Jonas Šlekys
1952 03 08 – 2014 12 05

Jonas Šlekys labai netikėtai užgeso šių metų gruodžio 5 d. Vilniuje. Netekome lietuvių literatūrologo, kritiko, praturtinusio lietuvių literatūros tyrimus nuodugniais straipsniais, studijomis, knygomis, recenzijomis. Išėjo jautrios širdies bičiulis. Jonas norėjo būti kunigu, bet Jo laikas nebuvo palankus išsipildyti šiai svajonei. Jis gimė 1952 m. kovo 8 d., iš gimtųjų Žegunių Kėdainių rajone atvyko į Vilnių ir įstojo į universitetą, lietuvių filologiją.

Iš karto susidomėjo senąja literatūra. Kursinių ir seminarinių darbų savo smulkiažirne rašysena prirašydavo keliskart daugiau nei kiti kurso draugai: antrajame kurse skardžiabalsiam Albinui Jovaišui seminarinio darbo prirašė kelis šimtus puslapių su didžiausiomis įvairiakalbėmis išnašomis, o kurso draugams pasišaipė – tegul skaito! Žinojo turįs akmens kantrybę ir sakėsi moksle būsiąs panašus į Simoną Stulpininką. Netruko atkreipti į save dėstytojų akis, o profesorius Juozapas Girdzijauskas tapo Jo viso gyvenimo mokytoju. Jonas buvo labai pastovus – Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, vienintelėje savo darbovietėje, išdirbo 40 metų. Visi manė, kad iš mūsų kurso jis bus pirmasis, kuris taps mokslų daktaru. Bet sovietmečiu jam neleido rašyti disertacijos iš krikščionybe alsuojančios baroko epochos. Liepta dirbti komparatyvinį darbą apie lietuvių ir rusų literatūrų ryšius. Surinko milžinišką medžiagos kiekį, bet disertacijos nebaigė ir neapsigynė, dėl to jautė širdperšą.

J. Šlekys parengė ir paskelbė daug straipsnių apie senosios ir XIX–XX amžiaus lietuvių literatūros autorius (K. Do­nelaitį, S. Jaugelį-Telegą, Maironį, A. Jakš­tą ir kt.), studiją apie lietuvių ir rusų literatūrinius ryšius, parašė išsamių recenzijų, sudarė didelės apimties knygas: Jonas Žilius, „Dainų pynės“ (1984), „Atgimimo balsai“ (1991); Adomas Jakštas, „Rinktinė: Lyrika. Satyros. Vertimai ir sekimai. Feljetonai“ (1998), „Eilėraščiai Marijai: XX amžiaus lietuvių mariologinės poezijos antologija“ (2000); Vincas Maciūnas, „Rinktiniai raštai“ (2003, 998 p.). Ilgai kaupęs medžiagą, paskelbė bene svarbiausią savo darbą –­ monografiją „Jonas Žilius: biografija, visuomeninės veiklos ir kūrybos metmenys“ (2011), apimtimi ir svarba toli peržengiančią konkretaus kūrybinio fenomeno analizę. Nepasižymėdami metodologiniu naujumu, jo tyrimai turi kitą vertybę – epinį ir empirinį fundamentalumą. Neįprasto apstumo, bet patikima faktografinė bazė (Jonas buvo pagarsėjęs archyvų „liūtas“) daro jo darbus išskirtinius. Medžiaga juose dėstoma išsamiai, su įvairiausiais atsišakojimais, taip sukuriant tirštą kultūrinį kontekstą, o kartkartėmis – ir dinamišką pasakojimo intrigą.

Jonas, enciklopedinio ir archyvinio polinkio asmenybė, godžiai kaupęs savo atmintyje visokiausią informaciją, vis dėlto nebuvo šykštus: savo žiniomis Jis nuolat dalydavosi su kolegomis, skleisdavo savo sumanymus aplinkiniams, padėdavo ginant disertacijas artimiesiems, kruopščiai sulasiotus archyvų raritetus išdalydavo ir rašytojams, ir bendradarbiams. Jaukioje Martyno Mažvydo bibliotekos prietemoje sutikęs moksladraugį taip įkvėptai pasakodavo apie Jo paties atskleistus praėjusių amžių jėzuitų šviesuolius Lietuvoje, kad atrodydavo esąs ką tik iš Societatis Iesu bendraminčių pasitarimo išėjęs.

Studijų laikais buvo įvairių „pasisėdėjimų“ dalyvis (dažnai ir mecenatas), mėgęs sąmojį ir linksmą pokštą. Daugelis prisimins Jo nepakartojamą, santūrų, tarsi tramdomą juoką, labiau panašų į užkrečiantį draugišką krizenimą. Jonas su draugais neretai bendravo kaip rūpestingas globėjas. Arba bent jau kaip žmogus, kuris linkėtų tik gero. Mokėjo pasirūpinti kitu, bet skaudžiai išgyveno jausmą, kad kuo arčiau finalinė tiesioji, tuo mažiau šalia bėgančiųjų. Jonas tarp draugų ir ieškomų ištikimų širdies žmonių liko, kaip prisipažindavo, deja, vienišas, jautėsi nepripažintas ir ne vienos fatališkos moters sužeistas, keliskart buvo pasišovęs išeiti į vienuolyną. Nors vienturtis, bet griežtai katalikiškai išauklėtas, Jis tyrai išpažino tikėjimą ir kaip Jo idealas Jonas Aistis norėjo pasiskirti Dievui ir Tėvynei. Tačiau drauge buvo lygiai toks jausmingas, nuolat juto įtraukiantį nuodėmės žavesį. Mokėdavo ir įžeisti, bet dažniau pats įsi/susižeisdavo. Anais laikais vadino save nepritapusiu, dabartiniais – nemokančiu prasiskinti tako pro konkurencinius reglamentus, pelnyti aukštesnio etato ir sotesnio kąsnio. Tiesa, Jonas nebuvo koks vargšas, nors nemokėjo tausoti gauto palikimo, dalijo jį kairėn ir dešinėn. Nežinia kodėl, nes nebuvo labdaringas pranciškonas.

Gal kažką jau nujautė, gal taip išgyveno neišvengiamą egzistencijos fatalizmą ir vienišybę? O gal žinojo, kad jo didžiausi sukaupti turtai liks bibliotekų saugyklose – skirti visiems... Kaip išliks ir Jo šviesios dvasios atminimas, atgulus kūnui mylimoje gimtinės žemėje.

Kurso draugai

 

---

 

Dėl lietuvių literatūros tyrinėtojo, ilgamečio Lietuvių literatūros  ir tautosakos instituto mokslo darbuotojo JONO ŠLEKIO mirties, reiškiame nuoširdžią užuojautą velionio artimiesiems.
Lietuvių literatūros  ir tautosakos instituto darbuotojai