Sukurti paaugliams patrauklų turinį – nelengva. Dar sunkiau pasiekti, kad jie jį peržiūrėtų ar perklausytų, nes lietuviškas turinys konkuruoja su anglakalbiu internetu. LRT vaikų ir jaunimo turinio vyr. redaktorė pasakoja, kaip sekasi šią misiją įgyvendinti nacionaliniam transliuotojui.

„Puikiai suprantu anglų kalbą, todėl nereikia papildomo turinio lietuviškai“, – teigia LRT užsakymu 2023 m. RAIT atlikto tyrimo dalyvis iš 12–18 metų grupės. Kitas jaunasis respondentas po klausimu, kokio turinio lietuvių kalba trūksta, rašo: „Viską randu lietuviškai, bet man labiau patinka žiūrėti angliškai.“ Tai nėra pavienės citatos, panašių sulaukėme ir iš 2022 m. RAIT atlikto tyrimo dalyvių paauglių: „Man patinka žiūrėti anglų kalba. Kitos nesirinkčiau.“ „Kaip tik džiaugiuosi, kad savo mėgstamas laidas, filmus ar serialus galiu žiūrėti būtent anglų kalba. Originalūs aktorių balsai ir galimybė dar tvirčiau išmokti užsienio kalbą man labai patinka!“ Tiek po Vilnių kursuojančiuose troleibusuose, tiek mažesnių miestelių parkeliuose ar neseniai iš vaikiško į paauglišką perdarytuose kambariuose iš ausinių ir mobiliųjų ekranų veržiasi anglų kalba. Tai turinys, kurį mūsų šalies paaugliai ne tik puikiai supranta, bet ir jaučiasi šio pasaulinio naratyvo dalimi. LRT užsakymu 2023 m. gruodį atliktame RAIT tyrime paklausti, kur žiūri mėgstamas laidas, filmus ar vaizdo įrašus, 12–16 metų moksleiviai pirmoje vietoje pažymi „YouTube“ (81 %), antroje – „TikTok“ (56 %), o trečioje – „Instagram“ (37 %), nepaisant to, kad dvi paskutinės platformos oficialiai leidžia registruotis tik nuo 13 metų. Panašios proporcijos ir tarp 17–18 metų jaunuolių, kurie taip pat mėgstamas laidas bei vaizdo įrašus žiūri „Youtube“ (76 %), „TikTok“ (57 %) ir „Insta­gram“ (45 %) platformose.
Visose trijose platformose angliškas ir lietuviškas turinys susipynęs, nulemtas algoritmų, skatinančių priklausomybę kuo dažniau braukti pirštu per ekraną. Šiose turinio platformose Lietuvos kūrėjai stojasi į areną ir kovoja dėl pirmų 3 sekundžių dėmesio su tokiais šimtus milijonų sekėjų turinčiais žvėrimis kaip „Youtube“ kūrėjas MrBeast (jau minėtame tyrime paauglių įvardintas kaip labiausiai mėgstamas jutuberis).
Panašaus neproporcingumo konkurencija vyksta tarp lietuviškų bei užsienio filmų ir serialų platformų. Pavyzdžiui, „Netflix“ centrinėje auditorijos taikinio pozicijoje įsodina būtent paauglius. Paaugliai yra tie, kurie neatsitraukia nuo išmaniųjų įrenginių ir kasdien maitina prisijungimų statistiką, o tai tampa itin puikiu įrankiu reklamuoti savo produkciją per socialinius tink­lus. Gigantiškiausi „Netflix“ projektai – tiek biudžeto, tiek žiūrimumo prasme per pastaruosius kelerius metus – yra būtent tie, kuriuose pagrindinius vaidmenis atlieka paaugliai. Ketvirto serialo „Keisti dalykai“ („Stranger Things“) sezonas kainavo apie 270 mln. JAV dolerių, apie 30 mln. JAV dolerių vienam epizodui.
„Trečiadienė“ („Wednesday“) – Adamsų šeimos vyresnioji dukra ir jos mokyklinės-detektyvinės aktua­lijos su siaubo elementais neseniai paties „Netflix“ pripažintos pačios žiūrimiausiomis visoje platformos serialų istorijoje. Pirmasis serialo sezonas praleido 20 savaičių pasauliniame TOP-10 sąraše. Nors viešai neskelbiama, tačiau spėjama, kad viena serija kainavo apie keletą milijonų dolerių.
Kita pasaulinė turinio platforma HBO taip pat turi savo į paauglius nutaikytą serialą-fenomeną – „Euforija“ („Euphoria“), jis ir netapo visų laikų žiūrimiausiu, tačiau skynė peržiūrų rekordus premjeros mėnesiais. Šis serialas, kuriame gana atvirai ir tamsiai nagrinėjamos paauglių priklausomybės nuo narkotikų, psichikos sveikatos, lytiškumo temos tapo vienas labiausiai aptariamų serialų „TikTok“ platformoje.
Kokią vietą globaliame popkultūros ir medijų peizaže užima nacionalinis transliuotojas ir kokiomis priemonėmis galima išnirti iš tokios grandiozinės produkcijos šešėlio? Šie klausimai kviečia gilintis į vietos ir tapatybės suvokimą. Koks turinys galėtų būti vietinis, intymus, kultūriškai artimas, reprezentuojantis tik mūsų šalies paauglius?
„Lietuvos paaugliai skiriasi nuo užsienio paauglių savo „kultūra“, bet ne tokia kultūra kaip įvairios senų laikų tradicijos, bet labiau ta, kurioje užaugome. Dažnai su nostalgija prisimenam vaikystę: kokius saldainius valgėm, kokie buvo telefonai ar kokius žiūrėdavom filmukus. Smagu, kai gali ta nostalgija dalintis su bendraamžiais“, – žinutę atsiunčia aštuoniolikmetė Austėja Jurevičiūtė iš Trakų. Ir prideda savo vaikystės mėgstamų apvalių gumos rutuliukų, sujungtų pailgame pakelyje, nuotrauką.

 

Edvardo Blažio (LRT.lt) nuotrauka

 

Apie stiprų nostalgijos jausmą dažnai girdžiu iš paauglių, nors vaikystės etapas jiems baigėsi vakar. Vieną įdomesnių nostalgijos kabinetų galima rasti „TikTok“ paskyroje @kiaulidė, kurioje turinio kūrėja Rūta kartu su sese komiškai aptaria temą „Kiek svarbu Lietuvai?“ ir pildo savotišką reitingų grafiką. Čia savo „svarbumu“ galynėjasi VER kalba (verkai verprie veržodžio verpridedama „ver“), mokyklos dušas („jei kada nors jautėtės nereikalingas, pagalvokite apie mokyklos dušus“), mokytojų teroras dėl „čiaškių“ ir geltonos dūdelės ar aplankalai, pakuotėse su oro balionų iliustracijomis. Nors pati Rūta prisipažįsta, kad šie nostalgijų rinkiniai gali kelti stipresnius jausmus jos bendraamžiams (maždaug trisdešimtmečiams), tačiau į komentarų vakarėlį susirenka ir nemažai paauglių.
Pats savaime nostalgijos jausmas nėra būdingas vien Lietuvos paaugliams, tačiau būtent tai, kas jiems kelia nostalgiją, – piešia visai įdomų 2010-ųjų Lietuvos peizažą. Ir, tikėtina, tai, ką kuriame dabartiniams Lietuvos vaikams, vėliau sugrįš paauglystėje nostalgijos pavidalu.
„Lietuvos ir kitų šalių paauglius sieja noras maištauti. Esam jauni žmonės, ieškom savęs, tik darom tai skirtingais būdais. Tai vyksta kiekvienoje valstybėje. Bet man atrodo, kad Lietuvos paaugliai saviraišką vertina labiau nei jauni žmonės Vakarų valstybėse. Esam postsovietinėje šalyje auganti karta ir puikiai suprantame, kad mūsų tėvai ar seneliai neturėjo tokios galimybės rengtis, kaip nori. O dabar tai galima daryti. Todėl džiaugiamės, kad esame laisvi reikštis“, – balso žinutėje sako aštuoniolikmetė vilnietė Ūla Kaulakytė.
Apie laisvę kalba ir kitas aštuoniolikmetis iš Biržų – Rolandas Kleinys, su kuriuo susipažinau lankydamasi Biržų rajono mokyklų moksleivių sąjungų suvažiavime: „Esame žemiškesni nei užsienio paaugliai. Mums nereikia daug. Nežinau, kaip čia paaiškint... Kad ir kalbant apie kokius „balius“. Mums nereikia kažkokių brangių užkandžių, užtenka tiesiog sumuštinių. Mes gal draugiškesni, lengviau rasti bendrą kalbą, gal net suprasti vienas kitą. Pasikeitęs mūsų mąstymas, požiūris į gyvenimą. Kažkokie laisvesni tampam. Dar netapom, bet tampam vis labiau.“
Šešiolikmetė Aurora Degesytė iš Vilniaus kalba apie skaitmeninių genčių svarbą: „Lyginant Lietuvos paauglius su paaugliais iš kitų šalių, man atrodo, mums trūksta internetinio bendruomeniškumo. Kalbu apie fandomus, į kuriuos žmonės jungiasi dėl bendrų temų. Galbūt seka kažką instagrame arba klauso to paties podkasto. Kadangi Lietuvoje nėra tokio didelio turinio kūrėjų pasirinkimo, neiškyla ir bendruomenių aplink juos. Prie to prisideda, kad dauguma paauglių, kurie kalba ne tik lietuviškai, dažniausiai renkasi būti kitos (užsienio) kalbos internetinėje terpėje.“
Kurdami LRT vaikų ir jaunimo turinio strategiją, ir patys pasižadėjome stengtis nuolat ieškoti atsakymo į tą patį klausimą: koks turinys būtų aktualus būtent mūsų šalies paaugliams? Kryptis, kurią pasirinkome – siekti atspindėti paauglius. O vienintelis adekvatus būdas, kaip tai padaryti, yra įtraukti juos pačius į turinio kūrimą. Todėl įkūrėme LRT Vaikų tarybą, kurioje pagal skirtingas amžiaus kategorijas vykstančiuose susitikimuose pasitikriname planuojamą turinį, vedėjų veidus, pamatuojame internetinių tendencijų temperatūrą ir kalbėjimo toną.
Taip pat prieš metus startavo turinio platforma paaugliams apie paauglius jų pačių lūpomis – LRTU (ji turi savo ambasadas visose trijose paauglių mėgstamose internetinėse lokacijose – „YouTube“, „TikTok“ ir „Instagram“). Šiame kanale per metus gimė 5 originalios laidos. Pristatau žiūrimiausių trejetuką. Pirmoje vietoje – humoristiniai interviu su žinomais ir paauglių mėgstamais turinio kūrėjais „DMs“, kuriuos kuria profesionalų komanda, tačiau kalbinamuosius siūlo paaugliai. Antroje – formatas, kurio idėją pasiūlė mūsų Vaikų tarybos atstovė – „O kur dabar? Gimnazijų apžvalga“, kurioje aštuntokai pagal tik jiems aktualius kriterijus vertina Lietuvos mokyklas (kaip atrodo mokyklos valgyklos – visiems sutartinai yra pats įdomiausias dalykas). Ir trečioje vietoje pagal LRTU kanalo žiūrimumą – dokumentinis serialas „N16“, kuris buvo išrinktas geriausiu vaikų ir jaunimo turiniu Centrinės ir Rytų Europos TV festivalyje „Heart of Europe“. Šiame seriale paaugliai filmuoja savo gyvenimą senomis skaitmeninėmis kameromis, o vėliau studijoje dalinasi savo refleksijomis. Dabar filmuojamas antrasis serialo sezonas su paaugliais iš Visagino, Palangos, Lazdijų, Šiaulių ir Vilniaus. Jaunuoliai filmuoja save vienerius mokslo metus, o serialo režisierius Mantas Narkevičius jungia šią medžiagą kartu su operatorių komandos įamžintomis istorijomis. Antrojo sezono premjera numatyta šių metų rugsėjį.
Siekdami dar labiau didinti dabar itin skurdų paaugliams skirto turinio pasirinkimą, naujausiame, 2023 m. gruodį atliktame tyrime klausėme, kokia tema paaugliai klausytų tinklalaidės. 12–16 metų turintys norėtų klausytis audioturinio apie kompiuterinius žaidimus (48 %), „TikToko“ ir „YouTube“ įžymybes (43 %), apie tai, kaip užsidirbti pinigų (37 %) ir geriau pažinti save (21 %). Vyresni, 17–18 metų paaug­liai susidomėtų sužinoję apie tinklalaides asmeninių finansų (53 %), darbo paieškos (50 %), suaugusių gyvenimo (32 %), gyvenimo poroje (28 %) temomis.
Dalindamasi šiais tyrimo rezultatais viliuosi, kad atsiras tų, kuriems paauglių nubalsuotos temos suvirpins kūrybinį raumenį ir galbūt paskatins siūlyti savo paauglių tinklalaidės idėją. Dvejus metus iš eilės „LRT Radijo“ rengiamame programų konkurse nebuvo atrinkta nė viena tinklalaidė paaugliams. Jų laukiančių yra, o siūlančių idėjas galėtų būti gerokai daugiau.
Mums, nacionaliniam transliuotojui, vienerius metus kuriančiam paaugliams, kol kas dar sunku įvertinti, kaip sekasi megzti ilgalaikį ryšį su savo auditorija. LRTU kanalą vertiname kaip atvirą bandymų platformą. Taip pat nuolat siekiame atsakyti į klausimą, ar daugiau peržiūrų ir perklausų sulaukiantys turinio pavyzdžiai yra vienkartinė sėkmė ar tendencija. Didžiausias iššūkis norint pristatyti savo turinį – šią išsibarsčiusią auditoriją internete turime „gaudyti“ organiškai. Vienoje vietoje gana sunku rasti jų bendruomenes, dabar bandome tokią kurti patys.
Ir su paaugliais dirbti labai įdomu, tuo pačiu nėra lengva. Dažnai jauni žmonės ateina pas mus su gana šablonišku įsivaizdavimu, kokį turinį galėtų kurti drauge su LRT. Tenka reguliariai priminti, kad čia jie turi kurti taip, kaip kurtų savo draugams. Paaugliai taip pat mokosi prisiimti atsakomybę, tačiau kartais jos nepamatuoja, neįsivertina, ar galės įsitraukti į projektus su tikrai labai užimtais mokslų ir užklasinių veiklų tvarkaraščiais, tad dažnai planus tenka perplanuoti. O didžiausiu išbandymu įsivardinome norą į kūrybinį procesą įtraukti ne tik pirmūnus, bet ir tuos paauglius, kurie „neskaito knygų“, nėra mokyklų lyderiai ir apskritai galvoja, kad su LRT jiems – ne pakeliui. Tokių nuolat ieškome tam, kad LRTU platforma kuo plačiau atspindėtų ir užgriebtų įvairiausių Lietuvos paauglių aktualijas.