Šiandien, gruodžio 20 d., knygynų lentynas pasiekia nauja poeto Kęstučio Navako knyga „100 du" (leidykla „Apostrofa", dailininkė Sigutė Chlebinskaitė). Iš pirmo žvilgsnio – griežtos struktūros 102-ų sonetų rinkinys, tačiau pats autorius prasitarė, kad būtent dėl šios knygos gimimo reikėjo panirti į ribines egzistencines dvasios kertes ir laukti kūrybinio apsėdimo.
Knyga sudaryta iš dviejų dalių – liber i ir liber ii. Visi 102 eilėraščiai – griežtų struktūrų. Kyla klausimas – kaip jiems pavyko taip sistemingai sugulti? Visi jie – nauji, kurti specialiai šiam leidimui ar vis dėlto teko adaptuoti ir paskaldyti senesnius?
Žinoma, šios struktūros formuotos sąmoningai, norint išvengti beprasmio plėtimosi ir neprirašyti anykščių šilelių. Svarbiausius dalykus galima pasakyti nenaudojant viso lietuvių kalbos žodyno. Tad griežtos formos drausmina ir įgalina žvelgti ne į plotį, o į gylį. Viską, ką norėjau, jomis ir pasakiau, rėmai nė vienu atveju nesutrukdė. Be to, ir skaitytojas sąmoningai ar nesąmoningai perima šį struktūrinį pastovumą, kuris kuria ritmą, alsavimą, širdies dūžius. Liber i yra tai, ką vadinu šekspyriniais sonetais. Jei Shakespeare'as gyventų dabar, rašytų savo sonetus būtent taip. Liber ii – petrarkiniai sonetai. Jei Petrarca gyventų dabar, rašytų savo sonetus būtent taip. Visi tekstai nauji, parašyti šiai konceptualiai knygai.
Petrarca ir Shakespeare'as, gyvendami dabar, rašytų pasiremdami paprastais, ranka pasiekiamais dalykais, nebevilktų eilėraščio į panegirikos, patoso drabužius?
Jų retorika, patosas ir sakinių viražai tam tikra prasme ir buvo ranka pasiekiami dalykai. Tais laikais viskas buvo kiek labiau ornamentuota nei dabar. Dabar minčiai nebereikia įveikinėti liežuvio užtvankos, o tuomet išmiklintas liežuvis neleisdavo kalbėti natūraliau, visas kalbos nenatūralumas jiems buvo būtinas, tad visiškai natūralus. Kita vertus, ir dabar poezijoje kalbame kitaip nei virtuvėje, nes siekiame ir pasakyti daugiau. Virtuvėje įmanomi ir atsakymai, poezijoje, ko gero, tik klausimai, o klausimas visada mįslingesnis už atsakymą.
Jei gerai prisimenu, ir Nyka-Niliūnas buvo sakęs, kad atsakymų kapinės daug didesnės už klausimų, nes klausimus laidoja nešventintoje žemėje kartu su savižudžiais.
Poezijos užduodami klausimai kiek skiriasi nuo, tarkim, kriminalistikos. Juos nužudo atsakymai, tiksliau, iliuzija, kad radai atsakymą. Poezijos klausimas tik nurodo kryptį, kuria gali eiti atsakymo link nors ir visą gyvenimą. Gyvenimas irgi juk yra klausimas, ne atsakymas. Net poezijos teiginiai yra ne kažkokios tiesos, o abejojimas tomis tiesomis. Klausimas atidaro sielą, atsakymas uždaro. Nors yra daug gyvenimo sričių, kuriose atsakymai būtini, poezijoje viskas kitaip.
Jeigu trimis žodžiais reikėtų pasakyti, kas sieja visus šituos kūrinius, kokie jie būtų?
Žinoma, ne tik forma. Juos dažnai sieja egzistencinis tuštumos pojūtis, kai eini skustuvo briauna, neturi už ko laikytis, tačiau nežinia, kodėl nenukrinti. Be to, tai pirmoji knyga, kurią visą parašiau būdamas transo, banaliai vadinamo įkvėpimu, būsenoje. Anksčiau tiesiog atsisėsdavau ir sukaldavau gerą profesionalų eilėraštį, puikiai tą sugebu. Rašydamas šią knygą laukdavau ribinių dvasios situacijų, kai gyvenimas ima tiesiog akyse virsti sapnu, migla, iliuzija, atsiranda keistų gebėjimų, kurių net neįtariau manyje esant, ir tada tie tekstai pasirašydavo patys. Iš tiesų čia mano autorystė savaip sąlygiška, nes knygą parašyti kažkas padėjo, kažkas vedžiojo mano ranką, kažkas baugus vis ateidavo pro mano pasąmonės duris.
Knyga turi tarsi įrėminimą: jos pradžioje – žodžiai Prae scriptum – nėra, pabaigoje – Post scriptum – yra. Ar galima sakyti, kad skaitoma poezija tarsi įsigeria, išplinta, veikia kaip nuskausminamieji, kaip vynas – jei ją skaitant / paskaičius kažkas įvyksta? Kas tas kažkas?
Šitie „scriptumai" – kaip koks varstotas, laikantis pagrindinius tekstus. Kažkodėl pasirodė, kad reikia tokių rėmų. Šiaip jie daugiau dekoracija. Nors galima galvoti ir kitaip. Kas galvos, supras. Poezija, žinoma, kad „įsigeria, išplinta", tik niekad nereikia jos instrumentalizuoti ar įsivaizduoti kaip terapijos priemonę. Taip, ir tai, bet ne tik tai. O kas įvyksta skaitant poeziją, galima apsakyti tik pačios poezijos priemonėmis. Visi kiti nusakymai bus kaip Afrikos apibūdinimas senuose žemėlapiuose: Hic sunt leones.
Skaitant Navaką, mane visada nustebina tas gražus žaidimas su buitimi. Net, galima sakyti, žaidimas buitimi tuo pačiu vaikštant jau minėtais skustuvo ašmenimis, – dėl lošimo, dėl dramos. Būna, poetai plaukus raunasi bandydami visokiomis metaforų ir ditirambų vingrybėmis jos išvengti – o čia ji kaip ant delno. Iš esmės taip gyvenimas ir atrodo. Siekiat jį atvaizduoti tikrą, be pagražinimų?
Pagražinimų pas mane daug, bet šioje knygoje stengiausi vengti išorinių blizgučių, kurių pakakdavo ankstesnėse mano knygose. Buitis, jos ritualai ir daiktai mus nuolat supa. Jei nuo jų bėgsi, jie vysis, jei juos priimsi, jie nurims ir nebetrukdys. Rašydamas šiuos tekstus, dažnai jusdavau gilų vidinį konfliktą su pačiais įvairiausiais dalykais, tačiau su savo daiktais, kasdienybe, net rutina jaučiau visišką harmoniją, kaip koks piemenėlis, sėdintis po karklu ir fleita grojantis savo avelėms.
Viename iš 102 eilėraščių negalėjau atsitraukti nuo minties tokie žmonės yra sukūrę savą / raidyną išradę ratą. vadinasi jie / sugeba išgyventi. Sakyčiau, čia turėtų būti kiekvieno rašančiojo siekiamybė.
Taip, susikurti save kaip autentišką pasaulį. Netgi ne susikurti, o atspėti, pajusti ir atpažinti. Labai nesunku gyventi tuo, ką tau jau yra užgyvenę kiti, svetimomis formomis, ruošiniais, špargalkėmis. Bet tai nėra kūrėjo kelias, tai apskritai ne kelias, tai sėdėjimas ant suoliuko prekybcentry, kur iš lentynos bet ką pasiimsi. Nenoriu čia pulti į kažkokį mesianizmą, bet kūrybingas žmogus dažniausiai gyvena sunkiai, tačiau giliuosiuose jo sielos lygmenyse – gera ir jauku. Nes jis geba sukurti raidyną ir išrasti ratą.
Aišku, drąsus klausimas – bet gal iš viso 102 eilėraščių komplekto galite išskirti vieną, esantį arčiausiai prie širdies, kuris visiškai atspindėtų jus patį?
Šią knygą ir rašiau kaip knygą, tai nėra eilių rinkinys, tai knyga, pavieniai eilėraščiai čia būtų našlaičiai. Todėl negaliu išskirti vieno, galiu išskirti šimtą. Tas šimtas man visai patinka.
Pastaruosius porą dešimtmečių Lietuvoje pastebima literatūros žanrų kaita: nemaža dalis poetų ėmėsi prozos. Jūs – ne išimtis. Startavęs kaip poezijos atstovas, vėliau ėmėtės prozos, o štai priešpaskutinė išleista knyga „Lorelei" – prozos ir poezijos rinkinys. Kaip manote, kodėl tokia kaita vyksta? Kiek atskiras žanras turi įtakos minčiai perduoti? Ar galvojate, kad šiandien žmogus lengviau „prieina" prie prozos teksto?
Na, dar pridurkime, kad rašau knygeles vaikams, pjeses, humoristinę literatūrą, laikraštinius feljetonus ir kt. Jei viską galima būtų idealiai išreikšti vienu kuriuo nors žanru, tik tas vienas ir teegzistuotų. Bet gerai, kad taip nėra, nes negalima visą laiką misti vien karbonadais, nors tai ir skanu. Man patinka visi žanrai, visus norisi išbandyti, nors bandomieji laikotarpiai visuose (išskyrus romaną) man jau seniai baigėsi, tiesiog dirbu, rašau, skirtingomis priemonėmis sugebėdamas pasakyti skirtingus dalykus. Žinoma, aukščiausia žodinės kūrybos forma yra poezija. Ji sugeba pasakyti tai, kas iš principo nepasakoma. Jei kas nori tai perskaityti, težino, kad skaityti tarp eilučių yra svarbiau nei pačias eilutes. O pastarosios tuo geresnės, kuo iškalbingesni tarpai tarp jų.
Paminėjot virtuvinį dialogą. Ar apskritai kalbatės literatūrinėmis temomis su artimaisiais, kasdien matomais žmonėmis? Tarkim, situacija – sustojat šnektelti su paštininku ir užverda diskusija apie ką tik skaitytą knygą.
Šiuo metu faktiškai gyvenu vienas, bendrauju mažai su kuo (išskyrus gausius išsiliejimus feisbuke), draugė atvažiuoja porą kartų per savaitę, tad dažniausiai kalbuosi pats su savimi, net balsu. Kartais su aštuonmečiu sūnumi, su kuriuo bendrauti patinka labiausiai. Apie kultūros dalykus, žinoma, kartais su kuo nors šnekteliu, taip pat ir su nepažįstamais. Mėgstu nepažįstamus žmones, išliekančius anonimais ir pasikalbėjus vėl išnykstančius visiems laikams. Tai labai patraukli miražo atmaina.
Kokiais būdais šiandien reikia prieiti prie darbo-namų-darbo rate užsisukusio žmogaus? Ir ar apskritai reikia stengtis jį sugundyti – palikim poeziją išrinktiesiems, kurie ir susiras, ir supras?
Prie tokio žmogaus nereikia eiti, nuo tokio žmogaus reikia bėgti. Jei kas pasirinko vergovę, ne mūsų reikalas traukyti jo grandines. Tačiau jei jo sielai minimo rato nepakanka, kontaktai įmanomi. Tik ne poezija turi eiti pas jį, o jis pas poeziją. Sugundymo variantas visiškai tinkamas galantiškesniems atvejams, poezijai ne. Ji yra žiaurus menas. Ji žmogų pasiglemžia visą ir visiems laikams, parodydama, koks menkas yra žmogus ir koks jis yra didis. Kartais sunku tai ištverti.
Kalbino Rūta Šetikaitė