Ryte per Atlantą pasatų vėjų nešamos Sacharos dulkės tirštai užkloja horizontą. Uždarau visus langus, tačiau dulkės prasismelkia pro mažiausius plyšelius. Nuo jų neįmanoma pasislėpti. Kasmet Bodelė įduba (Depression du Bodélé) Čado šiaurėje, ties pietvakariniu Sacharos pakraščiu, išmeta į atmosferą apie 182 mln. tonų dulkių. Pilkumoje pasislepia kalnai ir vandenynas. Ispanai Afrikos dulkių audrą vadina kalima (calima). Peizažo kismas akimirką nubloškia į lietuvišką rudeninį vakarą, kuomet nuo pievų pakyla rūkas. Karšto vėjo gūsis sugrąžina atgal. Esu saloje, 5000 km nuo Lietuvos.

Mėnulio paviršių primenantis peizažas, dešimtimis kilometrų besidriekiantys paplūdimiai, kitaip slenkantis laikas, naujos kasdienės rutinos ir kontaktai su salos gyventojais ar kitais atvykėliais per pastarąjį dešimtmetį įsiskverbė į mano tapatybę. Tai pakeitė mane. Fuerteventūros salą vežiojuosi su savimi. Jos kaip smėlio iš plaukų neišpurtysi. Bet Lietuva niekur nedingo, joje dirbu, kuriu, studijuoju. Žiemą gyvenu Lietuvoje nuotoliniu būdu, bet nebesu tikra, kur mano namai.

Kol rašau, jau spėjo apdulkėti kompiuterio ekranas. Afrikos žemyno dalelės kutena gerklę, skverbiasi į plaučius. Kai kurios tokios mažos, kad patenka į kraujotaką.

Kai rytoj pasikeis vėjo kryptis, dangus vėl taps ryškiai mėlynas. O dulkės tęs savo kelionę,  kitaip būti negali: apie 22 000 tonų fosforo turi nusėsti Amazonėje ir atstatyti mineralus, kuriuos iš dirvožemio išplauna atogrąžų lietūs. Mokslininkai nerimauja, kad dėl klimato kaitos silpnėjantys pasatų vėjai gali sumažinti pernešamų mineralų kiekį. Tai dar labiau susilpnintų Amazonės ekosistemą, ir taip kenčiančią dėl besaikių kirtimų ir gaisrų. 

Sacharos dulkių migracija per Atlanto vandenyną, jų poveikis skirtingiems regionams ir juose reziduojantiems organizmams – nuo Kanarų salų iki Amazonės miškų – yra vienas įspūdingiausių planetos atmosferos reiškinių, atspindintis globalią ekosistemų sąveiką ir leidžiantis atkreipti dėmesį į mobilumą kaip esminę, visa apimančią, todėl dažnai nepastebimą mūsų pasaulio charakteristiką.

 

Agnė Gintalaitė, „Čiurlionis. Drive“, 2021

 

Fuerteventūra. Agnės Gintalaitės nuotr.

 

Skirtingi mobilumai siejasi priežasties ir pasekmės ryšiais. Dulkės, augalų sėklos, paukščiai, kiti gyvūnai, žmonės, informacija, idėjos, prekės nuolat keliauja. Šiose kelionėse įsteigiami ryšių tinklai kaip niekas kitas tiksliai atspindi pasaulio ontologiją – tai, kaip viskas yra. Nepaisant mobilios pasaulio esaties, kultūriškai susiklostė įsivaizdavimas, kad žmonių pasaulis (arba socialumas) yra grįstas stabiliomis kategorijomis: geografinėmis vietomis ir jose įsivietinusiomis bendruomeninėmis tapatybėmis bei tokią socialinę tvarką užtikrinančiomis normomis ir institucijomis. Mobilumo sociologas Johnas Urry tvirtina, kad šiuolaikinė visuomenė patiria apčiuopiamas transformacijas, kurios keičia tradicinę socialumo sampratą. Šios transformacijos pasireiškia kelionių, vaizdų ir informacijos judėjimu, kuris perkonstruoja „socialumą kaip visuomenę“ į „socialumą kaip mobilumą“. Taigi, mobilumo posūkis socialiniuose ir humanitariniuose moksluose atkreipia dėmesį, kad socialumas kyla iš judumo – žmonių ir ne žmonių kelionių, informacijos mainų, vaizdinių sklaidos, o mūsų ryšiai su kitais žmonėmis ir visuomenės struktūromis nuolat persitvarko dėl mobilumo. Materialumas yra be galo svarbus šiame procese – žmonių kūnai juda lėtai, todėl ilgą laiką buvo kuriamos stabilumu paremtos socialinio pasaulio aiškinimo teorijos. Tačiau pasaulis pasikeitė dėl mūsų pačių kuriamų technologijų. Kelionių infra­struktūrų plėtra, skaitmeninės technologijos leidžia kūnams ir informacijai judėti vis greičiau. Mobilumą stiprinantys procesai perkūrė socialumą, kurio pagrindas yra nebe vieta, o judėjimas.

Mobilumo konceptualizavimas tampa vis svarbesniais socialinių, humanitarinių mokslų ir menų tarpdisciplininiais teoriniais lęšiais, kartu su posthumanizmo, naujojo materializmo, ontologinio posūkio ir kitomis šiuolaikinėmis teorijomis griaunančiais įprastas binarines pasaulį apibrėžiančias opozicijas ir trinančiais tarpdalykines ribas. Mobilumas nėra tik fizinis žmonių ar objektų judėjimas; jis taip pat formuoja reikšmių sistemas, per kurias visuomenės ir kultūros suvokia save ir savo santykį su pasauliu. Kitas mobilumo teoretikas Timas Cresswellas sako, kad mobilumas yra ne tik fizinis žmonių ar daiktų judėjimas, bet ir procesas, kuriame visuomenės bei kultūros kuria prasmes. Migracija, turizmas ar net kasdienis vykimas į darbą kuria gyvenimo būdą ir prasmės kontekstus. Fizinės žmonių kelionės socialiai suvokiamos kaip socialinio statuso, laisvės ar pasiekimo simboliai. Taigi mobilumas yra ne vien praktinis veiksmas – jis yra prasmių kūrimo mechanizmas, kuris formuoja ir kasdienį gyvenimą, ir globalią kultūrinę dinamiką.

Globalizacijos ir technologijų vis labiau judinamame pasaulyje tampa akivaizdu, kad kultūra irgi seniai nebepriklauso vienai konkrečiai geografinei vietai, – ji plinta ir transformuojasi per migraciją, turizmą, medijas ar kitus procesus. Mobilumas leidžia suvokti pasaulį kaip dinamišką, nuolat kintantį, jungiantį skirtingas geografines erdves, kultūras ir socialines grupes. Jis ne tik kuria naujas socialines, kultūrines formas ir jas įprasmina, bet kartu perkonstruoja tai, kaip žmonės patiria laiką, erdvę ir savo santykį su pasauliu.

Mano pasakojimas apie Sacharos dulkių patirtį paliečia keletą svarbių mobilumo sluoksnių: materialaus judėjimo veikumą (agency), kelionių ir gyvenimo kitose vietose poveikį tapatybės kismui, žmogiškų ir nežmogiškų judėjimų ryšį su klimato kaita. Bet šiame pasakojime, nors neakivaizdžiai, egzistuoja ir politinis aspektas. 

Afrikos dulkės keliauja tūkstančius kilometrų nepaisydamos valstybių sienų. Jų judėjimo galia, kurios žmonija neturi galimybių tramdyti, primena mūsų obsesiją siekti kontrolės. Demokratijos tampa mobilios, jos galioja ne konkrečiose geografinėse teritorijose – demokratinėse valstybėse, o kerta sienas, keliauja kartu su šių valstybių piliečiais ir aplenkia tuos, kurie neturi privilegijas suteikiančių popierių. Be reikiamo dokumento žmogaus kūnas dar nėra žmogus. Kertantis sieną žmogaus kūnas be teisę laisvai judėti suteikiančių dokumentų tampa problema, kurios dar neišmokome spręsti. Turimas pasas skirsto žmones į keliautojus ir pabėgėlius.

Kitaip tariant, demokratinės šalys netaiko demokratinių vertybių ir neužtikrina žmogaus teisių visiems per jas judantiems kūnams. Sukuriami kiti įstatymai, įstatymų pataisos ir teisės aktai, kuriais naikinamos tam tikrų žmonių kaip asmenų savybės, jie apibrėžiami kaip objektai: kroviniai, priešiškų valstybių ginklai, KITI. Asmenys su nepageidaujamomis etiketėmis nužmoginami prievarta keičiant jų judėjimo trajektorijas. Tokia judėjimo kontrolė slepiama nuo visuomenės akių ir administruojama specializuotų institucijų. Labai panašiai yra slepiamos ir kitos visuomenės moralės kognityvinius disonansus išryškinančios, nepasitenkinimą keliančios praktikos – pavyzdžiui, fermų gyvūnų gyvenimo sąlygos, jų gabenimas sukeliant kančią, žudymo dėl mėsos ar kailio technologijos, įrenginiai ir tokiose infrastruktūrose dirbančių žmonių patirtys. Ne tik dulkių, bet ir kitų materialių daiktų kelionės gali būti laisvesnės nei žmonių. Globaliuosiuose Pietuose užauginta kava kerta Vakarų valstybių sienas ir yra laukiama, pageidaujama, kavos niekas neapgręžia, neįkalina pabėgėlių stovyklose kaip ta pačia kryptimi judančių žmonių.

Nors pavyzdys, gretinantis kavą ir vadinamuosius nelegalius migrantus, yra poetinis, o ne analitinis, tačiau padeda be ilgų išvedžiojimų ir nuorodų į mokslinius tekstus nukreipti mobilumo teorinius lęšius ten, kur jų taikymas yra efektyviausias ir prisideda prie geresnio globalaus pasaulio supratimo, modernistiškai neatskiriant natūros nuo kultūros, materialumo nuo socialumo. Mobilumo prieiga tęsia postruktūralizmo siekį išryškinti galios ir socialinės asimetrijos klausimus.

Žmonių judėjimas – fizinis ir socialinis – yra apribotas normatyvinių diskursų ir galios institucijų tiek globaliai, tiek lokaliai. Net vakarietiškas demokratiją ir kūną į žmogų transformuojantis pasas, nors ir suteikia privilegijų, neužtikrina absoliučios judėjimo laisvės. Kapitalizmas neretai klaidingai tapatinamas su demokratija, tačiau kapitalizmo įsteigta kapitalo viršenybė tampa judėjimo laisvės išraiška ir priemone jam pasiekti. Judama daugiau ir greičiau, kad būtų galima judėti dar greičiau, dar daugiau ir toliau. Privačiais lėktuvais judančio VIP keleivio menka savivertė kaip juodoji bedugnė siurbia ir naikina resursus, nes augimo ekonomika galioja ir socialinio kapitalo sferoje. Žemės planeta tampa per maža – trokštama kilti į kosmosą, kolonizuoti Marsą, galbūt toks keleivis svajoja, kad ten būtų geriausia išvežti radioaktyvias atliekas, apgyvendinti nelegalius migrantus, translyčius, musulmonus, žiedinės ekonomikos propaguotojus ir feministes.

Bet grįžkime į dabartį, į kasdienes buitiškas ir savas judėjimo trajektorijas. Nuotolinis ar pusiau nuotolinis darbas tampa mūsų gyvenimo norma, atliepdamas mūsų habitus – mobilaus socialumo implikuotus troškimus ir fizines judėjimo galimybes, kurias užtikrina privilegijuota Europos Sąjungos šalies pilietybė ir transporto infrastruktūra. Vis dėlto administracinės sistemos nespėja paskui naujas gyvenimo normas – jos reikalauja registracijos adreso, be kurio neįmanoma atsidaryti banko sąskaitos. Sąskaita kapitalizmo džiunglėse ne mažiau svarbi (kartais net svarbesnė) buvimo žmogumi sąlyga nei pasas mobilumo nulemtame sociume.

Paradoksalu, kad, nors žmonių judėjimas instituciškai kontroliuojamas, tačiau skatinama ne tik įsivietinti, bet ir dar daugiau judėti. Augimo ekonomika, persmelkusi materialinę, socialinę ir psichologinę sferas, stabilumą prilygina infliacijai, t. y. regresui. Todėl socialinės represijos nukreipiamos ne tik į siekiančius judėjimo laisvės, bet ir į nenorinčius arba negalinčius judėti. Žiūrint iš mobilumo perspektyvos, nejudumas taip pat yra judėjimo laisvę ir galios asimetriją nurodantis faktas. Nejudumas gali būti pageidaujamas, bet nepasiekiamas, – kaip ir judėjimo laisvė. Skirtingos priežastys iš socialinio subjekto reikalauja judėti ir nejudėti tuo pačiu metu arba vienu metu judėti skirtingomis kryptimis ir trajektorijomis. Tai neišvengiamai skatina įtampą.

Kai kurios demografinių problemų priežastys yra susijusios su mobilumo represijomis. Vaikai turi eiti į mokyklą, o tai jų tėvus įvietina ir trukdo judėti ne tik fiziškai, bet ir socialiai kilti karjeros laipteliais. Pavyzdžiui, mokslininko ar menininko karjera tampa sunkiai įmanoma be nuolatinio fizinio judėjimo, kurio tikslas – įsitvirtinti savo socialiniame burbule, nulemtame tarptautinių profesinių tinklų. Skaitmeninės informacinės technologijos leidžia megzti ryšius ir palaikyti santykius, tačiau siekiant užtikrinti karjerą privaloma keliauti fiziškai. Mokslininko karjera tuo pačiu metu priklauso ir nuo įsivietinimo, ir nuo mobilumo. Registracijos adreso neužtenka, – kad užtikrintum profesinį socialinį judėjimą, būtina priklausyti platesnei akademinei bendruomenei. Šiuolaikiniai akademikai nuolat keliauja, kartais tiek daug, kad nebeaišku, kada jie spėja atlikti tyrimus, parašyti straipsnius ar knygas, kuriuos pristato kelionėse.

Šiuolaikinio meno kūrėjų karjera priklauso net nuo kelių rūšių fizinių objektų judėjimo. Kuo geriau sekasi karjera, tuo labiau gyvenimas tampa klajokliškas, mažiau sėslus. Menininkai keliauja per rezidencijas, parodų atidarymus, meno muges ir festivalius. Kartais kūriniai gali keliauti savarankiškai, tačiau nepuoselėkime iliuzijų, kad menininkai daug pasieks užsidarę savo studijose arba gyvendami tradicinį gyvenimą, kasdien ruošdami vaikams pusryčius ir vesdami juos į tą pačią mokyklą. Net kuriant objektinį meną, paveikslus ar literatūrą, performatyvumas ir bendravimas yra neatskiriama kasdienio darbo dalis. Menininko viešasis kalbėjimas tampa atskiru privalomu įgūdžiu, panašiai kaip akademikams pranešimų skaitymas mokslinėse konferencijose.

Kaip jau minėta šio teksto pradžioje, mobilumas tampa socialumu, todėl menininkas privalo būti mobilus. Socialumas kultūros srityje neįmanomas be nuolatinio gilinimosi į pasaulio aktualijas. Šiuolaikinis menas bei literatūra, kaip ir mokslas, susipina su pilietinėmis pareigomis, vertybinėmis pozicijomis, refleksijomis, reakcijomis ir intervencijomis į tai, kas vyksta pasaulyje. Neišvengiamas mobilumas socialine, fizine ir idėjine prasmėmis kultūros lauko profesijas paverčia ypač politiškomis, kartais net labiau nei pačių politikų, nes kūrėjų iniciatyvos savomis priemonėmis išryškina skaudžius taškus, siūlo problemų sprendimo strategijas, atkreipia visuomenės dėmesį, reikalauja politikų ir administratorių skaidrumo, atsakomybės.

Be abejo, menininkas, kaip ir politikas, gali rinktis populistinį kelią. Tačiau ir toks pasirinkimas yra politiškas. Kultūra negali būti nepolitiška, ji arba tarnauja ideologijoms – režimams, populiarioms nuomonėms, arba joms priešinasi. Jei demokratinės vertybės vis dar yra pageidaujamos, kultūros veikėjų politiškumas ir autonomija (su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis, atsakomybėmis ir privilegijomis) yra neginčijama šių vertybių reprezentavimo sąlyga. Kultūrininkų profesijos užduotis mobilumo ir socialumo realybėje yra ne svajoti, o tapti dulkėmis, prasiskverbiančiomis pro politikų ir administratorių uždaromus langus tiesiai į visuomenės plaučius, tada į kraujotaką, o paskui keliaujančiomis iki pat smegenų.