Noriu dar pagvildenti žodžių išsišokėlių fenomeną, jį minėjau tekste apie vertimus („Literatūra ir menas“, 2023, Nr. 11). Girdžiu, kaip skaitytojai kalba apie pernelyg vaizdingus, net erzinančius žodžius vertimuose, kaip diskutuoja radijo laidose, matau, kaip rašo apie juos komentaruose. Man atrodo, tai svarbi tema, atverianti tam tikrą požiūrio į vertimus posūkį.

 

Aira Niauronytė. Eglės Vėbraitės nuotrauka

 

 

Erzinančiai vaizdingi

 

Žodžiai išsišokėliai – stilistiškai iš konteksto iškrentantys, į tekstą (vertimą) įterpti, kasdienėje kalboje beveik nevartojami, neretai senoviškai skambantys vaizdingi žodžiai, kurių reikšmės vidutinis skaitytojas kartais gali ir nežinoti. Tokie žodžiai vertėjų ir redaktorių pasirenkami paprastai ne tam, kad priartintų vertimą prie teksto originalo – jame tose vietose yra įprasti žodžiai. Tarkime, „to go“ vertime tampa „dūlinti“ ar „kėblinti“, vietoje „alkoholio“ atsiranda „svaigalai“, išnyra „griena“, kuri reiškia „plėvelę“, „perdėm“ vietoj „pernelyg“ ir pan. Tai gali būti žavu, rodo vertėjo ar redaktoriaus pastangą pagyvinti tekstą. Kartais net tam tikri žodžiai – sąmoningai ar ne – tampa lyg vertėjo vizitine kortele, atpažįstamumo ženklu. Tačiau dalis skaitytojų tokį tekstų rengimą kritikuoja, nes neatspindimas kūrinio originalas.

Pats vaizdingas, retas žodis yra puikus dalykas. Bet jeigu autoriaus stilius paprastesnis, toks žodis tampa išsišokėliu ir savo neįprastumu kliudo skaityti, atkreipia per daug dėmesio. Būtent tokiais atvejais žodis, kuris kitame kontekste puikiai tiktų, pradeda erzinti. 

Vertėjo ar redaktoriaus argumentas neretai būna toks: „Įterpkime į tekstą, kad žodis neišeitų iš vartosenos, kad nepasimirštų, kad bent knygoje liktų įrašytas, jei išnyko iš gyvosios kalbos – taip mūsų kalba bus turtingesnė. Ir dar – kad žmonės mokytųsi žodžių.“ Tokia pozicija išreiškia rūpestį dėl lietuvių kalbos, pastangą vartosenoje išlaikyti kuo įvairesnių žodžių, tai žavu, bet, man regis, nešiuolaikiška. 

 

Paprasčiau – tiksliau – kiečiau 

 

Dabar leidykloms reikia daryti viską, kad lietuvių kalbos vartotojai jaustųsi kietai skaitydami vertimą būtent į lietuvių kalbą. Faktas, kad jis gali būti ne tik ne prastesnis, bet ir tikslesnis, preciziškesnis nei vertimai į kitas kalbas, – priklauso nuo vertėjo talento, redaktoriaus nuovokos, tinkamai parinktos komandos konkrečiai knygai. Tai, kas padaryta užsienyje, nebūtinai savaime geriau. Neretai požiūris, kad užsienis yra geriau, vis dar tūno pasąmonėje – tai sovietmečio ir devyniasdešimtinių mentaliteto rudimentas. (Tiesa, originalą skaityti visada smagiau nei vertimą, jeigu tik gerai moki kalbą, bet čia kalbu būtent apie vertimo kalbos pasirinkimą.)

Taigi geriausia rengiant leidinius lietuvių kalba būtų vadovautis ne lietuvių kalbos vaizdingumo ir turtingumo principu, bet dirbti dėl paties teksto, kad šis skaitytojo neerzintų, ir dėl autoriaus, kad jo ar jos stilius būtų perteikiamas adekvačiai ir kaip įmanoma geriausiai. Kitu atveju atrodytų, kad užsienio autoriumi ir kūriniu naudojamasi lyg priemone prakišti nykstančius ir tik „Didžiajame lietuvių kalbos žodyne“ glūdinčius žodžius. Jie – jeigu vartojami ne vietoje – neretai asocijuojasi su senove, su kaimu – su tokiu stiliumi, kuris daugeliui mūsų jau svetimas. 

 

Lengvumo 

 

Manau, nereikia baimintis, kad kai kurie žodžiai nunyks, ir bandyti dirbtinai juos sugrąžinti į vartoseną. Atsiranda juk kitų, juos kuriame ir patys, net nereikia vartyti žodynų, pvz., sužibo ir užgeso „natostogos“; bičiulis instastoryje parašė, kad „medis griuvina pastatą“; „ilgaskaitis“ – kūrybininkas Tomas Ramanauskas sugalvojo atitikmenį „long readui“; dar labai patiko jo pavartotas „srautinti“ vietoj „stryminti“, „stream“. Taigi tikrai atsiranda naujų žodžių.  

Man atrodo, iš žodyno paimti žodžiai išsišokėliai rodo per didelę vertėjo ar redaktoriaus pastangą ir prieštaravimą šiuolaikybei – pastangą gaivinti tai, kas jau vos gyva, sugrąžinti tai, kas nyksta, – ji jaučiama taip, kad netgi nemaloniai alsuoja skaitytojui į veidą. Ta pastanga iš tiesų ne padeda, kaip galėtų atrodyti, bet kenkia tekstui ir atstumia skaitytoją, o profesionaliame darbe pastangų apskritai neturėtų jaustis, tik lengvumas. Kalbos gyvybingumas, man atrodo, – tai morfologijos dėsniai, naujų žodžių sudarymas, naujų reikšmių pritaikymas jau esamiems žodžiams, tarkim, rašytoja Gabija Grušaitė neseniai sugalvojo naują reikšmę žodžiui „sakmė“ („Literatūra ir menas“, 2023, Nr. 15).

 

Sovietmečio reliktas?

 

Skaitome knygas dažniausiai ne (tik) tam, kad pasimokytume naujų žodžių. Ir ne (tik) tam, kad panirtume į nudailintus literatūriškus tekstus. Žinoma, rafinuotam skaitytojui įmantrūs žodžiai, kai jie organiški tekste, gali būti vienas iš skaitymo džiaugsmų. Labai rafinuotų tekstų atveju, jeigu autoriai kūriniuose vartoja retai kasdienėje kalboje pasitaikančius žodžius, be jų, žinoma, neapsieisime ir vertimuose. 

Man regis, siekiamybė, kad tekstas – ypač šnekamoji kalba šiuolaikiniame tekste – įtikintų, kad įvyktų atpažinimas. Žinoma, tai gali priklausyti ir nuo kartos, kuriai atstovauja vertėjas ir skaitytojas, nes juk žargonas gana greit keičiasi. Jeigu tekstas (tarkim, šiuolaikinio autoriaus ar autorės) skaitytojams suveikia, jis tarsi legitimuoja mūsų deviacijas, trūkumus, mūsų kalbėjimo būdą, nenorminės kalbos vartojimą – mus pačius. Yra tekstų, kurių stiprioji pusė ir vertė – būtent jų „negražumas“. 

Tekstų gražinimo tradicija, rodos, yra sovietmečio reliktas: kai veikė cenzūra ir buvo uždarytos sienos, puoselėti lietuvių kalbos vaizdingumą galėjo būti kone politinis aktas. Tokios buvo aplinkybės, toks supratimas, tokia laiko dvasia. Dabar skaitytojai gali patikrinti – atsisiųsti knygą, palyginti kūrinį originalo kalba ir vertimus, jei tik išmano kalbas, ir demaskuoti pernelyg išgražintus vertimus.

 

Dūkti 

 

Skaitytoją įsivaizduoju kaip nuotykių trokštantį, dūkstantį vaiką. Juk knyga – nuotykis, galintis atnešti naujų supratimų. Jeigu vertėjas ir redaktorius taps tuos dūkstančius vaikus prižiūrinčiais ir tramdančiais suaugusiaisiais, atsidurs kitoje veidrodžio pusėje nei skaitytojas. Norint puikaus vertimo, geriausia, jeigu vertėjas ir redaktorius irgi bus dūkstantys vaikai, išvien su skaitytoju – t. y. atsidavę teksto nuotykiui, nesusireikšminę, nesusikaustę. 

Kai į tekstą pridėta žodžių išsišokėlių, skaitytojas gali pasijusti taip, tarsi vertėjas ar redaktorius iš aukšto baksnoja, tarsi drausmina: „Aha, tu neišsilavinęs, nemoki gimtosios kalbos, nes nežinai va šito žodžio, kurį aš turėjau galią įdėti į šitą tekstą, o tu gali tik pasyviai jį perskaityti.“ Skaitytojas tada, gal net nesuprasdamas, kad jį erzina žodžiai išsišokėliai, nusivylęs ieškos vertimų į kitas kalbas, ne į lietuvių. Netikiu, kad vertėjas ar redaktorius sąmoningai siektų tokios skaitytojo reakcijos. Taip įvyksta dėl noro praturtinti tekstą, bet tai gali būti nereikalingas rūpestis, trukdantis teksto nuotykiui. 

Lietuviams, kaip mažai tautai su sudėtinga istorija, turėtų būti kultūriškai artima gerbti autentišką kiek­vieno autoriaus balsą ir subtiliai jį perteikti vertime, nesistengiant pritempti prie savo požiūrio taško, supaprastinti. Tokia autoriaus stiliui dėmesinga vertimo mokykla pas mus ir yra labiausiai vertinama. Priešingai – pritaikyti sau, absorbuoti, pagražinti neretai būdinga imperinę istoriją turinčių šalių vertimo tradicijai (į rusų, į anglų kalbas). 

 

Kultūrinis sabotažas

 

Būtų juokinga, jeigu talentingas vertėjas tam, kad išgyventų, kartais verčiantis schematiškus meilės romanus ar detektyvus, sumanytų tokį kultūrinį sabotažą  (atsiminkime anarchistus Alexanderį Brenerį, Barbarą Schurz ir jų knygą „Ką daryti“): meilės romaną ar paprastą detektyvą prifarširuotų įmantrybių vien tam, kad paerzintų skaitytoją, kad pamokytų jį nežinomų žodžių. Tai būtų pankiška ir snobiška vienu metu. Taip pasielgęs vertėjas pakenktų ir leidyklai (galbūt ji vėlavo jam sumokėti honorarą už paskutinį vertimą ir šiaip nepatinka perenelyg valdinga projektų vadovė). Tikslinė auditorija tokio hipotetinio verstinio meilės romano ar detektyvo, jei penktadalio žodžių vidutinis kalbos vartotojas nesuprastų, tikrai nepirktų. Tai būtų pačios leidyklos atsakomybė – jei nepaprašė vertėjo pažaboti žodžius išsišokėlius. 

 

 

Aira Niauronytė yra leidyklos „Kitos knygos“ projektų vadovė, kalbos ir turinio redaktorė, viena iš teksto redagavimui skirtos konferencijos REDA kuratorių.