Rusų rašytojas Borisas Akuninas, pasiskelbęs tafofilu (kapinių mėgėju), savo „Kapinių istorijose"1 miestus skirsto į senus ir naujus pagal jų ryšį su mirusių miestiečių bendruomene. Vilnių šiuo požiūriu drąsiai priskirtume prie senųjų miestų, nes, galima sakyti, jis visas stovi ant kapinių. Tai liudytų ne tik gausus skaičius bažnyčių, kurių šventoriai ilgą laiką buvo pagrindinės laidojimo vietos, bet ir Šventaragio slėnio legendos apie mirusiųjų deginimo vietą pačioje Vilniaus širdyje. Mirusiųjų erdvės susiformavo veikiant visai Europai būdingoms tendencijoms2 –­ pagrindinės senosios Vilniaus kapinės yra Antakalnyje, Užupyje ir Rasose, t. y. XVIII a. pab.–XIX a. užmiesčio teritorijose. Ta­čiau yra vieta, kur dangus su žeme maišosi ypatingu būdu – tai Antakalnyje esančios Saulės kapinės.

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios parapinės kapinės Saulės vardu vadinamos tik nuo 1945 m. pagal gretimos gatvės pavadinimą. Tais pačiais metais prie senųjų kapinių prijungtas naujas 2 hektarų sklypas. Tikslių duomenų, nuo kada čia buvo kapinės, nėra. Tai nei pirmosios, nei vienintelės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kapinės. Kaip įprasta istorinei kapinių formavimosi raidai, seniausi palaidojimai yra palei pagrindinį taką ir aplink Šv. Vincento Pauliečio koplyčią, kuri, tikėtina, pastatyta XIX a. pradžioje. Antroje XIX a. pusėje kapinių prestižas išaugo ir jose imta laidoti turtingesnius žmones, pavyzdžiui, Oginskius, Zavadskius. Šv. Vin­cento Pauliečio koplyčia nėra vienintelė, be jos yra dar keturios, išsibarsčiusios po teritoriją³.

Šiandien šios kapinės itin apleistos, nors ir paskelbtos saugotinu kultūriniu paveldu. Akmens plokštės panirusios į žolynus, antkapiai labai apgriuvę ir netgi pavojingai besilaikantys kalvotoje kapinių teritorijoje. Kapų inventoriuje, sudarytame XX a. viduryje, yra daug spragų, nenustatytų palaidojimų. Juo labiau kad daug kur į tą pačią vietą laidota keliskart. Taigi, įėjus į kapines ir ypač einant gilyn į jas, užgriūva tiesiog absoliučios netvarkos įspūdis. Tikrai nesuklysime pasakę, kad šių kapinių erdvė funkcionuoja kaip labirintas: iliuzinis praėjimas dažnai baigiasi kliūtimis, o vaikščiotojas randa kelią tarsi atsitiktinai.

Bet pradėkime nuo pradžių. Įeiti į kapines Saulės ir M. K. Paco gatvių sankryžoje kviečia neogotikiniai vartai su trimis bokšteliais. Ši pastato imitacija turėtų sukurti uždaros, gaubiančios erdvės įspūdį, nors kapinės išsidėsčiusios po atviru dangumi. Kaip itin svarbus kapinių riboženk­lis, šie vartai gana gausiai pažymėti įvairiais komunikacinio pobūdžio ženklais: kapinių informacijos lenta, gatvės pavadinimu ir kelio veidrodiniu ženklu. Prisiminus mitologiją, norom nenorom veidrodžio atspindys vaizduotėje randa sau magišką ribinę vietą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Vartai yra gana neįprastoje vietoje: įkomponuoti ne tvoros viduryje, kaip įpras­ta paradiniams įėjimams, o griežtai tvoros kampe. G. Bachelard'as kampus laiko „kondensuoto inmobilumo" vieta, t. y. tokia vieta, kurioje svajotojai, sulaikyti nuo judėjimo erdvėje, iš esmės susimąsto apie būtį ir nebūtį⁴. Apie tokius dalykus, žinoma, mąstoma ir kapinėse.

Kitas svarbus dalykas – kapinių tvora, susidedanti bent iš kelių aptvarų tipų. Savaime suprantama, taip atsitiko dėl istorinių aplinkybių. Abipus pagrindinio įėjimo tvora yra mūrinė, pamažu įgaunanti kitų požymių: šalia mūro gausėja geležinių detalių. Beje, M. K. Paco gatvėje priešais kapines esančių kareivinių tvora labai akcentuoja erdvės atskirumą: aukšta mūrinė tvora viršuje dar apvyniota spygliuota viela. Tik įėjus į kapines šis griežtas teritorijos aptvaras puikiai matyti kairėje pusėje.

Į dešinę nuo pagrindinių vartų einanti tvora Saulės gatvėje baigiasi daug kuklesniais varteliais. Ant jų taip pat matyti tam tikrų komunikacijos ženklų – tai priklijuoti akmentašių skelbimai. Nuo šios vietos tvoros tipas keičiasi ir ji, vaikščiotojui jau nebelabai prieinama, kyla į kalvas, apaugusias vešlia žaluma. (Žinoma, vienaip yra žiemą, kitaip vasarą.) Tvora čia jau metalinė, surūdijusi ir tinklinė, t. y. neaklina, pro ją prasišviečia tai, kas yra anapus. Miškingesnė kapinių teritorija aptverta būtent tokia tvora-rėčiu.

Dar keletas tvoros tipų yra priešingoje kapinių pusėje abipus trečiųjų vartelių Mildos gatvėje, kurie, nors ir neišraiškingi, yra aptvaro viduryje. Kapinių aptvaras iš Mildos gatvės pusės ypatingas tuo, kad čia, nepaisant tvoros, matome akivaizdžią gyvųjų ir mirusiųjų akistatą. Daugiabučių langai yra atsukti tiesiai į kapines. Einant toliau, miškingo ploto link, tvora įgauna vis daugiau geležinių detalių, darosi savotiškai retesnė. Tačiau įdomu pastebėti, jog prie pat tvoros esančių nuosavų namų šeimininkai šią praretėjusią tvorą savaip „sutvirtina", padvigubina aptvarais, daugiausiai mediniais. Taigi rytinėje kapinių pusėje riba prie pat miško vėl sutankėja.

Miškingoji pietinė ir pietrytinė kapinių dalis yra aptverta jau aprašyta geležine tvora-rėčiu. Svarbu tai, jog vieta ant kalvos – aukščiausias kapinių topografinis taškas – neaptverta. Ten yra išmintas takelis, kurį laikytume dar vienu komunikacijos vyksmo įrodymu. Tokiu būdu atrandame, jog pačiame kapinių viršuje yra dar vieni, niekaip specialiai nepažymėti vartai, iš pirmo žvilgsnio vedantys tiesiog į mišką.

Tačiau grįžkime prie pagrindinio įėjimo ir pabandykime aprašyti vidinę kapinių erdvę sudarančius elementus.

Tik įėjus pro vartus, akmenimis grįstas takas, į kurį gana tvarkingai atsukti antkapiai, veda aukštyn prie pagrindinės Šv. Vincento Pau­liečio koplyčios. Už koplyčios akmeninis takelis nutrūksta ir prasideda nenuspėjamas smėlėtų takelių tinklas, kuriuo judantis individas priverstas pasikliauti intuicija.

Be labirintiškų kliūčių ir praėjimų, pastebėtina ir kalvoto peizažo bei plotą užpildančių objektų ritmo dinamika. Žalių plotų (vaikštinėjant vasarą) ir rusvai pilku antkapių akmens ritmu išmarginta visa kapinių teritorija.

Visa tai vaikščiotoją verčia nuolat išlikti budrų, kita vertus, jį užhipnotizuoja sąlygiška monotonija ir neaprėpiamybė. Kaip tikrame labirinte.

Ši erdvė ypatinga tuo, kad, kaip ir daugelio senų apleistų objektų atveju, nykimas pasižymi ne tuštėjimu, o visiškai atvirkščiai –­­ gausėjimu, skilimu į dalis, papildomais sluoksniais ir pan. Apleista ir nuolat pilnėjanti erdvė stichiškai kuria savitą ritmiką.

Aiškiai juntamas erd­­vės tįsimas ne tik į plotį, bet ir į aukštį. Vertikalumo įspūdį kuria kilimas ir leidimasis kalvomis, antkapių vertikalės, tiesa, ne tokios taisyklingos, ir koplyčių aukštis. Kaip minėta, pagrindinis kapinių įėjimas siūlo šią erdvę traktuoti kaip apgaubtą, lyg pastatą. Skliautus čia atstotų dangus arba tankiai erdvę dengiančios medžių šakos.

Vis dėlto negalime nepastebėti, jog net ir tokioje labirintiškoje erdvėje keliautojas atvedamas į tam tikrą centrą. Akmenimis grįstas takelis veda šiek tiek už Šv. Vincento Pauliečio koplyčios. Čia vaikščiotojas neturi kur dėtis, pasuka kiek ryškesniu takeliu ir juo pamažu kyla į viršų, už savęs palikdamas senąją koplyčią. Einant šiuo takeliu, kairiajame šone šiek tiek atsiveria nuokalnė, dešinysis užpildytas aukštais pavieniais ir giminių kapais. Galiausiai vaikščiotojas, šiek tiek pasisukiojęs, atsiduria prie vieno iš potencialių kapinių centrų –­ grakščios pseugotikinės Meištavičių koplyčios, į kurią veda statūs laipteliai.

Iš tiesų, jei judama link šios koplyčios (apie kurią pirmąkart apsilankius nė nenutuokiama, nes jos iš toliau nematyti), juntamas laipsniškas kilimas aukštyn, retkarčiais susiduriant su tiesaus, horizontalaus ėjimo iliuzija. Ties laiptais šis kilimas dar intensyvesnis. Galiausiai, nuėję toliau už koplyčios, kur veda balzganas takas, atsiduriame ne kur kitur, o miškingame pietiniame plote, aukščiausiame kapinių taške, paslėptame po žaluma, būtent ties vartais, vedančiais iš pirmo žvilgsnio tiesiog į žalią miško masę. Šį ryškėjantį vertikalumą visos kelionės metu savaip stiprina bendras žinojimas apie esančius po žeme mirusiuosius, kaulus, duobes, ertmes ir panašiai.

Pasidavus erdvei, galima aptikti pagrindinę judėjimo arteriją daugmaž išilgai visos teritorijos. Išėjimų yra beveik visose pusėse, tad į erdvę galima panirti vienoje, o iš jos išnirti visai kitoje vietoje. Vis dėlto tai nėra visiškai tiesa, nes tik įėjus pro pagrindinį įėjimą matyti šiokių tokių tvarkos užuominų. Nustembama ir sutrinkama maždaug ten, kur baigiasi akmenimis grįstas takelis už Šv. Vincento Pauliečio koplyčios. Toje vietoje erdvę reikia „atrasti", o atradimas pakeliui praturtinamas konkuruojančiu su Šv. Vincento Pauliečio koplyčia Meištavičių koplyčios centru ir miškinga kalva, kurioje kapai gerokai praretėja ir jau, sakytume, užtvoryje guli akmeninis antkapio rėmas – padrika kapo detalė. Prie pagrindinio įėjimo prasidėjusi gana struktūruota ir „kultūringa" erdvė iš pietų pusės pro ertmę yra tarsi užtvindoma žalumos ir gamtos. Arba atvirkščiai: kultūra baigiasi šiapus ir gamtos stichijose pametus savo kultūringą rūbą iškeliauja anapus.

Galvodami, kas sieja kapines, kaip mirusiųjų erdvę, su gyvaisiais, sakytume, jog tai, pirmiausia, savotiškas komunikacijos aktas, jei tik atmintį galima laikyti komunikacijos tarp dabarties ir praeities atmaina. Komunikacija yra tarsi abipusis mirusiųjų ir gyvųjų reikalas, tačiau pareiga, atrodo, krenta labiau ant gyvųjų pečių. Iš mirusiųjų pozicijos, kapinės yra galutinis šio pasaulio forpostas pereinant į anapusybę.

Kas lankosi šioje erdvėje? Sekdami grakščiais J. D. Urbaino klasifikavimo pavyzdžiais⁵, išskirtume du pagrindinius lankytojų tipus – gedėtoją ir romantiką. Gedėtojas – tai toks lankytojas, kuris nori bendrauti su artimu mirusiuoju ir todėl eina į specialią erdvę, į kurią po mirties tas artimasis yra iškeltas. Jis kapinėse lankosi su aiškiu tikslu, kaip ir numatyta funkcionalistiškai mąstančių urbanistų. Romantikas, atvirkščiai, ateina pabūti ramybėje, pamąstyti apie visa ko laikinumą. Čia dar apsilanko įvairūs specialistai (paveldosaugininkai, archeologai ir pan.) bei kapinių prižiūrėtojai.

Kadangi riba, anot J. Lotmano, – tai ir „dvikalbis" vertimo mechanizmas, galbūt tuo savaip galima paaiškinti tai, kad kapinių erdvę sudarantys santykiai tarp specifinių formų ir tūrių objektų, yra ir vertimo iš vienos kalbos į kitą rezultatas. Šiapusybės ir anapusybės susidūrimo ir vertimo iš vienos į kitą vieta. Šiapusinės formos, primenančios miestą, namus, gatves ir pan., transformuotos ir įgavusios naują pobūdį. Savaip tai turėtų būti susiję su tuštuma ir nebuvimu, juk kapinės, be abejonės, pirmiausia, skausmo ir liūdesio vieta. Palyginti su kitomis miesto vietomis, ji lankoma gana retai ir šis erdvės atskirumas yra būdingas kapinių bruožas.

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kapinės akivaizdžiai laikytos esančiomis atokiau nuo miesto centro. Jų steigimas tokiame peizaže atitinka XIX a. tendenciją steigti kapines-parkus, kuriuose nepasiturintys miestiečiai galėdavo rasti alternatyvią pasivaikščiojimų vietą mokamiems miesto parkams. Šiandien apleistos Saulės kapinės, atrodo, jau perėjusios iš parko, kaip sukultūrintos gamtos būvio, į beveik laukinį gamtišką būvį. Ir nors tas apleistumas mums savotiškai atskleidžia, kaip žmogus įprasmina santykį tarp šiapusybės ir anapusybės, vis dėlto visiškai nesiderina su tuo, kad visuomenė tokias kapines apibūdina kaip svarbią savo atminties vietą –­ kultūrinį paveldą.

¹ B. Akuninas, G. Čchatašvilis. KAPINIŲ ISTORIJOS: 1999–2004. MUDVIEJŲ PASIVAIKŠČIOJIMAI PASAULIO PAKRAŠČIAIS. – Vilnius, 2007.
² M. Paknys. MIRTIS LDK KULTŪROJE XVI–XVIII A. –­ Vilnius, 2008, p. 108–109.
³ V. Girininkienė. VILNIAUS KAPINĖS. – Vilnius, 2004, p. 128–133.
⁴ G. Bachelard. SVAJONIŲ DŽIAUGSMAS. – Vilnius, 1993, p. 433.
⁵ J. D. Urbain. „Kapinės: mirties antropologija ir erdvės semiotika". In „Baltos lankos", nr. 29, p. 205–215.