Apie emocijų lipnumą: kaip atsiranda „mes“ ir „jie“.

 

Šis paplūdimys visai šalia greitkelio. Tereikia nusileisti laipteliais, ir beveik gali pasijusti esąs laukinėje gamtoje. Vandenyno šniokštimas užgožia automobilių gausmą. Oras blogas, vėjas plėšia plaukus, ką tik lijo. Ir gerai. Paplūdimys beveik tuščias. Risnoja keli bėgikai, tolumoje būrelis žmonių mėgina iškylauti, jie atsinešė stalą ir kėdes. Kurį laiką stebiu jų nesėkmingus bandymus vėjyje išskleisti saulės skėtį, lyg burę plazdančią staltiesę. 

Esu Gran Kanarijos saloje, iš žemyno čia mus atplukdęs keleivinis laivas „Marie Curie“ užsisupo Atlanto bangose, tad pavėlavome į keltą, turėjusį mus nugabenti namo, į Fuerteventūrą. 

Vos spėju paskui Pitą, o taip nutinka vis rečiau. ChatGPT sako, kad keturiolika metų vidutinio dydžio šuniui – kaip žmogui aštuoniasdešimt penkeri. Pusę savo amžiaus Pita du kartus metuose automobiliu keliauja per Europą, nuo Lietuvos iki Ispanijos pietų, nuo čia „Marie Curie“ ją plukdo per Atlantą į Kanarų salas. Pirmyn, o po pusmečio atgal. 

Pita jaučiasi gerai, visiškai saugi. Vandenynas kviečia, ir ji ima dūkti. Kaip tik tada atsisuku ir pamatau ant uolų išpurkštus užrašus.

 

 

                 Užrašas Gran Kanarijos paplūdimyje. Agnės Gintalaitės nuotr.

 

„Kanarai neparduodami“, „Turistai, vykite namo“, „Kanarai turi ribas“, „Mes nenorime, kad tu atvažiuotum“.

Jie nenori, kad aš atvažiuočiau. Jaučiu, kaip stipriau įsitveriu Pitos pavadžio: nors turistai irgi neretai keliauja su šunimis, tačiau man atrodo, kad šuo padeda atrodyti labiau vietinei, ne svetimai, ne Kitai. Nors tikros grėsmės nejaučiu, tačiau man nejauku. 

Viešojoje erdvėje labiausiai matomi ne pasakojimai apie fizinį smurtą prieš turistus, o turtinės žalos ir simbolinio bauginimo epizodai. Žiniasklaida fiksavo atvejus, kai Tenerifės paplūdimiuose buvo suniokoti ir aprašinėti šimtai gultų, paliekant prieš turistus nukreiptus šūkius kaip aiškią žinią, kad „salos neparduodamos“. Kituose protestuose konfrontacija įgaudavo tiesioginę, bet vis dar daugiausia verbalinę formą: protestuotojai ateidavo į paplūdimius, kur turistai mėgaudavosi saule, ir skanduodavo šūkius „Šis paplūdimys yra mūsų“, taip performatyviai pažymėdami ribą tarp „savų“ ir „atvykėlių“. Aprašyti ir nuomai skirtų automobilių apgadinimo atvejai. Taikiniu čia tapo turizmo infrastruktūra, o kai kuriuose protestuotojų komentaruose ši logika dar labiau radikalizuojama, užsimenant apie galimą spaudimo didinimą ir simbolinius protestuotojų taikinius, tokius kaip oro uostai. Iš šių šaltinių galima daryti atsargią išvadą, kad vyrauja vandalizmas ir grasinimų retorika, o ne masiniai fiziniai išpuoliai prieš pavienius turistus. Protestai pirmiausia pateikiami kaip politinis spaudimas dėl būsto, išteklių ir kasdienio gyvenimo perkrovos, nors emocinis „nelaukiamumo“ signalas kartais išreiškiamas agresyviomis, viešai matomomis formomis.

2024 m. balandžio 20 d. Kanarų salose vyko masinės demonstracijos su šūkiu „Kanarai turi ribas“ („Canarias tiene un límite“). Protestai buvo rengiami siekiant atkreipti politikų dėmesį į masinio turizmo sukeltas socialines ir ekologines problemas: būsto neprieinamumą, mažus atlyginimus, infrastruktūros perkrovą, vandens trūkumą, aplinkos taršą, socialinę nelygybę. Nuolat kartojamas motyvas „mes ne prieš turizmą, mes prieš šį turizmo modelį“ visiškai racionaliai ir pagrįstai kritikavo sistemą, toleruojančią neribotą turizmo industrijos augimą ir privatų pelną viešojo intereso sąskaita.  

2023 m. Kanarus, turinčius apie 2,2 mln. gyventojų, aplankė apie 13,9 mln. užsienio turistų. Turizmas sudaro reikšmingą regiono ekonomikos dalį, bet kartu stiprina nuomos rinkos spaudimą ir brangina kasdienį pragyvenimą. 2025 m. gegužės 18 d. protestai pasikartojo: dienraštis „El País“ rašė apie trečią masinį išėjimą į gatves ir rekordinį 2024 m. turistų skaičių (17,7 mln.). Protestuose pasigirdo dar daugiau problemų iškeliančių šūkių: „Ecotasa ya“ (ekologinio mokesčio reikalavimas), „No a los vertidos“ (pasipiktinimas dėl užterštų nuotekų). 2025 m. rudenį „El País“ spausdino reportažą apie nevalytų nuotekų problemą Tenerifėje, dėl taršos uždarytus paplūdimius. 

Kanarų salynas, kaip vieta, į kurią siūloma nevykti, buvo įtraukti į „Fodor’s No List 2026“ sąrašą, kurį sudaro „Fodor’s Travel“ – kelionių gidas ir kelionių žiniasklaidos platforma, rengianti redakcinius rekomendacinius sąrašus. Tai nėra oficialus įspėjimas dėl saugumo, tik išskiriamos vietos, kur, autorių vertinimu, turizmo mastas daro pernelyg didelį spaudimą aplinkai ir vietos bendruomenėms. Nebeįmanoma nuneigti, kad vietos gyventojų gerovė tampa nebesuderinama su masinio turizmo plėtra. Turistas viešojoje erdvėje atpažįstamas kitaip – laukiamas pajamų šaltinis ar tiesiog įdomus naujas kaimynas tampa infrastruktūros vartotoju, būsto rinkos katalizatoriumi, vandens grobėju ir atliekų srautų didintoju, kartais net kolonijinių santykių atgarsiu. Emociškai prie turisto prilimpa pyktis, nesaugumas, gėda. Turistą vietiniai pamato kaip pavojingą Kitą. Įtampa tvyro ore. 

Kaip ir daugelis šiuolaikinių keliautojų, savęs nelaikau turiste, nebent šį žodį vartoju saviironiškai. Akademinėje literatūroje toks reiškinys buvo pavadintas postturizmu ir pastebėtas gerokai anksčiau, nei aš pradėjau keliauti, – XX a. antroje pusėje, kai masinis turizmas įsigalėjo kaip viena didžiausių pasaulio pramonių. Tada apie jį imta svarstyti, vertinti kritiškai. Postturizmas reiškia laikyseną, kai kelionė suprantama kaip sąmoningai ieškoma ir individualiai įprasminama patirtis, kuri įmanoma keliaujant kuo labiau savarankiškai, ieškant pagarba grįstų ryšių su vietiniais ir jų kultūra. Šiuolaikinio mobilaus gyvenimo būdo sąlygomis ši laikysena tik sustiprėja: ribos tarp darbo, studijų ir kelionių susilieja, buvimas naujose vietose prasitęsia kiekvienoje stotelėje improvizuotai kuriant namus. 

Įsivaizdavimas, kad nesi turistas, nereiškia, kad nesinaudoji turizmo infrastruktūra ir sąlygiškai išskirtine padėtimi, leidžiančia judėti laisvai. Tai reiškia, kad nenori būti tapatinamas su moraliai įtartina masinio vartojimo figūra. Prisimenu akimirkas, kuomet judu su turistų srautu, tada nieko daugiau nelieka, tik pripažinti, kad postturistinė nuostata tėra saviapgaulė, leidžianti atsiriboti nuo stigmos, tačiau likti toje pačioje patogioje judumo ekonomikoje. Tačiau viena yra save atpažinti kaip turistę ironizuojant, bet visai kas kita – pajusti grėsmę būti atpažintai kaip Kitai, tai, apie kurią parašyta ant uolos. 

Rašytojos ir tyrėjos Saros Ahmed teorija tampa tikrove – aplimpu neigiamomis emocijomis ir stereotipais, kurių nenuplauna sūrios Atlanto bangos. Antituristė, skaitmeninė nomadė, sezoninė migrantė, keliautoja, mobilumo antropologė, individualistė, pasirenkanti kur ir kada kurti namus, – nuplėšiamos visos įmantrios mano mobilumą apibrėžiančios etiketės, susirinktos gilinantis į šį reiškinį, tapatybės niuansai dingsta net pačiai sau. Akimirksnis, ir tampu tapatybiškai nuoga ir pažeidžiama, niekas daugiau, tik turistė, kuri čia nelaukiama. 

Grįžus namo, į kitą Kanarų salą Fuerteventūrą, kaimynų šypsenos ir kasdieniai pokalbiai susidūrus gatvėje džiugina ir nuramina. Mažoje parduotuvėlėje, kuri vos už kelių žingsnių nuo namų, plepu su savininke. Ji klausia, kaip mano mamos sveikata, kada ji atvyks. Išgirdę balsus, iš greta esančio buto susirenka daugiau jos šeimos narių. Jie taiso mano ispanų kalbą, visi juokiamės. Gaunu parduotuvėlės klientams skirtos kalėdinės loterijos bilietą. Bet loterijoje nedalyvauju, pats bilietas man brangesnis už prizą, tad ieškau knygos, į kurią jį įsidėsiu atminčiai. Šis bilietas man – jau laimėta loterija. Prizas – jausmas, kad aš nesu turistė. Bet drauge saugau ir nelaukiamumo pojūtį, patirtą Gran Kanarijoje. 

Mintimis grįžtu į Lietuvą ir atsinešu nelaukiamumą ten. Atsiverčiu savo sudarytą ir Gyčio Skudžinsko sumaketuotą 2025 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraštį „Mobilumas kadre ir už kadro“. Šviežias nelaukiamumo pojūtis padeda dar kitaip perskaityti kai kuriuos puslapius. Serijoje „Enjoy the Now“ Paulius Petraitis tyrinėja vizualias priemones ir būdus, kuriais masinės informacijos priemonės formuoja migrantų reprezentaciją ir (ne)matomumą Lietuvoje. Šalia, kontekstui sustiprinti, įdėtos „Sienos Grupės“ aktyvistų nuotraukos. Skaitau savo tekstą ir galvoju, ką pridėčiau dabar, ko negalėjau parašyti dar nepatyrusi nelaukiamumo.

„Sienos Grupės“ savanorių fotografijos nėra meno projektas – jos atsirado iš būtinybės dokumentuoti. Jose užfiksuoti migrantų palikti pėdsakai pasienio miškuose: šlapi sportbačiai, sudaužytas telefonas, permirkę miegmaišiai, vaistų pakuotės, skubotai paliktos stovyklavietės. Šie fragmentai liudija apie žmonių mobilumą, kuris yra kontroliuojamas ir stabdomas pasitelkiant ne tik pareigūnus ar žmogaus sukonstruotas užtvaras, bet ir gamtą. Pelkės ir miškas tokiame kontekste tampa savotiškais pasienio „ginklais“ – aplinkos barjerais, kurie ne tik apsunkina judėjimą, bet ir žaloja judančius kūnus. 

Baltarusijos pasienis nuo 2021 m. tapo žaliąja siena – teisinės išimties bei žiaurios emocijų politikos scena. Čia nelaukiamumas nėra vien šūkiai ant sienų ar protestų estetika, o konkrečios praktikos ir teisinių sprendimų visuma. Baltarusijos ir ES pasienio krizė nuo 2021 m. medijose aprašoma kaip instrumentalizuota migracija arba hibridinis karas – kaimyninės šalies režimas neabejotinai naudojasi žmonių judėjimu, siekdamas sukurti geopolitinį spaudimą. 2025 m. Lietuva pateikė bylą Tarptautiniam Teisingumo Teismui, kaltindama Baltarusiją migrantų gabenimo organizavimu. Tačiau hibridinio karo retorika, nors ir teisinga, turi šalutinį efektą: migruojančius žmones paverčia hibridinės atakos ginklais. Tada mobilumo ribojimas tampa gynyba, o ne migracijos problema ir žmogaus teisių klausimu. ES teisė prieštarauja apgręžimo praktikai – nepaprastosios padėties paskelbimas nepateisina smurto, kuris, kaip liudija pačių migrantų istorijos ir jų liudytojai1, neišvengiamas praktiškai, o ne teoriškai vykdant apgręžimus. 

Skaitytojo nenorėčiau paskatinti šių dviejų atvejų lyginti banalios simetrijos principu, esą „visur žmonės nenori atvykėlių“ arba „ksenofobija, t. y. svetimo baimė, nuo seniausių laikų padėjo visuomenėms ir etninėms grupėms išgyventi“. Neetiška būtų ir privilegijuoto turisto Kanarų salose nelaukiamumą tapatinti su per žaliąją sieną pirmyn atgal stumdomo vadinamojo „nelegalaus migranto“ nelaukiamumu. Nors abu nelaukiamumai kyla iš šiuolaikinio į mobilumą orientuoto pasaulio problemų, galios asimetrija ir pasekmės asmeniui yra skirtingos.

Galvoju apie S. Ahmed emocijų „lipnumo“ (stickiness) idėją, kylančią iš jos siūlomos afektų cirkuliacijos (affective economy) sampratos, pagal kurią emocijos nėra vien privačios vidinės būsenos. Jos cirkuliuoja viešojoje erdvėje, kaupiasi, persiduoda per pasakojimus, vaizdus, institucijų žargoną ir kasdienę kalbą, o tada „prilimpa“ prie tam tikrų figūrų. Tokios figūros, pavyzdžiui, „turistas“ arba „nelegalus migrantas“, tampa socialiai atpažįstamomis kategorijomis, kurios ima veikti kaip interneto memų personažai. Kai emocijos prilimpa, jos pradeda atrodyti kaip neatsiejama tos figūros savybė (pavojingas, veltėdis, prievartautojas, teroristas, hibridinės atakos dalyvis etc.), o ne viešosios sferos konstruktas. Tokiu būdu emocijos nustato ribas – jos padeda akimirksniu apsispręsti, kas priklauso „mums“, o kas priskiriama „jiems“. Pavyzdžiui, pasak liudijimų2, pasienio teritorijose vietiniai gyventojai, sutikę asmenis, kuriuos atpažindavo kaip „nelegalius migrantus“, net jiems esant kritinės būklės nesuteikdavo nė simbolinės pagalbos, o iškart kviesdavo pareigūnus. 

Kanarų salose prie figūros „turistas“ prilimpa neigiamos emocijos, kylančios iš protestuose girdėtų ir medijose pateikiamų kalbų: „turistas“ tampa atsakingas už būsto krizę, infrastruktūrų perkrovas, vandens trūkumą, dėl taršos uždarytus paplūdimius. Ant sienų purškiami šūkiai, daugėja vandalizmo atvejų. Nors salyne smurtiniai veiksmai dažniausiai nukreipti į turizmo infrastruktūrą, o ne į patį atvykėlio asmenį, kurį saugo įstatymas, keliautojas vis vien praranda savo individualias savybes ir tampa personažu – stereotipine turisto figūra, nelaukiamu Kitu. 

Kanarų salose patirtas nelaukiamumas galbūt gali tapti skiepais nuo skubotų ir automatinių reakcijų sutikus kitą žmogų ar klausantis jo istorijos. Pašalinis poveikis – nejaukumas, kuris greitai praeina. Čia negesina cigarečių į Sirijos kare gautų sužalojimų randus3, nes Ispanijoje viešosiose vietose uždrausta rūkyti.

1 Tiriamoji keturių dalių dokumentika „Kiti žmonės“ (aut. Irma Bogdanovičiūtė) yra laisvai prieinama jutube.

2 Ten pat.

3 Tarptautinėje spaudoje nuskambėjo Sirijos piliečio pasakojimas apie patirtį Baltarusijos ir Latvijos pasienyje.