Lapkričio 9 d. Europa paminėjo dvi reikšmingas datas: Berlyno sienos, Šaltojo karo simbolio, griuvimo 30-metį ir 1938-ųjų Krištolinės nakties pogromą. Datos ženklina represijų, spygliuotų vielų ir organizuotos kolektyvinės neapykantos laikotarpio pradžią ir pabaigą. Jei Berlyno sienos griūtis plačiai minėta koncertais ir institucinėmis iškilmėmis kaip džiaugsmo ir išsilaisvinimo šventė, tai 1938-ųjų pogromas, po kurio prasidėjo pirmosios deportacijos į internavimo stovyk­las, – kaip kraupus istorijos puslapis. Bet ar tik­rai šis puslapis užverstas visiems laikams?

Lapkričio 1 d. Drezdeno savivaldybės taryba balsų dauguma pritarė sprendimui dėl „nacizmo pavojaus“ skelbimo mieste (vienintelė Angelos Merkel partija CDU „dėl netinkamos formuluotės“ pasisakė prieš). Taryba tokį sprendimą aiškina, jog mieste pavojingai padaugėjo antidemokratinių ir rasistinių smurto proveržių, už kuriuos atsakingos radikalėjančios dešiniųjų grupuotės. „Mūsų miestas turi rimtą nacių problemą, – pranešime spaudai teigė tarybos narys Maxas Aschenbachas, – politika privalo nedelsiant imtis priemonių ir slopinti dažnėjančias fanatizmo apraiškas.“ Šiuo nutarimu miesto vadovybė įsipareigoja aktyviau ginti tautinių ir religinių mažumų teises. Drezdenas nėra vienintelis miestas, turintis ekstremizmo problemų: Krištolinės nakties minėjimo išvakarėse nusiaubtos Danijos žydų kapinės Randerse, ant vieno iš antkapių priklijuota geltona Dovydo žvaiždė su žodžiu Jude.

Lenkijos Nepriklausomybės dienos proga lapkričio 11-ąją Varšuvos gatvėmis tradiciškai pražygiavo ne pirmąkart rengiamos „patriotų“ eitynės. Pasidabinę nacistiniais simboliais eitynių dalyviai skandavo prieš migrantus, gėjus, komunistus ir žydus (jau girdėta kombinacija) nukreiptus šūkius. Degintos ES vėliavos ir mojuota rožiniais. „Dievas, garbė, tėvynė!“ – tai iš italų fašizmo perimtas motto, kaip ir etninio identiteto samplakos su religiniais motyvais. Fašistuojančių italų Varšuvos eitynėse, beje, taip pat nestigo – nuotraukose puikiai matyti „Forza nuova“ vėliavos.

Meksikos ir JAV siena ties Tichuana. Sonios Antinori nuotraukos

Tad persikelkime į Italiją. Demokratijos reikalai, kaip žinia, pastaruoju metu Bel Paese klojasi nekaip. Vidaus reikalų ministru paskyrus „Lygos“ (prieš tai „Šiaurės lygos“) pirmininką Matteo Salvinį, rasistiniai ir profašistiniai pasisakymai ir veiksmai pasipylė it iš gausybės rago. M. Salvini neatsakingai naudoja socialinius tinklus šmeižtui ir asmeniniam susidorojimui su oponentais, ant kurių užsiundomos propagandos apakintos heiterių minios. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Gomoros pasaulį aprašęs Roberto Saviano, aršiai kritikuojantis „Lygos“ poziciją migrantų ir pabėgėlių klausimu, kone kasdien sulaukiantis grasinimų fiziškai susidoroti. Politikas pagrasino rašytojui panaikinsiąs policijos apsaugą, su kuria šis gyvena jau 13 metų.

Per Italiją nusirito fanatiškos neapykantos banga, inkorporuota į bendrą panieką ES ir šalies institucijoms, rasinę neapykantą juodaodžiams – neapsirikite, ne tik nuskurėliams migrantams, bet ir Italijoje gimusiems ar reguliariai gyvenantiems medikams, mokytojams ar futbolo žvaigždėms. Apie Mario Balotellį Veronos „Hellas“ sirgalių galva pareiškė: „Jis turi Italijos pilietybę, tačiau niekada nebus tikras italas.“ Diskriminacijos aukomis neišvengiamai tampa ir vaikai: vienoje Lombardijos regiono („Šiaurės lygos“ tvirtovių) mokyklų svetimtaučiams vaikams, radus biurokratinį pateisinimą, buvo uždrausta pietauti mokyklos valgykloje prie bendro stalo su italų vaikais. Taip, jūs gerai perskaitėte.

M. Salvini’ui vis dažniau viešumoje bučiuojant rožinį ir Mergelės Marijos atvaizdą (dabar šis politikas teigia turįs ypatingą Nekaltosios Mergelės Širdies jam pavestą misiją, ypač pradėjęs artimiau bičiuliautis su tradicionalizmo ideologu Aleksandru Duginu), cunamio taikinyje atsidūrė Italijos žydai. „Žyde, lauk iš čia! Mes įsileidžiam tik italus“, – tokiais žodžiais iš „Lygos“ sambūrių Pontidoje ir „Forza nuova“ eitynių nekart išvarytas italų žurnalistas Gadas Lerneris. „Užteks kalbėti apie tuos žydus!“ – Italijos nacionalinio radijo laidoje apie Primo Levi patirtį Aušvice nuskambėjo pasipiktinusios klausytojos žodžiai.

Remiantis neseniai skelbtais Milano CDCE (Fonda­zione Centro di Documentazione Ebraica – istorinis archyvas, renkantis medžiagą apie Italijos žydus, – aut. past.) 3 metus trukusio tyrimo duomenimis, net 11 proc. italų (6–7 mln. šalies piliečių) apie žydus atsiliepia neigiamai, 33 proc. neigiamai atsiliepia tam tikrais klausimais ir dažniausiai laikosi dviprasmės pozicijos, dabar Italijoje registruota apie 300 atvirai antisemitinių interneto svetainių ir per 200 judofobinių feisbuko paskyrų. Krištolinės nakties minėjimo išvakarėse Italijos senatorei Lilianai Segrei, vienintelei iš Aušvico grįžusiai italų žydų mergaitei, skirta valstybinė apsauga dėl nuolatinių grasinimų susidoroti (senatorė per dieną gauna apie 200 įžeidimų ir neapykantos žinučių). Ypatingo dėmesio ji sulaukė, kai pasiūlė įsteigti Parlamento komisiją rasinės neapykantos epizodams tirti. Ši 89-erių moteris tęsia P. Levi’o pradėtą tradiciją: keliauti po regionų mokyklas ir savo asmenine istorija liudyti holokausto tragediją. 1938 m. Italijoje paskelbus rasinius įstatymus L. Segre, anuomet aštuonmetė mergaitė, buvo išmesta iš mokyklos. Šiandien senatorė rūpinasi visapusiška skirtingoms tautinėms ir religinėms mažumoms priklausančių moksleivių integracija ir vaikų teise į švietimą.

2017 m. pasirodžiusiame romane „Priešpaskutinių daiktų muziejus“ italų rašytojas Massimiliano Boni įsivaizdavo netolimą ateitį, kurioje nelikę nė vieno gyvo Šoa liudininko. Be liudininkų nebelieka tiesioginio (ir emocinio) ryšio su ta istorijos dalimi, kuria politiniais sumetimais vėl imama manipuliuoti. Stiprėja priešiškumas žydams ir musulmonams, suplakamiems į vieną abstraktaus priešo („svetimo“) kategoriją. Akivaizdu, šis procesas šiandien jau vyksta Italijoje, taip pat Vengrijoje, Lenkijoje ir dalyje Vokietijos žemių, kur tam tikras nostalgijos naratyvas niekada nebuvo užgesęs, gal tik kiek prislopęs. Prie Benito Mussolini’o mauzoliejaus dučės mirties dieną kasmet renkasi daugybė gerbėjų, o valstybinius postus užimantys režimo nostalgikai sako kalbas ir kelia šalies vėliavą Salò respublikos „vaikinams“ atminti. M. Salvini’o partija, puoselėjanti primityvų, į mases ir žemus instiktus orientuotą nacionalizmą, peršamą kaip patriotizmą, jau užteršė šalies institucijas ir leido į jas prasiskverbti totalitarinei sąmonei bei organizuotai neapykantai. „Italija italams“, – skelbė rinkiminis šūkis, o paskui pradėta mistifikacija ir ksenofobinių sentimentų lavina, užgožusi realios politinės ir ekonominės programos stygių.

Berlyno sienos nugriovimas po begalės ideologinės atskirties metų buvo nuoširdži demokratinė svaja ir vilties metas, bet šiandien gana sunku šią datą minėti kaip laisvės pergalę prieš antidemokratišką pasaulėvaizdį. Ideologinės ir fizinės sienos statomos toliau: jei 1989 m. pasaulyje būta 15 barjerų, tai šiandien pasaulyje egzistuoja 70 fizinių sienų. Prie šių tenka pridėti dar 7 finansuojamas ir jau statomas sienas. Iš viso 40 000 km, turinčių atskirti žmones ir bendruomenes, atitverti teritorijas, užkirsti praėjimus. Daugelį šių sienų bandoma teisinti tariamos migrantų invazijos baime. Tokia yra Donaldo Trumpo statoma (ar, tiksliau, tęsiama) siena, palei kurią JAV prezidentas pareikalavo iškasti griovius ir į juos prileisti krokodilų. Krištolinę naktį ir geležinę uždangą patyrusiai Europai spygliuota viela turėtų kelti šiurpokus prisiminimus. Vis dėlto ES viduje turime net 1 000 km ilgio skiriančias užtvaras (15 sienų). Daugiausia jų pasienyje su Turkija – iškilę 3–4 m aukščio barjerai, ginantys laisvo judėjimo ir laisvos rinkos civilizaciją nuo barbarų, taip pat svajojančių, kaip kadaise svajojo berlyniečiai ar Rytų bloko gyventojai, laisvai judėti. Spygliuotos vielos barjeru tarp Vengrijos ir Serbijos itin didžiuojasi Viktoras Orbánas, neseniai šią nacionalinę gėrybę aprodęs bendraminčiui M. Salvini’ui, taip pat svajojančiam apsitverti aukštomis tvoromis. Nuo Rusijos siena dar 2016 m. atsitvėrė norvegai, kurių pavyzdžiu seka latviai... Ir taip be galo, be krašto.

Šį nesaugumo laisvėje paradoksą dar 1941 m. nag­rinėjo Erichas Frommas knygoje „Pabėgimas iš laisvės“. Stebėdamas Vakarų visuomenėje vykstančią politinių ir etinių vertybių transformaciją, E. Frommas darė išvadą: laisvė ir jos implikuojamas atsakomybės jausmas baugina daugelį, o aiškių tapatybės modelių ir stabilumo nesiūlanti modernybė kelia frustraciją ir socialines įtampas. Dėl to stiprėja poreikis prisirišti prie aiškiai apsibrėžiančios grupės, vado ar partijos ir ieškoti paguodos ideokratų fabrikuojamose iliuzijose. Bet šis tikrumo ir įtraukties pažadas, kaip atsvara emociniam ir ekonominiam nesaugumui, turi aukštą kainą: jis veda į radikalų, dogmatinį nacionalizmą (anot George’o Orwello, neigiamą nacionalizmą), jau išbandytą Europoje ir pasibaigusį tragedija.