Vydūniškoje dvasioje: gauti duodant

Pianistė, muzikologė, Lietuvos kompozitorių sąjungos garbės narė Raminta Lampsatis (Lampsatytė), gimusi JAV, dabar gyvenanti Berlyne, profesoriaujanti Hamburge, dažnai sutinkama ir Lietuvoje. Čia ją atveda ne tik įvairiausi projektai – koncertų savo buvusiems mokiniams organizavimas ir pan., bet ir namų jausmas. Pasinaudojusi tarsi atsitiktinio susitikimo suteikta proga paprašiau p. RAMINTĄ LAMPSATIS pasidalyti mintimis ne tik (ir ne tiek) apie muziką...

Likimas dovanojo progą sutikti Jus ne kur kitur, o Vydūno draugijos renginyje, tad gal nuo to ir pradėkime – ką Jums reiškia šis vardas?
Vydūnas man yra galbūt net svarbiausias vardas. Mano tėveliai buvo vydūnininkai, su Vydūnu turėję progos susitikti ir Klaipėdos krašte, ir vėliau Vokietijoje. Buvau užauginta Vydūno dvasioje. Kiekvieną dieną medituodama uždainuoju ir Vydūno „Užtekėk mums, Saule Išminties" – tai man svarbus tekstas. Renku senas Vydūno knygas, turiu jau sukaupusi didelę biblioteką. Mūsų namuose Berlyne – beveik vien knygos; panašiai ir bute Vilniuje, ir sodyboje Vieciūnuose. Vydūno raštus turiu kiekviename bute, kad galėčiau bet kada jį paskaityti. Esu skaičiusi beveik viską, ką Vydūnas parašė, man svarbu susitikti su žmonėmis, besidominčiais Vydūnu. Kasdien pamąstau apie Vydūną. Bandau tarp vokiečių, taip pat kitų tautų skelbti Vydūno vardą. Pavyzdžiui, Amsterdame Hermetizmo bibliotekoje, kurioje tik religinių mokymų, misticizmo, teosofijos leidiniai, visai nėra Vydūno – norėčiau jiems palikti savo biblioteką, kai jau pati nebepajėgsiu skaityti. Svarbu, kad visas pasaulis žinotų, kas yra Vydūnas. Aplankiau jo kapą Bitėnuose, kai palaikai buvo pervežti iš Detmoldo. Ketinu dalyvauti dabar gegužę, kai Detmolde bus jam atidengta atminimo lenta.

O kas iš Vydūno idėjų Jums svarbiausia, kurie jo mokymo aspektai įdomiausi?
Man įdomiausia mistika ir sielos gyvenimas. Yra Išminties kelias, bet greta yra ir kasdienis kelias. Vydūnas savo gyvenime stengėsi visiems skleisti šviesą. Ir aš stengiuosi tai daryti – būti šiame kasdienos pasaulyje, o kartu – dvasios pasaulyje. Mane domina ir Vydūno sveikatos principai – beveik dvidešimt metų esu vegetarė. Kartais valgau žuvies – juk ir Kristus ją valgė. Vydūnas ir jos buvo atsisakęs, ir tai vienintelis dalykas, kur mano požiūris yra kiek kitoks.
Aktualūs yra ir tokie Vydūno kelti klausimai, kaip jaunimo auklėjimas, lietuvybė, visi dvasinio gyvenimo dalykai. Man įdomi įtaka, kurią tokių asmenybių dvasinis pasaulis daro tautai (Vydūnas lietuviams, Vivekananda indams ir kt.). Tai joks nacionalizmas, bet natūralu, kad bendras šaknis turintys žmonės eina tuo pačiu dvasiniu keliu.
Bendrai domiuosi mistine, teosofine literatūra. Man įdomu lyginti įvairių religijų mistinius mokymus ir patyrimus; galime suvokti, kad įvairių religijų mistikos –­ krikščionių, žydų, sufijų ir kt. –­ savo esme sutampa.

O be Vydūno, ar turite mėgstamų lietuvių rašytojų?
O taip, labai daug! Man prie širdies Vincas Krėvė, iš senųjų autorių – Strazdas. Mėgstu poetus Sigitą Gedą (turėjusį sodybą šalia mūsiškės), Marcelijų Martinaitį, Oskarą Milašių, Jurgį Baltrušaitį. Domiuosi ir jaunųjų kūryba. Jurgos Ivanauskaitės esu viską perskaičiusi. Londone susipažinau su Kristina Sabaliauskaite, „Silva rerum" autore (naujoji jos knyga –­ apsakymai –­ ne taip patiko), o Vilniuje apėjau visas jos romane minimas vietas; tai iš jaunųjų man labiausiai patinkanti rašytoja. Dabar „Vagos" knygyno lange mačiau knygą apie vilko vaikus (Alvydo Šlepiko „Mano vardas –­ Marytė" – A. P.), eisiu ją nusipirkti.

Grįžkime prie Vydūno – savo mintimis pasiekęs dvasines aukštumas jis išaugo Mažosios Lietuvos dirvoje... Ar Jums ką nors reiškia šis kraštas ir šie vardai – Mažoji Lietuva, Klaipėdos kraštas, Rytprūsiai?
Žinoma, aš su tuo užaugau. Tėvelis dalyvavo mažlietuvių draugijoje. Tėveliai ir išeivijoje visad priklausė lietuviškajai evangelikų bažnyčiai – „Tėviškės" parapijai; ir ten mažlietuviški reikalai visad buvo svarbūs. Skaitydama Vydūną, domėjausi ir jo darbais šiam kraštui.
Esu aplankiusi visas tėvelių gimtąsias vietas, susitikusi su giminėmis Klaipėdos krašte. Radau ten ir nepažinotų giminaičių.
Mamytė buvo biržietė. Reformatų tradicija, kunigaikščių Radvilų giminė irgi domina – ypač princas Antanas Henrikas Radvila, kuris buvo kompozitorius.

Jurgis Lampsatis, Jūsų tėvelis, yra žinomas kaip Mažosios Lietuvos atstovas, jos muzikinės tradicijos puoselėtojas – gal pristatytumėt plačiau jo veiklą, asmenybę?
Tėvelis užaugo Klaipėdos krašte, Mozūriškių kaime (7 km nuo Klaipėdos), ūkininkų šeimoje, jis buvo vyriausias iš penkių vaikų. Gavęs stipendiją, galėjo baigti Klaipėdos mokytojų seminariją. Mokytojaudamas susipažino su mano mamyte, biržiete. Jis dėstė vokiečių kalbą ir muziką (mamytė –­ anglų kalbą ir geografiją). Nuo sovietinės ir vėliau užėjusios hitlerinės bangos traukėsi į Vakarus. Pirmiausia apsistojo Augsburge, ten jis dėstė lietuvių gimnazijoje. Pabėgėlių stovykloje, regis, antrąkart susitiko su Vydūnu (pirmąkart – prieškario metais Klaipėdos krašte). Gavę iškvietimą į Ameriką, tėveliai įsikūrė Čikagoje, ten gyveno labai vargingai. Tėvelis aktyviai dalyvavo lietuvių evangelikų parapijos veikloje, subūrė „Aidos" chorą (toks choras prieškariu veikė Klaipėdoje), dar vadovavo „Tėviškės" parapijos chorui, dalis žmonių dainavo ir viename, ir kitame. Jis bendravo su kompozitoriumi Vladu Jakubėnu, kuris rašė specialiai tėvelio chorams. O aš akomponuodavau –­ dar visai maža mergytė. Jakubėnas, kuris yra parašęs daug kritikos straipsnių, keliolika recenzijų yra skyręs ir man. Jis labai norėjo, kad tapčiau soliste pianiste, o man patiko akomponuoti –­ mėgstu koncertuoti drauge su kitais.
Tėvelis gal 30 metų vadovavo chorui, kuris visur buvo kviečiamas, net operų pastatymuose dalyvauti. Jam nelabai patiko Amerika, bet Čikagoje buvo įmanoma gyventi apsiribojant lietuvių kolonija. Tėvelis dalyvavo ir mažlietuvių draugijoje, bažnyčios taryboje. Buvo suburta ir Čikagos Vydūno draugija, kuri skirdavo, pavyzdžiui, stipendijas, parėmė plokštelės „Dainos iš Vydūno rinkinių" išleidimą. Visi tėvelio draugai buvo iš to rato.
Tėvelis buvo švelnus žmogus, beveik vegetaras. Mašinos niekad nevairavo. Kai sulaukė 97 (mamytė mirė anksčiau), nutarėme, kad jam būtų geriau su mumis Berlyne; savo bute įrengėme ir tėveliui mažą butuką. Jis sulaukė beveik 100 metų –­ kelių mėnesių pritrūko. Jam labai patiko Berlyne – ėjo į kavines, bendraudavo su pas mus apsilankančiais dainininkais ar, pavyzdžiui, Biržų rotariečiais. Jo paskutiniai gyvenimo metai buvo labai laimingi; ramiai jis ir užmigo.

Kaip nusakytumėt savo identitetą, pirmiausia – tautiniu požiūriu?
Esu lietuvė, kartais gyvenanti kitur. Su tėveliais visad kalbėjau tik lietuviškai, ir dienoraštį dabar rašau lietuviškai, mano vardas ir pavardė lietuviški. Mano vyras vokietis irgi išmoko lietuvių kalbą, abu vaikai skaito, rašo ir laisvai kalba lietuviškai. Nebuvo labai lengva to pasiekti, nes jie tik kartkartėmis pagyvendavo Vilniuje ir Vieciūnuose, mūsų sodyboje. Dabar sūnus studijuoja mediciną Kaune.
Mano visi studentai žino, kad esu lietuvė. Niekad nepriėmiau Vokietijos pilietybės, nors čia gyvenu. Ir aš, ir mano vaikai turime Lietuvos pilietybę, lietuvišką pasą.

O sovietinės Lietuvos laikais?
Tuomet turėjau lietuvišką išeivijos pasą, išduotą Vatikane. Gimiau Amerikoje, automatiškai gavau jos pilietybę, bet jos „nenaudoju" – niekad toje šalyje nebalsavau. Ir kitiems lietuviams (pvz., dailininko A. Švėgž­dos giminėms) patardavau, kaip gauti lietuvišką Vatikano pasą – su juo laisvai buvo galima tarybiniais laikais važinėtis po Europą. Šis pasas galiojo iki Nepriklausomybės atgavimo. Kai kurios šalys, regis, jo nepripažindavo, bet ten, kur dauguma norėjo nuvažiuoti –­ Prancūzijoje, Italijoje, Anglijoje, Amerikoje, jis galiojo, nes šalys nebuvo pripažinusios tarybinės okupacijos.

O tėveliai irgi išlaikė Lietuvos pilietybę?
Tėvelis turėjo Lietuvos pilietybę, mama kaip antrą pilietybę priėmė Amerikos – to reikėjo dėl darbo.

Ar Jums, gimusiai Amerikoje, Vokietija namais tapo „atsitiktinai", ar sąmoningai rinkotės Europą?
Labai nemėgau ir nemėgstu Amerikos. Man malonu ten koncertuoti, pabūti keletą dienų, bet – turiu grįžti. Vaikystę praleidau lietuvių kolonijose, jau šešiolikos metų išvažiavau studijuoti, turėdama planą magistro ir doktorato darbą rengti Europoje. Labai gerai mokiausi, baigusi du bakalaurus Amerikoje, teikiau prašymus visokioms stipendijoms. Yra tokia prestižinė Fulbright stipendija – aš ją gavau ir jau žinojau, kad niekad nebegrįšiu gyventi į Ameriką. Dvidešimties metų atvykau į Berlyną magistro studijoms. Man iškart patiko Berlynas, vėliau aplankyta Viena, Londonas, Paryžius, Florencija. Neturiu problemų važinėdama po Europą, moku septynias kalbas. Berlyne baigiau fortepijono studijas, tada dar studijavau Mozarteume Zalcburge. Būdama 27 metų vokiečių kalba baigiau muzikologijos doktoratą – šalia pagrindinio muzikologijos dalyko, buvau pasirinkusi anglų literatūrą ir vokiečių literatūrą. Iškart gavau profesūrą –­ buvau 27 metų profesorė, atrodžiau kaip vaikas, o kai kurie mano studentai buvo vyresni už mane. Mane vis išprašydavo iš dėstytojų kavinės, palaikydami studente.
Taigi iš Amerikos norėjau pasprukti kuo greičiau. Iš vaikystės man joje kai kas liko artima. Kai mano tėveliai ten atvyko, buvo labai neturtingi, apsigyveno juodaodžių rajone. Ten aš ir mokiausi – buvau vienintelė ne afroamerikietė klasėje. Man buvo įdomūs mano klasės draugai, gerai pažinau jų mentalitetą, muziką, moku su jais bendrauti. Amerika, kuri man priimtina – tai juodaodžių Amerika.

Jūsų profesinės veiklos sfera gana plati ir įvairi...
Dabar Berlyne dirbu su operos solistais, iš maždaug penkiasdešimties septyniolika yra juodaodžiai. Jie pasirinko mane išgirdę, kad neturiu rasistinių nuostatų, moku parengti dainininkus – jie ateina mokytis į namus. Turiu pilną profesorės krūvį Hamburge (20 val. per savaitę), tai įdomus darbas: su dainavimo bakalauro studentais rengiu oratorijas, dainas, su magistro studentais – modernią muziką ir operą, taip pat dirbu su doktorantais – ir atlikėjais, ir muzikologais. Tarkim, turiu seminarą apie modernią muziką – grupėje nėra nė vieno vokiečio, seminarą lanko lietuviai, latviai, rusai, suomiai, olandai, ukrainietis, kinas.
Taip pat turiu daug koncertų, o trečia mano darbo sritis vadinasi coach: dirbu su operos solistais, rengdama juos prisistatyti agentū­roms – siūlau repertuarą, patariu aprangos ir kitais klausimais, tai profesija, kurios Lietuvoje dar nėra. Esu operos solistų „trenerė".

Galima sakyti, vadybininkė?
Taip, esu operos solistų, jau baigusių studijas, vadybininkė.

Regis, turite seminarų ne tik grynai muzikologinėmis, bet ir bendresnėmis filosofinėmis temomis?
Taip, mane labai domina filosofija ir lyginamoji literatūra. Jei būčiau turėjusi daugiau lėšų, būčiau rašiusi antrą doktoratą iš filosofijos – apie Vydūną. Mane domina ir ryšys tarp žodžių ir muzikos –­ tarkim, kaip vokiečių poezija reiškiasi dainose. Domiuosi ir modernia muzika – mano doktoratas buvo apie lietuvių šiuolaikinę muziką. Rašiau apie šešis kompozitorius –­ J. Juzeliūną, E. Balsį, B. Kutavičių, F. Bajorą, O. Balakauską ir V. Barkauską, apie jų kūrybą dvylikatonėje sistemoje (kuri buvo svarbi tuo laikotarpiu, aprėpiau 1963–1974 m.).
Dabar Hamburgo muzikos ir teatro universitete vedu seminarą apie XX ir XXI amžiaus muziką, dabar turiu ketvirtą šio kurso semestrą. Pirmo semestro tema – pasikartojimo principas muzikoje ir mene, antrojo –­ gamta ir šiukšlės (kas yra gamta muzikoje ir kas yra šiukšlės muzikoje, kaip apšiukšlinimas gamtoje gali atsispindėti muzikoje – juk ir lietuvių kompozitoriai yra parašę elektroninės muzikos kūrinių, kurių tema – gamtos užteršimas). Trečiame semestre nagrinėta –­ kas yra namai ir kas yra emigracija, išei­vija, egzodas, tai vadinosi: „Home-Exile-Exit". Kaip „exit" turimas galvoje ir išėjimas iš gyvenimo – mirtis, savižudybė, o tai svarbios temos modernioje muzikoje; svarstoma taip pat – ar būti migrantu šiuolaikiniame pasaulyje yra jau norma? Aptardami namų ir išeivijos temą, rėmėmės kompozitoriaus F. Bajoro pavyzdžiu (studentė Laura Latvaitytė šia tema skaitė referatą – apie kūrybiškai neproduktyvų jo metą Niujorke ir kūrybą grįžus į Lietuvą). Dabartinio, ketvirto, semestro tema – fragmentai ir koliažas; fragmentų analizei imsime lietuvišką kūrinį –­ B. Kutavičiaus „Avinuko pėdas".
Šis seminaras privalomas magistro studentams, jį gali taip pat rinktis bakalauro bei doktorato studentai. Visiems būna labai įdomu – studentai pagal šias temas rengia koncertus ir skaito referatus.

Turite ir lietuvių studentų... Susitikimo Vydūno draugijoje metu man buvo įdomu išgirsti, kad lietuviai yra ypač dainingi, net jų žandikaulių struktūra tam palanki...
Ir žandikaulio, ir nosies, ir kaklo struktūra tam palanki. Ko reikia dainininkui? Žandikauliai turi būti platūs, akys siaurokos, burna nemaža ir storesnėm lūpom, kaklas neplonas, krūtinė stambi... O lietuvių tokių daug, dar – kinų, korėjiečių ir bulgarų. Šių keturių tautų žmonės fizionomiškai labiausiai tinka dainininko profesijai. Jau keletą metų duodama meistriškumo pamokas Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose, sutikau daug jaunuolių, kurie siekė įstoti mokytis dainavimo į universitetus Vokietijoje, juos rengiau egzaminams... Tai buvo taip pat vadybininkės darbas, nes reikėjo konsultuoti ir dėl repertuaro, ir dėl tarsenos dainuojant –­ lietuvių puiki italų kalbos tartis, gana gera vokiečių, Didžiosios Britanijos anglų kalbą jiems reiktų skirti nuo JAV, o jau visai tragedija – su prancūzų kalba. Lietuviai jaunuoliai prisistatydami paprastai pernelyg kuklūs, čia tai tarsi privaloma, o apranga, priešingai, dažnai būna pernelyg puošni. Užsienyje labai kukliai besilaikančio žmogaus gali nepriimti tiesiog nutarę: jis nėra asmenybė. Turėjau ir tokias sesijas – kaip rengtis (reiktų paprastai, bet įdomiai), kaip prisistatyti... Visi devyni mano rengti lietuviai jaunuoliai išlaikė, jiems gerai sekasi, jie atlieka pagrindines roles įvairiuose projektuose, laimi įvairiuose konkursuose. Kai kurie gavo nuolatinius darbus – pavyzdžiui, Milda Tubelytė Braunšveigo operos teatre yra pagrindinis mecosopranas, Dar šiemet baigs kelios dainininkės. Lietuvai reikia džiaugtis šiais pasiekimais.
Dabar Vilniuje, Kompozitorių sąjungoje, vėl vesiu meistriškumo klasę norintiems stoti į užsienio aukštąsias mokyklas mokytis vokalo.
Atradusi tuos talentus Lietuvoje, patariu jiems, kur gali studijuoti. Geriausios vokalo studijos būtų Londone – bet ten neįmanomai brangu; antroj vietoj yra Hamburgo meno ir muzikos universitetas. Operinio dainavimo parengimas Hamburge iš visų Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos mokyklų yra aukščiausio lygio. O studijos Vokietijoje nekainuoja – telieka susimokėti už bendrabutį, o tai irgi ne itin brangu.
Vilniuje šias meistriškumo pamokas rengiu Kompozitorių sąjungoje, su LMTA kol kas nesisekė užmegzti ryšių. Sklandžiai bendradarbiauju su Kauno VDU Muzikos akademija, Šiaulių universitetu. Pamokas vedžiau ir Panevėžyje, Klaipėdoje, Druskininkuose (netoli turime sodybą); žinoma, mamytės gimtajame mieste Biržuose – ir pilyje, ir V. Jakubėno muzikos mokykloje.

Jūs ne tik dėstote, bet ir organizuojate įvairius projektus, koncertines keliones –­ štai dabar esate atvežusi grupę įvairiataučių muzikų... Man vis kirba: o kas už Jūsų – atstovaujate kokiai nors firmai? Juk bent minimalus finansavimas tokioms koncertinėms kelionėms reikalingas...
Jokiai firmai neatstovauju – mes viską darome veltui. Už keliones visi susimoka patys, o jei koks studentas neišgali –­ mes su vyru sumokame. Mes neblogai gyvename, galim sau leisti kartais skirti studentams nedideles stipendijas. O kai prieš porą metų mirė mano tėvelis, palikdamas šiokį tokį palikimą, tam tikrą sumą suskirsčiau į mažas stipendijas lietuviams –­ tarkim, kad galėtų nuvažiuoti į meistriškumo klasę Londone ar į konkursą Italijoje, ar koncertuoti į Lietuvą... Arba –­ kad galėtų nusipirkti koncertinę suknelę. Kai Lietuvoje organizuoju muzikinius projektus, man dažnai padeda Andrius Vasiliauskas. Man regis, visai vydūniškoje dvasioj mes bandom padėti žmonėms, kurie šalia.

O kaip Jums pavyksta suderinti aktyvią profesinę veiklą su šeimos gyvenimu?
Visą laiką užsiėmiau aktyvia profesine veikla – ir vaikams, kai jie dar buvo maži, tai buvo įdomu, juos tempdavausi į koncertus. Kai išvažiuodavau, vyras tvarkydavosi namie, dar nusisamdydavom trumpam laikui auklių (taip uždarbiaujančių studentų). Mano vaikai anksti tapo savarankiški –­ sulaukę 15 metų išvyko mokytis į Angliją, nes ten stipresnės mokyklos nei Vokietijoje (tėvelis, pardavęs namą, rėmė jų mokslą). Vaikai galėjo įstoti į gerus universitetus, bet prieš studijas, kaip dabar madinga, turėjo „socialinius metus", t. y. dirbo socialinį darbą. Dukrytė Indrė Afrikoje, Kamerūne, dirbo su mokyklos nelankančiais vaikais, mokė juos prancūzų kalba; po to Indijoje dirbo su žemiausia kasta. Dabar ji studijuoja ir Londone, ir Paryžiuje. Sūnus Jonas šiaurės Argentinos džiunglėse dirbo medicininį darbą. Dabar jam dar likę penkeri medicinos studijų metai Kaune. Jis mediciną studijuoja ir lietuviškai, ir ang­liškai. Mano vyras yra vyr. gydytojas, jo sritis –­ onkologija ir gastroenterologija; jis turi modernią ligoninę, kurioje yra ir patalpa parodoms. Mes bendradarbiaujame su Kauno galerija „Aukso pjūvis", kuri atsiunčia lietuvių dailininkų darbus; šie darbai eksponuojami pardavimui, darbų kainos gana aukštos, tad tai naudinga ir dailininkams, ir pačiai galerijai.
Su vyru daug keliaujame – šiais metais buvome Maroke, dažnai lankomės Kinijoje... Pernai buvome Argentinoje, nes kaip tik tuomet ten darbavosi sūnus. Norime nuvykti į Tibetą – išbandėme aukštas, 4 tūkstančių metrų, vietas, tad galim bandyti ir penkių...
Kartu su vyru esame įsteigę Tylos premiją kompozitoriams ir Palmiros (mano mamytės vardo) premiją muzikos besimokantiems vaikams. Esame nekart parėmę lietuvius menininkus. Esame laimingi, kad galime padėti – duodant yra gaunama.

Kalbėjosi Astrida Petraitytė

Raminta Lampsatis su Bronium Kutavičium. Nuotraukos iš asmeninio R. Lampsatis archyvo