Piotr Czerski. Tėvas išeina

Ištraukos

Taigi stovime Gdynėje, užkampyje, ir geriame mano gimtadieninę degtinę. Mes, vadinasi, Olė, kuri yra mano mergina – tiesą sakant, ja tapo neseniai, susipažinome turbūt prieš savaitę, – ir Andžejus, draugas dar nuo licėjaus laikų, kuris nervingai žvilgčioja į laikrodį, nes be penkių aštuonios turi iš stoties pasiimti Olgą. Olga gyvena Lodzėje ir yra žydė, o iš tiesų – nėra. Būtų žydė, jeigu jos motina būtų žydė, bet nėra; užtat žydas yra Olgos tėvas – taigi Olga iš tikrųjų nėra jokia žydė. Nors vis dėlto yra, nes dalyvauja žydų jaunimo organizacijų veikloje. Tiesą sakant, tikriausiai visi Lenkijos jauni žydai yra žydai per tėvą, senelį arba mokyklos draugą. O ką padarysi, jei kitokių nėra? Taigi šalia Olės stovi Andžejus, o toliau –­ Kacperas ir Bartošas, su kuriais studijuoju filosofiją, Voicechas, kuris jau tris valandas kartoja, kad turi bėgti, nes abitūra ant nosies, o jis dar nė nepradėjo mokytis, ir Michalas. Michalas kadaise mokėsi vienoje klasėje su Voicechu, bet dabar gyvena Liuksemburge, nes jo tėvas tarnauja kažkokioje Europos institucijoje, kurioje eina atsakingas pareigas ir gerai uždirba. Dėl to visa šeima persikėlė tenai, į Europą, o čia liko labai gražus butas, į kurį Michalas grįžta kelis kartus per metus. Ir dar aš stoviu, tarp Olės ir Michalo, ir pilstau degtinę į plastikinius puodelius, galvodamas apie tai, kad man šilta ir gera, nors rytoj ryte turėsiu važiuoti traukiniu į Krokuvą, į kurią vykstu gavęs trijų mėnesių stipendiją, ir kad net nespėjau susidėti daiktų, nes pastarą savaitę desperatiškai mėginau sutvarkyti visus reikalus, į kuriuos esu įsivėlęs, ir kad visas šis blaškymasis nieko nedavė, nes kai vienu metu darai penkis darbus, nepadarai nė vieno, ir kad jau beveik aštuonios, aš čia girtas, iki vidurnakčio negrįšiu, tai kada pagaliau susidėti daiktus, o kada išsimiegoti, ir kad dar reikėjo paskambinti ir ten, ir ten, ir ten, ir kad visa tai jau seniai vyksta labai stipriai per greitai. Ir tada staiga kažkas klausia: Kaip manote, šįkart popiežius tikrai miršta, ką?

Tadeuszo Dąbrowskio nuotrauka (CC BY 3.0 )

Šįkart taip, šįkart tikrai miršta, – atsakau netikėtai net pačiam sau. Anksčiau apie tai negalvojau. Iš tiesų negalvojau apie tai, nors nekart pasakydavau: Manau, kad Jono Pauliaus II dienos suskaičiuotos ir jų nedaug liko, arba: Įdomu, kaip Lenkijos bažnyčia išgyvens popiežiaus mirtį, arba kažką panašaus, kas paprastai pasakoma sėdint prie alaus su Andžejum arba Piotru – tuo, kuris universitete dėsto fiziką, ar Pavelu, kuris baigė polonistiką, bet dirba programuotoju, arba su Kacparu, Bartošu, Basia žurnaliste, Šimonu poetu. Kažkas, kas pasakoma, kai pokalbis apie butų kainas ir paskolų sąlygas būna baigtas, o skiedimui apie savo nebūtus žygdarbius dar neatėjo tinkamas metas. Ogi popiežiaus mirtis jau seniai yra apspręsta ir apkalbėta, viešpatauja visuotinis susitaikymas su ja, netgi žinomos jos pasekmės: Rydzykas, episkopatas, rimtos įtampos, schizmos šmėkla, – vis dėlto klausimas ar šįkart popiežius jau mirs? skamba kaip naujas klausimas, kaip klausimas apie visiškai naują dalyką. Gal tai dėl šįkart, nes visada buvo sakoma tik mirs, niekada miršta, o gal dėl degtinės. Šiaip ar taip, savo balsą girdžiu iš šono, tarsi ne aš pasakiau: Taip, šįkart tikrai miršta, o kas kitas – bet niekas kitas negalėjo to pasakyti, nes stojo tyla ir toje tyloje skamba tik: miršta, taip, šįkart miršta, ir tas garsas slysta sienomis, ropoja šaligatviu. Nerangiai išpilstau likusią degtinę, Na, tai šitą, – sakau. Na, tai šitą, na! –­ pakeldamas puodelį aukštyn, o paskui Andžejus eina į stotį, Voicechas, Bartošas ir Kacparas – į autobusų stotelę, o Michalas, Olė ir aš – į koncertą klube.

(...)

Parsivelku po antros, striukę metu ant lovos, o gal striukė mane meta ant fotelio, jau dėl nieko nesu tikras. Sėdžiu tamsoje ir negaliu suvaldyti minčių; galva ima skausmingai pulsuoti, o kažkur už viso to slypi neapibrėžiama baimė, kažkoks šaltis, raižantis nugarą. Galų gale randu distancinį ir įjungiu televizorių, nors akimirką dvejoju, pirštas ant mygtuko atsipalaiduoja – bet tik akimirkai. Ekranas žybsi ir mirga, o paskui atsiranda vaizdas: speciali laida, skirta popiežiui, juodai apsirengęs vedėjas žiūri į savo svečią, pasitaiso akinius, pagaliau sako: Neliko vilties Jonui Pauliui Antrajam; ir klausiamai žvelgia į pašnekovą, kuris sekundėlę linksi tikėdamasis tęsinio; ir tik kai susigaudo, kad dabar jo eilė, kad dabar jam laikas kalbėti, tada atsikrenkščia ir pakartoja: Taip, neliko vilties Jonui Pauliui Antrajam, klausiamai žvelgdamas į vedėją. Šis žiūri tiesiai priešais save, dėdamasis, kad nesupranta. Pauzė užsitęsia, vyksta nervų karas. Dabar daug kas pasikeis, – pagaliau sako vedėjas, tikriausiai paragintas transliacijos režisieriaus. Na, žinoma: kas pasikeis, ponas svety? Susimąstęs svečias glosto savo barzdą. Daug kas pasikeis, – pagaliau atsako. Eilute ekrano apačioje, tokia pat kaip ekonomikos laidose, prabėga naujausi pranešimai ir aktualūs užrašai: 07:20 Popiežiaus būklė labai sunki, pranešė Vatikano atstovas spaudai Choakinas Navaras-Valsas *** 09:40 Jonas Paulius II ramiai gęsta, sakė kardinolas Andžejus Marija Deskuras, Popiežiaus draugas *** 12:30 Popiežiaus būklė sunki, bet jis vis dar sąmoningas, meldžiasi ir priėmė kelis savo bendradarbius *** 19:04 Choakinas Navaras-Valsas pranešė, kad Jono Pauliaus II būklė dar pablogėjo –­ gyvybiškai svarbūs organai nebefunkcionuoja, o gyvybiniai parametrai negrįžtamai blogi *** 21:36 Šįvakar ar šiąnakt Kristus atvers duris popiežiui, pasakė arkivyskupas Andželas Komastris, popiežiaus generalinis vikaras Vatikano miestui; ir vėl iš naujo tarsi laiko kilpoje: 07:20 Popiežiaus būklė labai sunki. Perjungiu kanalą. Per trisdešimt antrą –­ speciali laida, skirta popiežiui. Juodai apsirengusi vedėja perskaito informaciją: Popiežiaus būklė dar labiau pablogėjo; pasak neoficialių Vatikano šaltinių, neliko vilties Jonui Pauliui Antrajam. Per trisdešimt trečią – speciali laida, neliko vilties Jonui Pauliui Antrajam, – sako gražus vedėjas, per trisdešimt ketvirtą –­­ speciali laida, neliko vilties, trisdešimt penktas, neliko vilties, neliko vilties, neliko vilties. Per trisdešimt šeštą du kinai, lyg niekur nieko, žaidžia stalo tenisą.

(...)

Kitą dieną jis mirė. Atsibudau anksčiau sunkiai atsidusdamas, kaip bunda žmonės iš gilaus kaip šulinys ir tamsaus kaip šulinys miego. Nervingai krūpteldamas atsibudau ant grindų ir gulėjau minutėlę nejudėdamas, žvilgsniu aprėpdamas šviesų lango stačiakampį, ant sienos kabantį teatrinį plakatą, kurio anksčiau nebuvau pastebėjęs, pušinį stalą, lovą, išmėtytus drabužius. Vėliau prisiminiau vakardieną ir vėl krūptelėjau po nosimi murmėdamas kažką tarsi: pasivaideno, pasivaideno, nerangiai keldamasis nuo grindų. O vėliau iš kuprinės išverčiau daiktus, rinkdamasis pačius reikalingiausius, ir, užkliuvęs už slenksčio, nuėjau į vonią. Atsukau karštą vandenį ir ilgai ilgai stovėjau po srove beveik nejudėdamas, užmerktomis akimis, delnais ant veido, ilgai ilgai ilgai. O dar vėliau radau virtuvę – didelę, niūrią patalpą apatiniame aukšte, kuriame kiekvienas žingsnis sukeldavo nemalonų aidą ir kuriame grėsmingai skambėjo kiekvienas prisilietimas prie arbatinuko, lėkštės, šaukštelio – ir svetimame puodelyje užsiplikiau svetimos arbatos. Ir slankiojau po namą tyliai ir atsargiai, mėgindamas atspėti, ar yra čia dar kas nors, o kai įsitikinau, kad esu visiškai vienas, užsimečiau striukę ir pats nuo savęs negalėdamas nuslėpti, kad skubu, išėjau ir parko alėja, tarp medžių, nužingsniavau į stotelę ir autobusu nuvažiavau į centrą. Sukau ratus Plantuose, basčiausi, sukau tai į dešinę, tai į kairę, kelią rinkausi aklai, mėginau įsiminti gatvių pavadinimus ir jų vietą, galų gale visada labai netikėtai patekdamas į Turgaus aikštę, kurioje – kaip sakė Bulvytė –­ stovėjo kilnojamos televizijos stotys, pakylos laidų vedėjams ir palydoviniai siųstuvai, nuobodžiaujantys technikai žaidė kortomis prie nešiojamų staliukų arba miegojo prie vairo, o išjungtos kameros buvo nutaikytos į dangų.

(...)

O sekmadienis buvo tuščias ir bergždžias; vaikščiojau koridoriais dar išraiškingiau nei anksčiau, brazdinau kėde valgomajame, trankiau durimis – bet viskas veltui, nieko neišviliojau į koridorių, nesgi nieko nebuvo šiame dideliame name, tik aš, sienos ir – norom nenorom – visose situacijose mintyse linksniuojamas popiežius. Tarp vonios ir virtuvės, kambario ir skalbyklos mėginau įsivaizduoti, kas dabar bus, kai frazė popiežius lenkas nustos buvęs toks akivaizdus kaip baltasis erelis ar Baltijos jūra. Kas dabar bus, kai pats žodis popiežius bus priskirtas kitam žmogui, kitam veidui – ir ar neatsitiks taip, tarsi žodis medis daugiau reikš nebe medis, o namas, upė arba debesis; juk kito popiežiaus nepažinojau. Kai prieš dvidešimt ketverius metus nepaprastai nenoriai atėjau į pasaulį, kai mėlynomis dėl hipoksijos lūpomis pranešiau, kad veikiau esu, ir kai akušerės paskubomis mane kišo į inkubatorių, tuo pat metu lažindamosi, kiek pratempsiu, – popiežius lenkas jau buvo. Kai buvau kelių savaičių ir daugmaž jau buvo aišku, kad nemiriau – į popiežių lenką šovė Ali Akdža, juodbruvas tipas nedrąsia šypsena, kurio nuotrauką iš susitikimo kalėjime su popiežiumi lenku gavau iš senelės per trečią ar penktą gimtadienį. Kartu su mūsų popiežiumi Jonu Pauliumi buvo parašyta raudoname katekizme, iš kurio mokiausi liturgijos tvarkos prieš Pirmąją Komuniją, ir išmokau mintinai, ir net dabar, kai nebeprisimenu nei bažnyčios įsakymų, nei palaiminimų skaičiaus, pabudęs vidury nakties ir išgirdęs žodžius kartu su mūsų popiežiumi, atsakysiu: Jonu Pauliumi. O netrukus po Komunijos, kurios proga gavau raudoną magnetofoną, mūsų popiežius Jonas Paulius Antrasis atvyko su piligrimine kelione – ir vis dar prisimenu ašaras motinos akyse, kuri per televizorių žiūrėjo transliaciją ir kartu su piligrimais giedojo Abba, Tėve ir kuri liepė man viską įrašinėti į savo komuninį magnetofoną, nes neturėjome vaizdo grotuvo. Ir įrašinėjau pridėjęs mikrofoną prie televizoriaus garsiakalbių – tragiškos kokybės; bet įrašinėjau, savo motinai, kad prisimintų piligriminę kelionę, kai tik užsimanys, –­ visos tos kasetės iki šiol kažkur sudėtos ant lentynos, vėliau nė karto neklausytos. Motin mano, motin, tu tikra šio krašto dukra, tu esi Motina Lenkė!

(...)

Viskas buvo juoda – ir juodame internete esančiame juodame laikraštyje kažkas parašė, kad Lenkijoje net paukš­čiai verkia po popiežiaus mirties, o į juodą tinklaraštį hiphopo grupė įdėjo pranešimą: Mes kaip žmonės kurie labai mylėjo myli ir mylės didžiausią žmogų tai yra popiežių lenkiamės jam nes tai mums buvo labai skausmingas išgyvenimas ir niekas iš mūsų negalėjo atsigauti po mirties didžiausiojo todėl iki penktadienio neįrašinėsime tik melsimės didžiausias žmogus pasaulyje kuris atsidavė į Jėzaus rankas ir garsino įsakymus skelbė tiesą padarė daug tai buvo žmogus padaręs daugiausia žmonijos istorijoje o jeigu kas nors nori per muziką priartėti prie mūsų Švento Tėvo siūlome mėgstamą Karolio Voitylos giesmę „Barža" ir nėra žodžių kuriais būtų galima apibrėžti šį nepaprastą žmogų tiesiog buvo yra ir bus didžiausias kada nors egzistavusio žmogaus pavyzdys ir šaunu tai kad atsidavė į Dievo rankas rašome šiuos žodžius su ašaromis akyse taigi šlovinkime Viešpatį. Ir taip šlovino Viešpatį ta hiphopo grupė, bet juk buvo tokių, kurie dar smarkiau verkė ir kurie iš savo liūdesio peržengė visas ribas, ir tikriausiai vienas iš būtent tokių parašė užuojautų knygoje didžiosiomis ir už kitas juodesnėmis raidėmis paskutinį pareiškimą, galutinę išpažintį: TOKIOMIS AKIMIRKOMIS KAIP ŠI MANAU, KAD DIEVO VISAI NĖRA.

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

Piotr Czerski. „Ojciec odchodzi". – Kraków: Korporacja Ha!art, 2006.