Agnė Mackevičiūtė. Ta pati Sausio 13

1992 metais (man tada buvo aštuoneri), per patį olimpinių krepšinio rungtynių (Lietuva prieš Tarybų Sąjungą) dėl bronzos įkarštį, nebeištvėrusi visuotinės įtampos salione (ne todėl, kad nerūpi), išėjau mokytis važinėti dviračiu. Namuose niekas per daug nenustebo, jau žinojo, kokio aš bjauraus, nekomandinio būdo. Labiausiai, kiek save pamenu, mėgau ir tebemėgstu tuščia galva slampinėti viena.
Paslaptingiausia ir vienintelė komanda, su kuria visada norėjau pažaisti – buvo Lietuva. Iki šiol jaučiu apmaudą, kad tėvai nenuvežė pastovėti Baltijos kelyje, ką jau kalbėti apie įvykius prie televizijos bokšto (o taip maldavau). Kaip būti su Lietuva, mokykloje irgi nesakė, todėl į VU ėjau studijuoti lietuvių.
Kada pagaliau kai kas paaiškėjo, išvažiavau aiškintis santykių su pasauliu ir suvokiau, kad mano žaidimas su Lietuva (ar už Lietuvą) tiktai prasideda. Žaidynės tapo žymiai smagesnės po 2012 m. olimpinio Rūtos Meilutytės aukso: jei anksčiau raukydavausi taisydama kokį belgą, kad aš iš Lietuvos, ne iš Rusijos, tai dabar, būna, užtenka pataisyti tik Meilutytės vardą –­ Rūta, o ne Rūra!
Jau suprantu futbolo sirgaliaus šaliką nešiojantį (ir bent sykį lietuviška vėliava miegui užsiklojusį) poetą Donatą Petrošių ar sinefilą Edviną Pukštą, po užsieninius kino festivalius besitąsantį su sportiniais, Lietuvą simbolizuojančiais marškinėliais –­ jie  abu Lietuvos rinktinei priklauso seniausiai.
Komandinio lietuvybės jausmo pasiilgusi, Sausio tryliktosios šiemet minėti ėjau kartu su kitais tautiečiais: į Londoną vienam vakarui atvežė amerikietiškai lietuvišką „Kitą svajonių komandą“ – smagų Mariaus Markevičiaus filmą apie mūsų krepšinio ir nepriklausomybės istoriją. (Girdėjau, tai visų laikų žiūrimiausias dokumentinis filmas Lietuvoje, todėl, tikiuosi, jau matėte. O jei ne, sako, galima pirktis internete, www.theotherdreamteam.com.)
Būriuotis apie kino teatrą lietuviai pradėjo prieš gerą pusvalandį. Esu įsitikinusi, kad visus truputį užbūrė data – draugiškai kalbėjomės, pažindinomės ir vieni kitiems pasakojomės, kaip čia, Londone, atsidūrėme.
Keisčiausia man buvo dar kartą suprasti lietuviškos uniformos ypatumus: beveik visos merginos – metro ilgio plaukais, o jų manieros ir judesiai tokie kažkokie atpažįstami ir neišreiškiami žodžiais, kad mažyčiame princo Čarlzo kino teatro tualete, kartu su jomis stovėdama eilėje, jaučiausi kaip kokioje „Skalvijoje“.
Nedidukė, du tris šimtus talpinanti salytė buvo pilna 20–40 m. amžiaus žmonių. Vienas perdėtai kuklus renginio organizatorius be reikalo pasakė: „Nežinau, ar jūs žinote, bet šiandien yra Sausio 13.“ Žinojome ne tik mes. Žinojo ir kai kurias lietuves atlydėję tolimų karalysčių princai. Buvome labai rimtai nusiteikę ir susikaupę, todėl, vos prasidėjus giedram filmo humorui, juokėmės garsiai – žvengėme kaip žirgeliai lankoj, o po to verkėme kaip severiutės.
Po seanso Marius Markevičius mums pranešė: buvome entuziastingiausiai į filmą reagavusi publika (čia kažką norėtųsi tarti visiems burbantiems apie Lietuvai abejingus, todėl emigruojančius piliečius, bet nesu išlavinusi piktojo keršto geno –­ niekas neateina į galvą). Geriausiai sąmoningą Londone sėdinčių santykį su lietuviška kultūra išreiškė vienas žiūrovo klausimas: „Kodėl taip ilgai filmo neatvežėte mums? Jau norėjau pirktis bilietus ir skristi jo pamatyti į Vilnių.“ Taigi išvažiavusių nereik nei gedėti, nei smerkti – jie išėjo kiek toliau pasivaikščioti.
Filmas taip jaukiai papasakojo apie tuos legendinius, kaukolėtus, amerikiečių roko grupės „Greatful Dead“ specialiai Lietuvos krepšinio rinktinei sukurtus ir padovanotus marškinėlius – jaučiau, ne aš viena užsigeidžiau tokios maikės. Todėl po seanso pamatę galį panašių nusipirkti, nedvejojome: puolėme, griebėme, iškart vilkomės ant kuprų ir visi drauge, su režisieriumi ir organizatoriais šliaužėme pratęsimo į gretimą barą. Ir čia, nesakyčiau, kad buvome „kita kita kita komanda“ ir šventėme „kitą kitą kitą sausio tryliktą“, nes mąstėme apie tuos pačius įvykius, dalinomės prisiminimais, ką tada, prieš 22 metus veikėme.
Visos aplinkybės: labai geras filmas, lietuviškai skambantis juokas ir niekaip neskambančios, bet jaučiamos, šalia sėdinčių žiūrovų ašaros – smarkiai mane paveikė. Gali būti, kad dėl to pasikeitė veidas, įgavo kokį nors labai graudų atspalvį (ar man viskas gerai, žmonės klausinėjo ir kitą dieną). O dar kai suvokiau, kad lietuvišką Sausio tryliktąją miniu princo Čarlzo kino teatre Londone, kinų kvartale ir su visais nepažįstamais lietuviais jau žygiuoju į kinišką restoraną kramtyti traškios an­ties... Lietuvių diaspora kinų diasporoje... Matrioška matrioškoje... Taip užsigalvojau, kad savo dalyvavimą šiame renginyje palyginčiau su sėdėjimu ant atsarginių žaidėjų suolelio – galbūt ne taip ir blogai –­ šįkart niekur viena neprapuoliau. Tai reiškia, kad prie amžinos įtampos dėl Lietuvos egzistencijos silpni mano nervai jau pratinasi!
Filmą atvežęs Algirdas Ramaška jį lygino su geriausia istorijos pamoka, o aš, dėkodama jam ir renginį organizavusiai Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjungai ir, be abejo, filmo režisieriui Mariui Markevičiui, pasakyčiau: ačiū už gerą treniruotę, kitą kartą už Lietuvą žaisiu dar atkakliau. Ir su maike.

Draugai