Władysławas Stanisławas Reymontas (tikr. Stanisławas Władysławas Rejmentas, 1867–1925) – lenkų rašytojas, 1924 m. Nobelio premijos laureatas. 

Gimė vargonininko šeimoje, mokėsi siuvėjo amato, tapo pameistriu, po kelerius metus vaidino keliaujančiose teatro trupėse ir dirbo geležinkelyje. 1894 m. nusprendė gyventi iš literatūrinės kūrybos. Gegužę iš Varšuvos nuėjo piligriminę kelionę į Čenstakavą, po kurios parašė apybraižą „Piligrimystė į Jasna Gurą“. Liepą bičiulis Józefas Drzewieckis pakvietė kartu vykti į Londone vykusį Teosofijos draugijos Europos skyriaus suvažiavimą. 

Iš karto po šios išvykos, dar prasitęsusios į Berlyną ir Paryžių, įvairiuose periodiniuose leidiniuose pasirodė keli kelionės užrašų fragmentai, žurnale „Tygodnik Illustrowany“ – pasakojimas „Opijaus rūkykloje“. Šis tekstas skiriasi nuo vėliau pasirodžiusio apsakymų rinkinyje „Ave Patria“. Knygoje kūrinys labiau beletrizuotas, pvz., J. Drzewieckis jau vadinamas ne pavarde, o daktaru ir draugu, taip pat neliko redakcijos prierašo: „Tai visiškai autentiški, autoriaus asmeniškai patirti įspūdžiai.“

 

 

Władysławo Zahorskio nuotrauka iš Lenkijos nacionalinės bibliotekos rinkinių

 

Laivas vėl šoktelėjo taip netikėtai, tarsi staiga pentinu paragintas žirgas; keli keleiviai iš viršutinio pirmos klasės denio nuo nendrinių krėslų nulėkė ant kaimynų, aš galva trenkiausi į kažkokį šviesiaplaukį milžiną, įsisupusį į geltoną neperšlampamą apsiaustą. 

– Po velnių! – nusikeikė lenkiškai.

Atsakiau taip pat ryžtingai, nes tuo pačiu metu pečiu trenkiausi į krėslo porankį.

– O, tautietis! – tarė padėdamas man atgauti pusiausvyrą.

– Taip!

Iš arti pažvelgėme vienas kitam į akis, nes tik vienas žibintas, pritvirtintas prie stiebo, silpnai apšvietė denį.

– Mačiau jus, pilieti, Paryžiuje, Triumfo arkoje.

– Taip, buvau ten... – Bet neprisiminiau jo veido. – Jūs, pilieti, iš Karalystės? – paklausiau vien tam, kad ką nors pasakyčiau.

– Iš pasaulio! – atsakė šaltai.

Daugiau neklausinėjau, sėdėjome tylėdami. 

Jūra toliau putojo bejėgiu pykčiu. Vėtros švilpesys ir ritmingas laivo mašinų dundėjimas liejosi su netramdomu laukiniu jūros riksmu, jūros, kuri iš visų pusių besidraikančiomis, putų gipiūru spindinčiomis bangomis slinko, puldinėjo, daužėsi į metalinius laivo šonus, o bangos sutriuškintos krito į prapultį su triukšmu, primenančiu bejėgio pykčio dejonę. 

Giedros, bežvaigždės nakties žalsva juoduma uždengė erdves, tyliai smelkėsi į jūrą, tarsi paimdama ją savo klaikion valdžion. Buvo justi jos šaltas, drėgnas prisilietimas. Suvokus, kad esi pakibęs tarp dviejų prapulčių – vandens ir erdvės, kad esi paliktas gaivalo, kuris kas akimirką ištinkamas įsiūčio priepuolio draskosi ir tyko praryti viską, kas jam priešinasi, malonei, persmelkia palaimingas nerimo virpulys. Sėdi užburtas, tuomet tikrą palaimą teikia ir vėjas, ir audra, ir plakimas – gyveni jūros gyvenimą.

Plauki bangų keteromis, spindinčiomis kažin kokiu keistu baltumu – tarsi blyškių šmėklų siluetais, ir klausaisi jūros balsų.

Tuomet nejauti nei baimės, nei gyvenimo, tik jauti, kad gera nieko nežinoti ir apie nieką negalvoti, pasyviai atsiduoti bangai ir plaukti į tą naktį dainuojant uraganui. Siela, rodos, susilieja su tamsa ir išsisklaido erdvėje. Ėmė prasišviesti dar tolimo Niuheiveno švyturiai, paskui dulksnojo aukso žvaigždėmis – tarsi aušrinės juodame horizonte.

Bangų balsai sustiprėjo, laivas vis labiau metėsi į priekį ir, atrodė, sparčiau spruko nuo to šalto ir pikto jūros glėbio. Nusileidome į kajutes, nes pradėjo riaumoti laivo sirenos, o uosto šviesų grandinės niro tiesiai iš nakties.

Tautietis pristatė mane kažkokiam kinui, kurį pavadino savo bičiuliu, tada susėdome išgerti arbatos ir paplepėti.

– Keliaujate į Londoną?

– Taip, kas mėnesį keliaujame.

Subtilių bruožų kinas, tarsi būtų viena iš tų figūrėlių, nepaprastai meistriškai išdrožtų jo tautiečių, tylėjo.

– Mano bičiulis nesupranta nei lenkiškai, nei angliškai, bet jis šaunus vyrukas. Susipažinome Formozoje. Aš tarnavau legione, o jis, rodos, priklausė Juodosioms vėliavoms, jo jau laukė kartuvės, bet buvo suteikta malonė ir leidimas gyventi. Susipažinome Pambe, susigyvenome, prisitaikėme, ir dabar mums gerai.

– Gerai pažįstate Londoną? – paklausiau, nes šovė mintis, gal jis žino opiumo rūkyklos adresą; girdėjau, kad tokia yra Londone, bet niekur negalėjau gauti adreso, nors įnirtingai ieškojau.

– Gana gerai.

– Gal netyčia ką nors žinote apie opiumo rūkyklą?

Lenkas šiek tiek atsitraukė, įdėmiai pažvelgė į mane, pasakė kelis žodžius kinui, reikšmingai su juo susižvalgė, mat kažkokia paslaptinga, vos įžiūrima šypsena žybtelėjo jų veiduose, ir kreipėsi į mane:

– Jau kada nors rūkėte?

– Ne, niekada, bet norėčiau. Norėčiau sužinoti, ar iš tiesų rūkančiojo opijų pojūčiai tokie, kaip apie juos pripasakota.

– Aprašymai ir tikrovė gerokai skiriasi. Tų pojūčių tiesiog neįmanoma nei aprašyti, nei atpasakoti.

Pažvelgiau į jį nustebęs, nes kai jis baigė kalbėti, jo akys tarsi apsiblausė, veidas sustingo ir atsitraukė atgal, o lūpas išraitė keista alpulinga šypsena.

– Gerai tai žinau. Gan ilgai gyvenau Kinijoje, o Londone tikrai yra vieta, kur galima surūkyti opijaus pypkę.

– Tad žinote adresą?! – džiaugsmingai surikau.

– O kaipgi, esame nuolatiniai klientai, – tyliai atsakė.

Pradėjau jo kaulyti, kad padėtų tenai patekti. Jis persimetė keliais žodžiais su kinu, ir greitai reikalas buvo sutvarkytas. Reikėjo dviejų dalykų: turėti svarą užmokėti įeinant ir duoti garbės žodį neišduoti paslapties.

Niuheivene sėdome į Londono traukinį ir po kelių valandų jau stovėjome Viktorijos stotyje.

Apsikeitėme kortelėmis ir susitarėme susitikti aštuntą valandą vakaro.

Aštuntą mano pažįstami jau laukė. Čaringo Kryžkelėje sėdome į traukinį, vežantį link Tauerio tilto ir dokų.

Gerą valandą važiavę išlipome vienoje iš paskutinių stotelių, tenai persėdome į kebą ir po pusvalandžio sustojome priešais ilgą raudonų plytų namą.

Čia buvo rūkykla.

 

* * *

Tautietis sutvarkė visus formalumus, o aš su daktaru nuėjau į aukštą, ilgą salę.

Tenai jau buvo keliolika žmonių, ir vis kas nors įeidavo. Atsisėdau ant vienos iš palei sieną sustatytų sofų milžiniškų palmių tankmėje. Palubėje ir tarp krūmų šakų besisupančių žalių ir auksinių tulpių elektrinė šviesa liejo spalvotą prieblandą. Balti, minkšti kilimai slopino žingsnius. Buvo ramu. Kalbantieji šnekėjo lėtai kuždėdami, kiti tylėdami tįsojo ant geltono šilko sofų. 

Vidury salės stovintis fontanas šovė didžiulę migla dulkiančio vandens kaskadą ir mirgėjo visomis spalvomis.

Prožektorių nuspalvintas vanduo priminė vaivorykštę, šviesos stulpu kylančią iš marmurinio baseino gelmių, skambėjo kažin kokia neapsakomai saldi melodija.

Nuo nišose pastatytų sidabrinių smilkyklių plaukė lengvos, tarsi saulės nušviestos dūmų juostos, jos suposi prietemoje ir driekėsi per salę erzinančio aromato migla.

Kai kurias sofas skyrė milžiniškų baltų stručio plunksnų vėduoklės, įtaisytos į bronzines atramas.

Šiai salei papuošti pasitelkta tiek grožio, kad galėjai mėgautis gyvų, bet prislopintų spalvų, pritemdytų šviesų, švelnių kontūrų, minkštų šilkų, vandens šnaresio ir ilgų žalių plokščiagalvių gyvačių pliuškenimo pripildytos tylos harmonija.

Net be opijaus galėjai regėti malonius sapnus.

Šviesos visiškai prigeso, tik vandens stulpas švietė aukso, rubino, chalcedono ir smaragdo spalvomis.

Iš nišų ėjo kažkokios mažos būtybės su liepsnelėmis rankose, išsibarstydavo po salę ir išnykdavo palmių tamsybėse.

Mane nupurtė ir sukaustė keistas drebulys. Apimtas malonaus nerimo užmerkiau akis. Pajutau subtilų prisilietimą ir išgirdau neapsakomai skambų balsą. Pakėliau vokus: priešais mane, kiek galėjau įžvelgti tamsoje, stovėjo jauna mergina, viena iš tų nuostabių, gležnų, grožį ir saldumą įkūnijančių japonių. Buvo tokia daili, kad atrodė esanti veikiau regėjimas nei moteris, negalėjau nuo jos atplėšti akių. Padavė man ilgą pypkiakotį su didžiuliu gintaru gale. Įsikišau jį į burną, o ji priklaupė ir juokingai trumpomis rankytėmis nulipdė opiumo kūgelį, įdėjo į pypkės angą, prikišo liepsnelę ir tyliai, švariausia anglų kalba sušnibždėjo:

– Įtraukite visą dūmą į save.

Padariau kaip lieptas.

Pajutau nemalonų, tiesiog šlykštų sudegusio opiumo kvapą. Neapsakomas sunkulys ėmė plaukti mano gyslomis, vokai nusileido, pypkė slydo iš rankų, bet neturėjau jėgų jos sulaikyti. Jaučiau, kad krintu, norėjau pašokti, paskutiniais sąmonės likučiais puoliau į priekį, bet mane persmelkė keistas stiprus skausmas, tik prisimenu, kad skridau į tą stebuklingą baseiną.

 

* * *

Atsipeikėjau. Prisiminiau, kad rūkiau opijų. Prisiminiau daug prieš tai vykusių dalykų. Maniau, kad viskas baigta, todėl apžvelgiau kambarį. Nieko iš jo neliko. Mane supo beribė žydra erdvė. Iš visur sunkėsi kažkokia balzgana šviesa. Jaučiau, kad mane pamažu apima didžiulė nuostaba, kuri veda į pamišimą. Persmelkė vienumos ir beprotybės baimė, bet tai truko trumpai.

„Sapnuoju!“ – pamaniau. Pažvelgiau į save. Nieko neišvydau. Nuolat visaip krutindamas smegenis bandžiau pakelti ranką, bet jos nebuvo. Visiškai neužėmiau vietos. 

Pajutau, kad esu tik sąmonė.

Supratau, kad nematau, nejaučiu, negirdžiu, tik suvokiu. Tas balzganas miglos debesėlis buvau aš. Kaskart, kai ką nors prisimindavau, žydros ir purpurinės liepsnos tarsi žaibai išlėkdavo iš to mano aš.

Mane apėmė neapsakomai palaiminga ramybė. Pralėkiau kažkokius stebuklingus pasaulius. Plaukiau žalia šviesos srove. Lankiausi visatoje. Milijardai saulių suposi aplinkui tarsi baltos, geltonos ir purpurinės gėlės. Nesuskaičiuojami liepsnų sūkuriai lėkė per erdves. Mačiau žvaigždžių šypsenas. Nejaučiau nieko, išskyrus neapsakomą laimę. Buvau visur, bet negalėjau norėti, buvau lyg ištirpęs, skvarbus, visur esantis. Tuomet pajutau baisų skausmą, tarsi kas širdį būtų suėmęs geležinėmis įkaitintomis rankomis ir suspaudęs iš visų jėgų. Praradau sąmonę.

 

* * *

– Įtraukite viską, – pakuždėjo japonė, uždegdama dar didesnį opiumo kūgį.

Įtraukiau.

Vėl kiti pasauliai!

Stebuklinės Šecherezados pasakos, Lorelei sodai, kregždžių rūmai ežerų gelmėse nebuvo tokie gražūs kaip tai, ką išvydau. Tai nebuvo nei žemė, nei dangus, nei sapnas, nei tikrovė, tai buvo kažkas, ko žmonių kalba neįvardys, o protas nesusapnuos.

Mane supo medžiai, žmonės, žemė – iš liepsnų. Mačiau vien jų siluetus. Akinantis spindesys, pilnas šypsenų, žodžių, žvilgsnių, supo mane iš visų pusių. Tie kontūrai judėjo, ėjo, subyrėdavo ir vėl susijungdavo. Spalvotos šviesos stulpai, ugnies lietūs, liepsnų kamuoliai nuolatos sukosi aplink mane.

Paskui tie žybsniai tarsi išsisklaidė, išvydau tamsų dangaus mėlį, nuklotą skaisčių žvaigždžių, ir kažkokius raudonus kilimus po savimi. Begalinės aukso kolonų eilės dygo tarytum miškas. Milžiniški paparčių lapai su ištįsusiais veidais, išvagotais žalių gyslų, lingavo mieguistai šypsodamiesi. Nemačiau akių, burnų, išraiškų; regėjau tik šypsenas. Paskui kažkas, kas priminė arfų muziką, plaukė iš tolybių, ir iš tų nežemiškų garsų niro moterų figūros. Lenkėsi prie manęs, susikabindavo per liemenį ar rankomis ir šoko. Mačiau jas – balta juosta raibuliavo priešais mane mirgančiais apdarais aukso ir purpuro fone tarsi rudenį voratinkliais apsiraizgiusios ražienos. 

Jos praslinkdavo, grįždavo, apsupdavo mane, jutau auksinių rankų prisilietimą, jutau savotiška karbunkulų šviesa blizgančių vyzdžių ugnį, mačiau, kaip tuos jaspio kūnus rausvino kraujas tarsi aušros gaisai tvenkinių paviršių. Šypsojosi. Ta šypsena neturėjo lūpų, išraiškos, reikšmės, bet buvo visur ir traukė neįveikiama jėga. Skridau lyg ant jos bangos, mane dengė kažkokie ilgi plaukai, jutau kažkieno lūpas ant savųjų ir saldžius kuždesius, nežemiški prisilietimai smelkė savotiška neapsakoma saldybe.

Paskui kažkokia milžiniško miško glūduma. Stovėjo milžiniški ąžuolai, pinijos žmogiškais veidais bei ilgomis rankomis vietoj šakų, ir gili, galinga daina plačiais kaip pasaulis ritmais plaukė iš visų pusių, jungėsi ir liejosi į tamsias erdves vis stipresnių blyksnių lietumi. Milžiniškos vandens srovės plaukė oru virš miško, o tų moterų minios vėl subėgo iš visur, sruvo pro mane ir skendo po dainų kaskadomis. Mačiau sapną, bet visiškai sąmoningai mąsčiau:

– Ar aš miegu, gyvenu, ar miriau?

Staiga viskas išnyko. Išvydau tą patį kambarį. Vaikščiojau nuo nišos prie nišos praskleisdamas vėduokles ir viską apžiūrinėdamas, bet nebuvo nieko, ničnieko. Buvo tik tarsi visko emanacija, tik astraliniai medžių, žmonių, daiktų kūnai, kažkas šmėsčiojo it blankūs šešėliai. Ėjau toliau!

Išvydau pats save.

Ne, negaliu net glaustai atpasakoti pojūčio.

Žvelgiau į save, gulintį ant sofos. Jeigu tuomet būčiau turėjęs smegenis, kaip įprastai, būčiau išprotėjęs. Norėjau šūktelėti tam antrininkui – negalėjau, norėjau jį pakrutinti – negalėjau, nes neturėjau kuo, neturėjau jokios formos, buvau eteris, sąvoka. Baisaus sunkumo audra kunkuliavo manyje.

„Miriau... Miriau...“ – maniau apimtas neapsakomai graužiančios nevilties, mane apgaubė siaubingas šaltis.

„Kur aš esu? Kas man nutiko?“ – sukosi daugmaž šitokios mintys. Klaidžiojau po kambarį, grįždavau prie sofos, ant kurios mačiau save išsitiesusį, kol atsidūriau priešais didelį veidrodį. Išvydau glotnų paviršių, tarytum per miglą atspindintį daiktų kontūrus, bet savęs jame nemačiau.

Gelbėkite! Pažadinkite mane!

Man atrodė, kad rėkiu suimtas begalinės baimės spazmo.

 

* * *

– Dar norite? – tyliai paklausė japonė.

Tyliai šnarėjo vėduoklė ir dvelkė gaivinantis šaltis. Jaučiau jį, girdėjau balsą, bet nedrįsau atsimerkti, nes nelabai suvokiau, kur esu. Tik po galva pajutęs taisomą pagalvę pramerkiau akis, negalvodamas paėmiau pypkę į burną ir dar sykį ilgai įtraukiau dūmą.

Tas pats kritimo ir atsibudimo jausmas.

Buvau jūroje. Jutau, kad plaukiu į šonus ištiesęs rankas, turėjau įprastą pavidalą.

Tada man atrodė, kaip ir dabar, kai šitai rašau, kad esu visiškai sąmoningas. 

Plaukiau nesuvokdamas, iš kur čia atsiradau. Mačiau skaistų dangų virš savęs, saulę ir žalius vandenis, jutau švelnias vėjo glamones, girdėjau tolimas ošiančias bangas, besiplakančias į kažkokias uolas, virš manęs klykdamos sklandė žuvėdros, vėliau mane apgaubė begalinė tyla, regis, viskas apmirė ir prarado amą. Jūra po manim prasiskyrė, nukritau ant kažkokio vandens paviršiaus, o nuo šio toliau kritau vis žemiau. Žalios sutemos uždengė viską, per vandenį mačiau, kad dangus yra raudonas, o saulė – oranžinė, ir kritau. Nei baimė, nei skausmas, nei nuostaba nesukrutėjo manyje. Paskui plaukiau kažkokia vidine vandenyno upe, praplaukiau slėnius, pilnus akmenų, keistos augalijos, įdubų, išplaukiau į erdvę, kur viskas buvo balta.

Krūptelėjau ir tarsi atsibudau iš stingulio, staiga išvydęs aplink save žmonių figūras ištaršytais plaukais, išverstomis akimis. Plaukė tiesiai į mane, jutau jų prisilietimus, ledinį kūnų slidumą, atgrasų plaukų minkštumą. Jie pynėsi tarsi į vainiką ir supo mane vis glaudžiau. Kad ir kur žvelgiau, visur žalsvos galvos, akys, rankos, kojos, suplėšyti kūnai, lyg riksmui pasirengusios pražiotos burnos, sugniaužtos plaštakos, tikra pusiau suirusių lavonų orgija vandenyno dugne.

Tyla buvo begalinė, o aš tiesiog tvinkau šleikštuliu ir baime, bet neįstengiau nei surikti, nei pajudėti. 

Jie krito ant manęs, pastodavo kelią, kabinosi už manęs, o aš, kaip vienas iš jų, gulėjau negyvas, nejudėdamas nežinomų gelmių dugne, iš nevilties vis garsiau klykiančia siela.

Paskui tie kūnai ėmė spiestis ir lipti tarpusavyje; lyg milžiniškas polipas su tūkstančiais galvų ir rankų, kuris mane vejasi. Mačiau, kaip prasiskiria jo mėlynos lūpos ir grėsmingai spindi ilgi, aštrūs dantys, o akys ima šviesti kruvinomis liepsnomis.

Po truputį grįžo valia ir nesuvokiama milžiniška galia, puoliau į priekį apimtas pamišėliškos nevilties, sprukau į gilumą; plūstelėdavau į paviršių, susiplodavau į bangą, išsiliedavau putų karčiais, bet ta pabaisa sekė iš paskos, vijosi visais keliais, bandydavo pačiupti ir apsupti, jaučiau jos pentinų aštrumą, mane pasiekdavo jos karštas kvėpavimas.

Kai nebemačiau jokios laisvos vietos, vien tą siaubingą raizginį aplinkui, įgavau jėgų. Jau mačiau, kaip mane užvaldo, kaip kelia galvas, tiesia rankas, kaip ištįsta kūnai, kaip pabaisa puola mane. 

Ne, neįmanoma aprašyti tos kovos, to gniaužimo, kai mane apipynė kūnai, to neapsakomo jausmo, kai pajutau milijardą dantų savyje, ir tos jėgos, kurią patyriau.

Tik prisimenu, kad ėmėmės plikomis rankomis, daužiau kumščiais, plėšiau dantimis, knežinau galvas ir jutau šiltą kraujo srovę, bėgančią per mane...

Paskui jau jokio skausmo, nieko... Mane užvaldė kovos ir pergalės kvaitulys.

Jūra įsisiūbavo, bangos kilo it sudraskytos kalnų viršūnės, žaibai žydromis juostomis plakė jūrą, vėtros kaukė kaip šėtonų banda. Vanduo įsiutusiais sūkuriais šovė į dangų, o uraganas šlavė dugną. Plaukiau gulėdamas ant bangų keterų. Pasijutau toks galingas, kad regėjau, kaip per mane plaukia didžiulės galybės srovė.

Apėmė beribis, dieviškas laimės ir ramybės jausmas, jutau, kad mano smegenyse yra viskas: gyvybė ir mirtis, naikinimas ir kūrimas, ištisa visata.

 

* * *

Kai atsibudau, mano bičiulis sėdėjo šalia. Norėjau dar opijaus, bet jis išsivedė per jėgą. Pats nerūkė, budėjo prie manęs.

Man šitai rašant, rudens vėjas ošia kieme, smulkus lietus sruvena lango stiklu, taip šalta ir niūru pilkame pasaulyje, nuskustuose laukuose be javų, pamėlusiame ore, kad su malonumu prisimenu ne sapno, o tos stebuklingos tikrovės vaizdus. Aprašymas netikslus, bet žmonių kalba – tai kirvis, kuriuo tenka tašyti jutimų krištolą; nieko keisto, kad vietoj skulptūrų išeina beformės ir bjaurios figūros.

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

Publikaciją remia