Aurelija Drevel. Kiemų ir kapinių akmenizacija

 Pernai panašiu metu kapinaitėse netoli Kauno gavau pasiūlymą nurėžti medį. Prieš gerą pusšimtį metų ten, ant prosenelių kapo, kažkuri iš a. a. senelio seserų pasodino dvi vakarines tujas, kurios ilgainiui išaugo į gana rimtus medžius. Būtų lyg ir nieko, žalia, bet bėda ta, kad po jomis, išskyrus neišnaikinamas pakalnutes, niekas daugiau neaugo, be to, pribyrėdavo galybė mažyčių rudų lapukų, kiaurus metus padengiančių aplinkinius kapus ne itin estetiška (ginčytinai!) rūdžių spalvos antklode. Kartais neapsikentę giminaičiai paburbėdavo, kad gal reikėtų tas tujas vieną kartą kibeni materi nupjauti, bet... ant to pačio kapo buvo užritintas ir masyvus raudono granito paminklas, baisus kaip karas, tad pagalvoję medžius vis dėlto palikdavo ramybėje, kad nors kiek tą be­skonybę pridengtų. 

Niekam kitam mūsų medžiai nekliuvo iki pat pernykščio rudens, kai prieš pat Vėlines atėjus aplankyti mirusiųjų kur buvęs kur nebuvęs iš kažkur prisistatė kapinių sargas. Klausia: „Čia jūsų, ponia, kapai?“ – „Na, – atsiliepiu, – giminės palaidoti, bet apsilankau retai, teta Kačerginėje gyvena – ji dažniausiai ir atvažiuoja.“ – „Na, – sako, – nesvarbu. Atėjot – bus jūsų. Žiūrėkit, toks reikalas: reikia tas tujas nupjauti, skundžiasi visi, kad šiukšlių daug, žadėjo ir skundą an’ jūsų į seniūniją rašyt, o ir paminklą, žiūrėkit, jau varto.“ – „Jei varto, tai varto, – sakau. – O kiek imate už medžių nupjovimą?“ – „Na, – sako, – 50 eurų už medį...“ Mirkt, mirkt... „Galim ir šiandien nupjauti, jeigu norite kapus susitvarkyti prieš šventes.“ Neblogi tie šešėlinių paslaugų tarifai šiais laikais, pagalvoju... Galop pasakau: „Kad gal ačiū, tiek to.“ Sargas dar kiek pasitrynė aplinkui, pabumbėjo, kad žmonės užsiima didžiausius plotus su tais kapais, o paskui nemiršta ir nesilaidoja. Bet galų gale pamatė, kad nieko nepeš, tad apsisuko ir nudūlino į kitą pusę tuo pačiu klausimu terorizuoti kitų kapų lankytojų.

 

 Aurelija Drevel. Kiemų ir kapinių akmenizacija

 

Šiemet jau be sargo kompanijos įdėmiai apsižvalgiau po tas gerai pažįstamas kapinaites. Kai buvau maža, kapų grabojimas man nusibosdavo, ir, kad nesipainiočiau po kojomis, šeimyna liepdavo pasivaikščioti. Būdavo visai įdomu: paminklai, kryžiai nesikeisdavo, bet kisdavo prie jų augantys dekoratyviniai augalai – medžiai, krūmai, gėlės. Kartais nušaldavo, kartais išsikerodavo, suaugdavo arba išsiskirdavo iš kapinių visumos. Medžiai bent jau man buvo ir Vėlinių ritualo priedėlis: kiekvienais metais spėliodavau, ar per Vėlines jau bus prikritę lapų, ypač beržų, – jei ne, Vėlinių šviesa beržuose atsispindėdavo itin magiškai, švytinčiais rudens ir aukso kupolais visiškoje kaimo peizažo tamsoje.

Šiemet daug kas pasikeitė: senų medžių liko nedaug, tik pagrindinė liepų alėja, kelios pušys prie šventoriaus ir viena kita tuja, kur, matyt, nebuvo kam duoti 50 eurų už nurėžimą. Pasikeitė ir pats kapų tvarkymas: senojoje kapinių dalyje, prie pat tako, seniau buvo viso labo vienas akmenine plokšte uždengtas kapas, pro kurį eidami žmonės pasišaipydavo: matai, kaip nabašnykas akmeniu užverstas, matyt, kad neišlįstų ir namo nepareitų. Neįtarė, kad gal ir patys kada po tokiu akmeniu atguls... arba ilsėsis po juoda plastikine plėvele, užpilta juoda ir balta skalda, tik kur nekur palikus mažuliuką plotą dekoratyviniams želdynams. Gal ir negražu, atsidūsta moterėlės pardavinėjančios chrizantemas prie kapinių vartelių, bet tvarkyti nereikia, o ir ilgam, nes kas po mūsų tuos kapus žiūrės?..

Negražu, bet praktiška ir pasirūpinta. Panašiai, tik jau ne sakralioje kapinių erdvėje porino ir mano kaimynas – kaitrioje vasaros saulėje jis herbicidiniu tirpalu purškė trinkelėmis išgrįstą kiemą. Kaimynė, kruopščiai dulkiasiurbliu siurbdama (tikrąja to žodžio prasme) trijų piktžolių liekanas, linkčiojo pritardama, o aš sukau galvą, kaip čia išeina, kad žmogus lyg ir nubaudžia save išsitremdamas į betono ir akmens dyk­vietę? Guodėsi ir bendradarbė, žvilgtelėjusi į gražiai sutvarkytą savo kiemą, dūsavo, kad vis dėlto gaila pernai nupjautos magnolijos, taip nuostabiai pavasarį žydėdavo, bet paskui... kiek šiukšlių!

 

 Aurelija Drevel. Kiemų ir kapinių akmenizacija

 

Medžio, augalo, gamtos prilyginimas šiukšlėms gal ir nenustebino: sodo, namų tvarkos idėja visada buvo kultūriškai svarbi ir matoma ne tik dabartinėse „stebuklingo“ muilo ar mediciniškai baltų švediškų interjerų reklamose, bet ir įvairiuose tradiciniuose švarinimosi įpročių įprasminimuose, pavyzdžiui, kiemo šlavimo, rankų mazgojimo įvaizdžiuose. Nustebino, jog toks pokytis persmelkė visas gyvenimo sferas, apėmė ne tik tvarkymąsi individualių namų kiemuose, bet ir miestų parkų projektus, gatvių apželdinimą, bažnyčių šventorių, kapinių erdves. Kalbant apie tokį požiūrio kaitos visuotiniškumą čia bandyti įžvelgti vien tik banalų žmogaus godumą ar tingumą, ko gero, būtų trumparegiška. Antropologė Mary Doug­las, garsiajame veikale „Tyrumas ir grėsmė“ („Purity and Danger“, 1966) nagrinėdama dvasinio švarumo temą, pastebi, kad sakralioje erdvėje nešvaros, šiukšlių samprata visada turi ir dvasinio susitepimo elementą, tai nėra vien higienos ar tvarkos klausimas, bet ir būdas apsivalyti dvasiškai, atkurti savyje bei savo aplinkoje dievišką, tobulą tvarką ir tokiu būdu atsiriboti nuo pasaulį siekiančio sunaikinti chao­so. Šia prasme švarinimasis, dvasinėmis ir fizinėmis prasmėmis susipinantis gyvenimo ritualuose, nebūtinai yra malonus ar estetiškai patrauklus procesas, tačiau suteikia galimybę pajusti, kad mums menkai pavaldžiame pasaulyje nuveikėme ką nors prasminga. Pasninkavimas, atgaila, kito kojų plovimas, namų švarinimas prieš šventes, mirusiojo apiplovimas – tai tik dalis kultūrinių ritualų, skirtų dvasiniam tyrumui, sakraliai tvarkai pajusti. Šiame kontekste nešvara ne mažiau svarbi: neetiškas elgesys, melas, vogimas, draugų, vertybių išdavystės verčia mus jaustis purvinus. Moralinėje erdvėje konservatyvaus žmogaus patiriamos įtampos taip pat neretai apibūdinamos bridimo per tirštą sekuliaros visuomenės purvą analogijomis arba prilyginamos užkratams, kimbantiems prie doro piliečio liberaliais kontracepcijos, homoseksualumo, pornografijos ir pan. konceptais. O kitoje barikadų pusėje bijomasi vyriškumo, netolerancijos, rasizmo, seksizmo ir pan., sutepančio visuomenę pasišlykštėjimo vertu nejautrumu, moraliniu sugedimu, supuvimu. Galbūt ne atsitiktinai tiek daug šiame kultūriniame kare pliekiamasi dėl teisės naudotis... kitos lyties tualetais.   

Psichologinėje plotmėje švarinimasis gali tapti ir nerimo išraiška: kartais kiaurą dieną plauname ir dezinfekuojame, nes jaučiamės netobuli, tačiau to priežastimi nėra higieniniai poreikiai, bet gilesnis, dvasinis pojūtis. Nerimo šiandienos pasaulyje išties daug: dėl ateities, dėl praeities, dėl nuolatinės žaidimo taisyklių kaitos. Net ir banaliose, kasdienėse gyvenimo sferose autoritetingos institucijos primena apie visur tykančius mikrobus, virusų, erkių, net ir dantų ėduonies pavojus, kitaip tariant, mirtiną (gana tiesiogine prasme) apsileidimo grėsmę, kurios nepaisydamas žmogus virsta apkiautėliu, nesirūpinančiu savimi ar artimaisiais. Šia prasme savanoriškas, nors ir nemielas, įsikalinimas švarioje akmens karalystėje tampa savęs baudimo aktu, bandymu įveikti moralines, etines dilemas.

 

 Aurelija Drevel. Kiemų ir kapinių akmenizacija

 

Klaidinga būtų manyti, kad medžių išsaugojimą bet kuria kaina palaikanti pusė su nerimu dorojasi geriau: dvasinėje, psichologinėje plotmėje pokyčių baimė taip pat dažnai laikoma nerimo išraiška. Tokį nepaslankumą galima suprasti iš siekio išlaikyti auksinės praeities status quo, bet kokių aplinkos pokyčių baimės, net jei kartais tie pokyčiai pragmatiški ir reikalingi. Bent jau pradžioje tokie pokyčiai nemalonūs, disorientuoja, ypač šalyje, kur neretai visa žmogaus jaunystės aplinka jau yra pranykusi istorijos verpetuose, o kieme augantis beržas tampa brangus ne vien todėl, kad teikia pavėsį, bet ir todėl, kad jis – vienintelis dingusio pasaulio fragmentas, fizinis praeities ir dabarties saitas. 

Gamta neretai virsta panašių kontempliacijų ašimi ir įkaite: pragmatinėje plotmėje ji tampa žmogaus nuodėmės matu, ypač kalbant apie klimato kaitą, ekologiją, o idėjų lygmenyje – estetinių, dvasinių, kultūrinių paieškų išraiška gaivališkumu, nepastovumu, tuo, kas mums nutinka neplanuotai, chaotiškai. Miškas, ypač tankumynas, simboline prasme nusako ir tam tikrą dvasinę būseną, realaus ir dvasinio pasaulio susidūrimą: pasakose per mišką einame ieškoti ypatingų nuotykių ir potyrių, taip pat per jį bėgame atgal į pažįstamą realybę, kai tie nuotykiai tampa nevaldomi ir grasina mus sunaikinti (pvz., besivejančios raganos, erškėčių tankumyno įvaizdžiais). Tankumynas gali būti ir atsiribojimo, pojūčių neigimo simboliu, tačiau net ir pasakose tikru problemų sprendimu jis netampa: taip gyvendami panašiai imame jaustis ir dvasiškai – apželiame, peraugame, sulaukėjame. Kita vertus, iškirtus medžius žmogus atsiduria plynėje, kurioje sunku rasti pavėsį, nėra atokvėpio, užuovėjos, o civilizacija, įprasminta formalių sodų simetrija ir griežtomis baltų takų linijomis, ima atrodyti šalta, dirbtina ir nesvetinga. Abiejuose šiuose stokos ir pertekliaus būviuose nėra nei laimės, nei grožio. Abu norisi ir turbūt būtina taisyti.

 

 Aurelija Drevel. Kiemų ir kapinių akmenizacija

 

Šiuolaikiniame „vieningo stiliaus“ ir „tvarkingos idėjos“ pasaulyje paprastam žmogui sudėtinga įgyvendinti žurnalinius įvaizdžius, spiriančius „padoriai“ susitvarkyti kiemo ar kapinių erdvę, tačiau užkeliančius estetinę kartelę pernelyg aukštai. Kapai tarsi privalo atrodyti gerai kasdien, visais metų laikais, o tokia „grožio“ ir „pasirūpinimo“ koncepcija parduodama kaip „paprasta“, būtina „harmoningo“ gyvenimo sąlyga nutylint apie fotografijos ir tikrovės skirtumą ir mėgėjišką unikalumą prilyginant prasčiokiškam, neišsivysčiusiam skoniui. Taip vietoje tradicinių, tegul ir kuklių (ar folkkičinių) saviraiškos formų ima dominuoti savotiškas pseudoprofesionalumas ir perfekcionizmas, užgesinantis bet kokį norą improvizuoti: lieka tik pintereste rastų „stilingų“ idėjų kopijos, tiksliai įvykdyti papunkčiui surašyti nurodymai, paskandinantys mūsų sodų, kapų, parkų erdves imitacinės meistrystės liūne. Įsisukus japoniškų ir barokinių sodų vajui tarsi pamirštama, kad egzistuoja ir kitokios gamtinio meistriškumo strategijos, ieškančios grožio netobulume, „nieke“, natūraliuose augimo ir nykimo cikluose, ženkluose, kuriuos palieka rūpestis, laikas ir oras.

Simetrija įdomiausia, kai jos monotonija sugriaunama ir gimsta naujos idėjos, o netobulumo pripažinimas dvasiniuose, asmeniniuose kontekstuose išlaisvina, suteikia kultūrinio pasitikėjimo. Galiausiai rafinuotasis japoniškas wabi-sabi minimalizmas išties nėra itin skirtingas nuo senoviškos mūsų kaimo puošybos, pavyzdžiui, ant kapo per Vėlines santūriai kryžiumi išdėliotų rūtų šakelių su keliomis putino uogomis.

 

 Aurelija Drevel. Kiemų ir kapinių akmenizacija
Autorės nuotraukos.

Draugai