutį. Paskutinėje eilėje prie durų, pačiame kampe, kunigas pastebėjo ant rankų galvą nunarinusį žmogų. Išgirdęs kunigo žingsnius, vyras pakėlė galvą. Jo nieko nematančių akių žvilgsnis praslydo pro kunigo galvą ir sustingo ties Nukryžiuotojo veidu. Tas keistas žmogaus žvilgsnis, jo raudonų randų subjaurotas veidas sutrikdė vikarą Salvijų.
– Jūs dar meldžiatės? – tyliu balsu paklausė žmogaus.
– Norėčiau atlikti išpažintį, bet... nežinau... ar galiu.
Kunigas, kiek pagalvojęs, mostelėjo ranka – prašom...
– Atleiskit, kunige, kad jus trukdau, bet man tai labai svarbu... Man svarbu žinoti Dievo gailestingumo ribas. Štai aš, nusidėjėlis, silpnas žmogus klūpau prieš jus, Dievo tarną, ir nežinau... nežinau, ko noriu. Visą gyvenimą norėjau dangaus. Ne to, kur šventieji ir angelai gyvena, bet šio, žmogiško, su žmogiška laime. Aš daug kartų kritau, ritausi į bedugnę, bet paskutinę akimirką Dievo malonė ir žmonių gera valia mane sulaikydavo, padėdavo atsikelti. Bet aš pasirodžiau per silpnas, nedėkingas... Aš užmiršau gyvenimo prasmę. Užmiršau dangų ir žmones. Visa, kas brangiausia, užmiršau... Tik ne tas akis, ne tas atpirkimo ašaras, kurios plovė mano veidą. Bet tai buvo ne mano akys, ne mano atgailos ašaros. Tai buvo mano žmona, ta šventa moteris, mano angelas sargas, kuri susirado mane prie nebūties slenksčio, pakėlė mane iš purvo, sušildė savo širdies šiluma. Jinai ištraukė mane tiesiog iš devinto pragaro rato, kur aš buvau gyvas pasmerktas amžiams kankintis. Bet pragaro ugnis surado mane ir tenai – svetinguose namuose, kurie suteikė pavargėliui prieglobstį. Šėtoniška ugnis prarijo tuos namelius... prarijo mano vienintelę mylėtą moterį ir dukrelę. Tą mažą angelėlį... jos liko tenai... ugnyje... O mane ugnis tik pažymėjo ir paleido. Kam?.. Kam aš reikalingas šiam pasaulyje? Žmonėms – tikrai ne. Dievui? Pasakyk, kunige, ar priimtų mane tokį tavo Dievas?
Švokščiantis, trūkinėjantis nelaimingojo balsas nutilo. Jo sužalotu, dvasios kančių iškreiptu veidu tekėjo prakaitas, baisūs randai išpampo, dar labiau paraudo, o paklaikę akys nežiūrėjo į kunigą, klaidžiojo šventųjų paveikslais. Kunigas Salvijus net loštelėjo atgal nuo klausyklos langelio ir, atsargiai rinkdamas žodžius, mėgino paguosti, nuraminti įsiaudrinusį lankytoją:
– Viešpats viską mato. Jo didybė – Jo gailestingume, Jo meilėje. Jam nieko nėra neįmanoma. Jo meilė, tarsi pavasario šiltas lietus, pagirdys tavo ištroškusią sielą, nuplaus ją... Auginki viltį, kaip nuostabią gėlę... Jei tu atėjai čia, į Dievo namus, vadinasi tiki Dievo meile, Jo gailestingumu. Prie Viešpaties stalo visiems užtenka vietos...
– Tu nesupranti, kunige, ką aš padariau... Aš jas nu-žu-džiau... Štai šitomis rankomis... Savo žmoną... savo dukrelę, saulės zuikutį... Jų nebėra... Supratai?..
Visiškai sutrikęs, kunigas jau norėjo palikti klausyklą, bet vyras pastojo jam kelią. Jo beprotiškose akyse dar degė to nelemto gaisro, nusinešusio žmonos ir dukrelės gyvybes, atšvaitai. Staiga jo rankoje blykstelėjo metalas.
– Palauk, kunigėli, palauk... Tu dar man neatsakei, ar gali mielaširdingas Dievas priimti mane tokį?..
– Aš negaliu... taip, –­ sumurmėjo atatupstas besitraukiantis kunigas. Jo žvilgsnį prikaustė vyro rankoje suspaustas ginklas.
– Bet tavo Dievas gali?.. Ar gali... sakyk...
– Gali, gali... susimildamas, – suvaitojo sukrėstas Salvijus ir, užsidengęs rankomis veidą, ėmė melstis: „Viešpatie, gelbėk nelaimingo nusidėjėlio sielą..."
Kurtinantis šūvis sudrebino bažnytėlės skliautus. Kunigas, sudrebėjęs visu kūnu, pro veidą dengiančius pirštus nustėręs žiūrėjo, kaip iš lėto prie jo kojų susmuko nelaimingojo kūnas. Vyro galva dusliai bumbtelėjo į kietą grindų plytą. Jo plačiai atmerktų akių žvilgsnis įstrigo kažkur palubėje, kur tarp melsvų debesėlių sklandė maži, garbanoti angelėliai, taip panašūs į mažąją Vaciaus dukrelę. Per skruostą nutekėjo plonytė garuojanti srovelė. Sukrėstas kunigas peržegnojo prie klausyklos tysantį kūną ir puolė prie bažnyčios durų.
Tuo metu iš aukštai pro spalvotą lango vitražą prasimušęs raudonų, žalių ir mėlynų saulės spindulių pluoštas krito tiesiai ant negyvėlio veido, žaidė jo plačiai atmerktose akyse ir juoduojančiame kaip smala kraujo klane. O iš šoninės navos, pasirėmęs į kalaviją, šventas Petras išdidžiai iš aukštybių stebėjo žmogaus kančią ir mirtį.