Albinas Baranauskas

1924 04 03 – 2013 02 17

Balandžio 16 dieną paskambino Petronėlė Paškauskienė iš Vilkaviškio ir pasakė, kad Amerikoje numirė rašytojas Albinas Baranauskas. Jis gimęs 1924 m. balandžio 3 d. Vilkaviškio pusėje, Bartninkų kaime. Mirė 2013 m. vasario 17 d. JAV, Vaterburio mieste, senų žmonių globos namuose. Paskambino ponia Petronėlė dėl to, kad nematė jokios žinios apie rašytojo mirtį kultūrinėje spaudoje ir kad prisiminė mano pabaigos straipsnį A. Baranausko knygai „Poezija, 1965–1968", kurią Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido 1994 metais.
A. Baranausko neteko pažinti, esame tik susirašinėję, daugiausiai tuo laiku, kai jis pranešė stojantis į Lietuvos rašytojų sąjungą (narys nuo 1994 m.) ir kai buvo rengiama išleisti minėtoji knyga.
Telefonu išgirsta žinia nusmelkė. Nebe pirmą kartą pagalvojau apie tikrai iškilius mūsų rašytojus, beveik nežinomus Lietuvoje vien dėl to, kad, vengdami artėjančių okupantų, turėjo palikti gimtinę. A. Baranauskas pasitraukė į Vokietiją 1944 m., nuo 1948 m. gyveno JAV. Jo knygos leistos už Atlanto. Lietuvoje tepasirodė minėtoji eilėraščių knyga ir romanas „Rudenys ir pavasariai, arba Užplynių Pultinevičius namie ir svetur" (Marijampolė: Ramona, 2002).
A. Baranauskas visų pirma buvo prozininkas. Išleido novelių rinkinius „Sniego platumos" (1955), „Kalvos ir lankos" (1959), romaną „Karklupėnuose" (1965), minėtąjį trijų tomų romaną „Rudenys ir pavasariai..." (1975–1978), „Vinco Mazurkevičiaus romaną" (1980), romanus „Piliakalnio šešėlis" (1984), „Profesorius Rakūnas" (1988). Prisimenu, pasikalbėdamas su Kaziu Bradūnu, kilusio iš to paties Lietuvos pakraščio, vis išgirsdavau jo apgailestavimų, kad Baranausko prozos Lietuvoje mažai pai­soma, o kaip tik jis esąs puikiausias Suvalkijos gamtos, apyvokos, žmonių ir įvykių vaizduotojas. K. Bradūnas, ne tik žymus poetas, bet ir rūpestingas lietuvių išei­vių literatūros tyrinėtojas, buvo teisus. A. Baranausko proza žavi ne tik tais regiono kultūros ypatumais, bet ir klasikine pasakojimo kultūra, epinio diskurso saikingais atnaujinimais, savita menine laiko traktuote ir originaliu humoru, gebėjimu kurti raiškų patrauklų vaizdą vien iš nuotaikos plevenimų ir personažų charakterio pajautimų.
Lietuvoje pasirodžiusi knyga „Poezija, 1965–1968" aprėpia turbūt visą žinomą jo poetinę kūrybą, nes 1965 m. išleistas rinkinys „Pasagos ir vyšnios" į tą didesnę knygą įtrauktas.
Lietuvių išeivijai rūpesčiai dėl lietuvių literatūros vertimo į anglų kalbą ne ypač būdingi, dažniausiai pastangos buvo kreipiamos į lietuvybės išsaugojimą. A. Baranauskas šiuo požiūriu yra išimtis. Jis yra išvertęs į anglų kalbą Igno Šeiniaus, Antano Vienuolio, Vinco Krėvės, Mykolo Vaitkaus, Vytauto Tamulaičio, Antano Vaičiulaičio kūrybos. Buvo profesionaliai pasirengęs šiam kūrybiniam darbui, 1965 m. baigė literatūros ir anglų kalbos studijas Konektikuto universitete, ir suvokė jo prasmę.
Išeivijoje buvo sulaukęs ir skaitytojų, ir kolegų pripažinimo. Pelnęs, tarkime, „Aido" ir „Draugo" premijas. Reikšminga yra žinia, kad Baranausko kūrybą aukštai vertino rašytojas Antanas Vaičiulaitis, pagarsėjęs kaip itin reiklus kritikas. Liko atminty jo žodžiai, kad A. Baranausko kūryboje plevenanti „kažkokia amžinumo ir ilgesio dvasia", kad jis savo kūriniais gebėjęs tartum sustabdyti laiką, įrėminti įvykį. Radau seną lapelį, kuriame apie eilėraštį „Penktadienio naktį, jau vėlokai", buvau užsirašęs štai ką: „Kaip subtilu. Esminė detalė per jėgą nestumiama į kūrinio centrą ir nedažoma ryškiausia spalva." Kitas užsirašymas: „Porinimo intonacija sūduvį suartina su netolimų Bubelių dzūku Albinu Žukausku, panašus ir jiedviejų šypsnys, tarsenos „prastumas" ir vylingumas."
Albino Baranausko poezijoje tartum nieko nėra čia ir dabar. Eilėraštis jam yra prisiminimas, praėjusio laiko užrašas. Pavyzdžiui, toks:

Aš numiriau dvidešimties metų amžiaus nuo Vištyčio
Kalvų spalvos, tada, kai dar atsigręžiau
tą paskutinį
Paskutinį kartą.

Valentinas Sventickas