Vytautas V. Landsbergis. Bevardis

Vytautas V. Landsbergis. Bevardis
Gyčio Norvilo nuotrauka.

 

Dabar esu bevardis. Nebežinau, kiek metų sėdim čia ir kiek sėdėsim, kaip nežinau ir kas esu, ir kas tie du, kas naktį budintys šalia, linguojantys: trūnijam begalybę laiko ir iš kapaviečių išsiropščiame tik tuomet, kai jau sutemsta – nė nežinau, iš kur toks įprotis, gal net taisyk­lė (šią tvarką radom jau atvykdami ir neketiname jos griaut) taip ir susėdam ant suolelio šalia viens kito, taip net šilčiau (juokauju – nešalta mums, nebent jaukiau, kuomet susiglaudžiam, nevieniša ir kaukt nebesinori) – suolelis tuoj už kapinaičių, prie pat sukrypėliškų amžinybės vartų, kurių jau niekas niekad nebevarsto, jau nekalbu apie remontus, tvorą, antkapius: sugriuvę, sutrūniję viskas, iš dulkių dulkėsna, kaip sako, galbūt taip mums ir reikia, o prieš akis pušynas akytėms paganyt, žaliuojantis, vis augantis, vis dūlantis ir pūvantis – kaip mes – tai vėtra nuverčia ar žaibas šaką nukerta, kasdien tas pats vaizdelis prieš akiduobes, čia kinta nebent smulkmenos – praskridęs paukštis ar žvėris pralėkęs, o jei urvelį jau kuris išsikasa ar lizdą susuka, iš karto šventė, iš karto tarsi savas, toks pats kaip mes – šių miško kapinaičių įnamiai – kaimynas naujas, sielos brolis, gali paskui stebėt juos, prisirišti net pamilti arba net sirgt už juos, kuomet jie suserga (jie mūsų tai nemato!), – kaip ten poruojasi, vaikų atsiveda, negrįžta iš medžioklės ar nebeparskrenda, gal lapė ar lūšis nabagą nudaigojo, turbūt šių smulkmenų nepražiopsot ir įdomiausia: kas gyva, kruta, tačiau kitiems suolelio broliams patinka lėtesni peizažai: stebėt krūmokšnių, mėlynojų arba lapuočių kaitą, juk lapai – argi ne pagrindinis gyvasties matmuo, kaip ir žmogaus plaukai, pražylantys, krentantys, kaip ir dantys, turėdami tiek laiko panašumų randame daugiau – dvikojų su dvisparniais, netgi medžiais, dar krūmais ar net tuo, ko nebepamenam, nebent iš nuotraukų ar užrašų, kurie nenutrupėję antkapiuos – juos mėgstame apeiti paryčiu, kuomet jau skirstomės į sau skirtas sklypavietes, tarytum parodą apeiname ir pradedam spėliot – o kas gi jį prisiminė, tą mūsų Navasaitį Dalių, numirusį vos dešimties, toks užmirštas gyveno sau, kartu sėdėdavo ant suolo, tik visad atokiau, nemėgdavo glaustytis (kuklus, galbūt traumuotas dar labiau nei mes?) ir bandom prisimint, kada Daliukas mūs išnyko, nes čia kapuos plevenam tiktai tie, kurie užmiršti, ir tiktai tol, kol kas atsimena, tada jau galime išskrist – taip ir nutiko Daliui, atkakę giminės trečios eilės per Vėlines nuo jojo antkapio nugramdė kerpes, aptiko užrašą ir kapą tvarkė, nuravėjo, kankorėžius nurinko, žvakučių pridegė, gėlių prikaišė rudeninių – iškart supratom: Daliukas mus paliks, jau skris vaikelis mūsų, galės ilsėtis artimųjų glėbiuos ar vėl ką pasirinkt, ne taip, kaip mes, bet mes nebepavydūs, tik džiaugiamės, juolab ir jis, atėjęs ant suolelio atsisveikint pažadėjo, esą bandys kažin ką nuveikti ir dėl mūsų – gal gimines suras kieno, galbūt išaiškins, kas esame, kaip mirėm, nors mums lytis smalsiausia: kuo esam buvę – ar moteris ar vyras, tokia kvaila mintis – tai sužinoję mylėtume ir čia, toks mirusiųjų teatras, nes nuobodu vien tik stebėti metų kaitą, barsukus, stirną, lapės urvą, juodos meletos uoksą, mes irgi norime pabūt ne tik žiūrovais, ką nors nuveikt per naktį, kol dar plevenam, paskui, kai laikas jau atgult ir visą dieną laukti, prisimenant mažytį laiko plyšį, ką matėm vakar naktį, ką kalbėjom, tada ir atrajojam, kol prisimenam, tarkim, Daliuką ir jo pažadus, kad greitai vaikis sugrįš, kad ras, kas mus prisimena – ir vėl kvaila viltis: tik­riausiai jis nė neieškos: iš čia ištrūkęs kiekvienas mauna tuoj pas gimines, pas artimuosius, senelių išsiilgęs, tėvo, motinos, sesučių, brolių – kaip gera grįžt į savo spiečių, o mums tai kas, mes turim laiko laukti ir tikėtis, juoba artėjant Vėlinėms, dabar tokia mada – tvarkyti svetimus kapus, ieškot nežinomo kareivio ar partizano kapo, norėčiau būti miško brolis, galėčiau būti net palūžęs, kitus išdavęs – svarbiausia dokumentai, pavardės – naivi viltis, gal nuosprendį atras archyvuose ar numesto kur gatvėj nuotraukas, ir ims ieškoti su cypsinčiais metalo ieškotuvais, o juk kiekvieno mūs kapely ar saga, ar koks dantis, ar daiktas metalinis užsilikęs, tiktai, deja, jau niekas į šias kapines, mišku pavirtusias, nebeužeina, ir kelio nebėra, ir nebelaidoja nieks nieko, tačiau suolelis nė nedyla, tarytum stebuklingas, galbūt dėl to, kad naktimis pašildome kaulėtais užpakalių įspaudais, ir nesvarbu, ar ne – kiek šimtmečių praėjo ar praeis, kai pagalvoji.

Draugai