Aktorė Nelė Savičenko: „Tiesmukumas nėra profesionalumo bruožas“

1.Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina Jūsų lūkesčius?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Tiek teatre, tiek kine pasigendu naujų idėjų, naujo kvėpavimo, originalumo. Spektakliai kažkokiu būdu supanašėja savo kalba, keliamomis problemomis, pagaliau net stilistika. Tame spektaklių statymo reguliarume turėtų būti poreikis keistis, ieškoti. Jei spektaklis kūrybinei komandai netampa laboratoriniu tyrimu, manau, tokiame teatre trūksta gyvybės, atradimo. Kad ir koks rimtas būtų spektaklis, visada pasigendu būtino teatrui dalyko – žaidimo, vaikiškumo, ne naivumo. Sudėtingiausios dramos turėtų turėti lengvumo, žaidimo įspūdį, tiek aktoriams bendraujant tarpusavyje, tiek su publika. Manau, kad naujos idėjos atsiskleidžia per smulkmenas, subtilias traktuotes. Tai reikia sugebėti įžvelgti.

2.Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Spektaklį visuomet vertinu pagal tai, kokios pasekmės būna jam pasibaigus. Kiek aš jį prisimenu, kurie dalykai verčia susimąstyti ir jaudintis. Iš pastarųjų spektaklių išskirčiau K. Lupos „Didvyrių aikštę“.

3.Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Vincentas van Goghas nepardavė nė vieno paveikslo būdamas gyvas. Ir vis tiek kūrė. Ar būtų pasikeitęs jo gyvenimas, jeigu jis būtų streikavęs? Ar galima priversti eiti į teatrą tuos, kurie nenori? Į koncertą, į parodą? Pramoginės kultūros produkcijos labai daug, ji greita, lengva vartoti. Poreikis pažvelgti į save iš nepatogaus taško yra ugdymosi rezultatas. Poreikis rimtajai kultūrai yra ugdomas, kaip ugdomi kiti žmogų įpročiai. Norėtųsi vieno – kad kultūra būtų prieinamesnė provincijoje, kur žmonės labiau rūpinasi išlikimu ir pirminiais poreikiais.

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?

Reikia skirti užsakomųjų renginių dotacijas (proginiai koncertai, metinių minėjimai ir pan.) ir lėšas, skiriamas spektaklių pastatymams, kurios, beje, nėra tokios didelės, kad verstų tarnauti. Manau, kad trumpalaikiai projektai neprivers žmogaus tapti kontroliuojamu ar inertišku. Be to, gyvename laisvoje šalyje, kur parama kultūrai nereiškia jos cenzūros.

5.Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Kadangi dėstydama LMTA turiu galimybę matyti, kaip dirba naujos kartos, nerimauju dėl to, kad jaunieji menininkai pernelyg ramūs, saugūs, maža tarp jų maištautojų. Meno srities studentas turėtų norėti keisti daugybę dalykų, nebūtinai viską griaudamas, bet ieškodamas savo tiesos meno kalba. Dažnai pasirenkama vaizduoti gyvenimą brutaliai realų, grubų, buitišką ir nuspėjamą – bet tai nėra maišto esmė. Kartais pasigendu skonio ir meninės traktuotės, nes tiesmukumas nėra profesionalumo bruožas. Maištas yra ne tam, kad pasivytum madingą meno srovę, ne dėl paties maišto, bet iš noro siekti tobulybės, iš nerimo. Menininkas neturi rūpintis, kuriai srovei jis priklauso. Ateitis yra jaunų menininkų rankose, todėl jiems labiausiai linkiu kūrybinių paieškų.

Draugai