Kai prieš metus į pašto dėžutę įkrito pavadinimą pakeitęs numeris „Literatūra ir mena“, net seilės susikaupė, – ėmiau godžiai vartyti, tačiau, nors radau įvairių įdomienų, mano vidinė feministė, kuri kartu yra ir lytiškumo ugdytoja, nuliūdo. Neradau nė vieno feministinio rakurso, kviečiančio į vaikystę, į ankstesnį amžių nei pilnametystė. Į tą zoną, kurioje taip intensyviai koduojama nelygybė, kurioje mokomasi būti žmogumi ir vis dar mokomasi, kad būti žmogumi – tai reiškia būti vyru. Neretai ir išmokstama. Išmokstama taip gerai, jog retkarčiais neįmanoma atmokti, kad žmogumi galima būti net ir nebūnant vyru. Netgi nebūtinai moterimi. Žmogumi galima būti net nebūnant suaugusiuoju.

Mes, besidarbuojančios ugdymo ir lyčių lygybės, feminizmo sričių sankirtose, vis galvomis palinguojame, kaip dažnai viešasis feminizmas užpakaly palieka vaikystės diskursus. Sutelkti dėmesį į vaikus – ne tiek kultūriškai raumeninga, kiek į suaugusiuosius. Dar vienas feminizmas feminizmuose. 

 

„AIDS kronika“, 1991, Nr. 19

 

Ties šiomis mintimis nei apsistojau, nei dėl jų kamavausi, o išmąsčiau, kad metas publikuoti mažytę savo 2024-ųjų gruodį apgintos disertacijos „Ne-nutylėtos lytiškumo ugdymo plotmės suaugusiųjų naratyvuose“ dalį. Disertacija edukologinė. Gvildenami lyties ir lytiškumo klausimai, patiriami ne tik privačioje srityje, bet dargi ir vaikų auklėjimo plotmėje: maksimaliai not sexy. Juk vaikystėje mãža kultūrinės didybės paieškų. Apskritai tam tikra prasme vaikai yra už kultūros ribų. Nei kultūringi, nei kultūriški. Neva. Daugybė suaugusiųjų vaikystę traktuoja kaip laukiamąjį, svarbią, bet ne vieną pagrindinių stotelių. O štai suaugystėje nutinka tas tikrasis buvimas Žmogumi. 

Disertacijos tiriamoji dalis – vis bandanti išsprūsti iš akademinio tono ir priartėti prie grožinio pasakojimo, nuolat jaučianti įtampą, kad nedingtų ištikimybė tyrimo dalyvių balsui ir šventam objektyvumo užmojui. Šiame straipsnyje dalinuosi keleto dalyvių pasakojimais apie jų pačių jaunystę lytiškumo atžvilgiu. Nors to darbe specialiai netyriau, tačiau žvilgsnis į ugdymą, švietimą atvėrė ir kolektyvinės atminties pasakojimus. 

Ir rašant disertaciją, ir skaitant ją jau išspausdintą, man kėlė pasigerėjimą, kaip akivaizdžiai, – bet ir gležnai, – tyrimo dalyvės ir dalyviai rėmėsi į kitus (literatūrinius) pasakojimus, bandydami suprasti save ir savo vaikus lytiškumo atžvilgiu. Ir kaip lytiškumo ugdymo patirtis jaunystėje daugybei lietuvių asocijuojasi su knyga. Beje, tai meistriškai ir raštu, ir vaizdu perteikia „Pietinia kronikos“. Tik ten – ypač vaizdo formatu – tai pateikiama su humoru, net romantizuojant, tačiau nerodant, kiek daug tame slypi apleistumo ir vienišumo.

 

„20 centų“, 1991, Nr. 10–13

 

Toliau dalinuosi šiam leidiniui adaptuotomis disertacijos ištraukomis. Dalinuosi, nes noriu išplėsti bei išplatinti lytiškąjį kalbėjimą, sklandantį mūsų kultūriniuose diskursuose. Tyrimo dalyvių kalba netaisyta.

 

Arūnės (41 m.), turinčios tris 10, 14 ir 16 metų vaikus, prisiminimai apie jaunystę gan sudėtingo emocinio fono: Aš augau, augau Panevėžy... Tokiais laikais, kai. Žodžiu, aš buvau paauglė tada, kai buvo mafijos visokios, gaujų šaudymaisi, prievartavimai ir panašiai. Mane kaip moterį suformavo, tos panevėžietiškos patirties manyje liko labai daug. Aš labai norėčiau, kad atsitiktų toks tyrimas – „ką jie mums padarė“. (Arūnė šią frazę ištarė turėdama galvoje Danutės Gailienės knygą „Ką jie mums padarė. Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu“.) Nes mes gyvenom išgyvenimo sąlygom. Kolonija mes buvom, tokia aptverta kolonija, kur pažiūrėsim, kas išgyvens apskritai. Tai, ką aš patyriau. Tai yra mano tokia. Praeities trauma. Iš tikrųjų. Nežinau, kada nustojau žvalgytis per petį. Turbūt man buvo apie 30. Aš lankiausi pas psichoterapeutę. Grynai dėl savo kaip moters seksualumo. Mes turėjom iššūkių su vyru, bet mes išsianalizavom, kad tai yra iš mano pusės. Ir aš pradėjau ieškoti, kas man yra. Ir kad dalis to mano aseksualumo ir buvo, kad aš bijojau. Ir tai buvo toks atradimas. Vau. Negana to, kad tėvas smurtautojas alkoholikas ir taip toliau ir panašiai, mokykloj visokie dalykai. Vien tik ta aplinka ir gyvenimas  toje aplinkoje ir negalėjimas iš jos ištrūkti. Ir irgi pradėjau galvoti, kad galbūt ir kūno formavimui ir formavimuisi turėjo įtakos tos baimės. Einu iš draugės namo ir žinau, kad aš turiu sugrįžti namo dar nepradėjus temti. Nes kitaip aš galiu pamatyti arba patirti kažką, kas rašoma laikraščiuose arba tai, ką aš pati mačiau: važiuoja automobilis su užtamsintais langais ir pro mane pravažiuoja, bet įsitempia merginą, kuri ėjo priešais mane, žviegiančią. Nu vat. Mes va taip va gyvenom. Ir aš galvoju, Dieve, tai aš ne viena, kuri tą patyriau ir galbūt ne tik mačiau. Visai neseniai – čia visai šviežia patirtis – kalbėjau su savo klasioku. Ir palietėm tą temą. Ir jisai susigraudino, sako, Arūne, aš su niekuo nesu apie tai kalbėjęs. O vaikinams tais laikais tai buvo ištisinė kova. Ir man tas klasiokas papasakojo – turėdavom kišenėse visko, kastetai, lančiagai visokie išsitraukiami, kad fiziškai apsiginti. Būdavo organizuojamos muštynės, mokykla prieš mokyklą. Žodžiu, Žalgirio mūšiai. Vauu... Ką jie mums padarė, viskas juk nusėdo. Ir mes ką padarėm? Uždarėm kažkur tai, apvyniojom, įvilkom į kažkokį maišą – aš tokį vaizdą turiu, – užtraukėm smarkiai ir padėjom kažkur tai tą maišą. Jis yra didžiulis maišas. Kad jį iškapstytume – yra reikalų.

 

Šiame pasakojime ryški pastanga savo patirtį pamatyti platesniame kitų istorijų kontekste. Arūnė savo išgyvenimus suvokia kaip traumą, formavusią jos lytiškumą, stipriai nulemtą konkretaus laikmečio ir aplinkos. Tačiau ji reflektuoja ne tik asmeninę, bet ir kolektyvinę patirtį – čia atsiskleidžia su dešimtuoju dešimtmečiu siejama lytiškoji kolektyvinė žaizda.

Neramus nepriklausomybės pradžios laikotarpis buvo sudėtingas visuomenei, tačiau jo poveikis jaunų žmonių brendimui ir formavimuisi vis dar menkai apmąstytas ir tyrinėtas. Disertacijoje šis klausimas liko nuošalyje, tačiau čia noriu jį iškelti: kiek seksualinio skausmo nešiojamės savyje? Ne tik kaip individai, bet ir kaip tauta. Kokia yra mūsų visuomenės seksualinė sveikata? Ar apskritai lietuviškoje kultūroje suvokiame, kad seksualinė sveikata... yra? Neseniai Tautė Šumskė savo tinklalaidėje „Žaidžiam žmogų“ kalbino psichiatrą Dainių Pūrą. Jis paprastai ir aiškiai, dėl to meistriškai, parodė, kaip neatsiejamai seksualinė sveikata yra susiraizgiusi su fizine ir psichine sveikatomis. 

 

„Jaunimo gretos“, 1993, Nr. 4

 

Augantį dėmesį šiam esminiam dalykui rodo ir naujesni tyrimai: 2022 m. pasirodę Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ bei Sigitos Černevičiūtės ir Monikos Kareniauskaitės „Pati kalta? Smurto prieš moteris istorija XX a. Lietuvoje“. Tai leidžia tikėtis, kad, neatsisakant jaunystės patirčių pjūvio, bus nuosekliau atsigręžta ir į praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį. Bet prie jo nesustojant. 

 

Tomas (35 m.), turintis 2 ir 7 metų vaikus, irgi pasidalija prisiminimais, liudijančiais smurto laikmečio patirtį: Pokalbių apie tai tikrai nebūdavo. Viską sužinodavai iš draugų, iš kiemo ir panašiai. Būdavo gėdinga, gėdingos šitos temos ir vadovėliuose pamatyti pieštą nuogą kūną ar kažką, krizenimai ir... Tai buvo visiškai, sakykim, Pašilų vaibelis, kai aš augau. Ir iš tėvų ar kitų tikrai nebuvo jokio jokio įsitraukimo ta tema, dėl to gal man ir norisi kažkaip labiau stengtis ir kitaip bendraut su vaikais. Ir visokių patyčių klausimais, ir lytiškumo, ir mokyklos atmosferos. Dėl to mes ir tą mokyklą labai rinkom, atsakingai žiūrėjom, kur būtų kitokia bendruomenė, nes aš prisimenu savo mokyklą ir nelinkėčiau jokiam vaikui eiti tas bado žaidynes kiekvieną dieną ant išgyvenimo, ir arba tu kažką, arba tave. Ir nebūtinai visą laiką kažkurioj pusėje esi, labai greitai gali keistis. 

 

Pašnekovas nurodo į gėdos ir vienišumo paženklintą emocinio apleistumo metą, kuriame teko skleistis ir formuotis lytiškumui. Nutolstant nuo disertacinės interpretacijos ir permąstant Arūnės ir Tomo pasakojimus, atsiveria ir gan iškalbinga parengties bei išgyvenimo patyrimo linija, kuri dar gali būti apibūdinama kaip didžio nesaugumo būvis. Jis dažnai sukelia instinktyvius atsakus: pabėgti, kovoti, sustingti. O lytiškumas, nors ir kupinas jėgos, vis tiek yra didelio trapumo ir pažeidžiamumo zonoje. Tam, kad būtų tikra, tenka pasirodyti. Tam, kad būtų malonu, turi būti saugu. Tiek emociškai, tiek fiziškai. Ar galėtume teigti, kad tyrimo dalyvių apibūdintoje kultūrinėje terpėje lytiškumą dažnai įpratome patirti per šias parengties bei išgyvenimo būsenas? Jose maža erdvės savęs paieškoms, dvejonėms, įsiklausymui ir jautriam atsivėrimui apie abipusius troškimus ir godulius. 

 

3 vaikų (6, 8 ir 11 m.) tėtis Kostas (44 m.) mokyklą ir apskritai aną laikmetį taip pat prisimena kaip laiką ir erdvę, kur lytiškiems jaunų žmonių klausimams sąlygos nebuvo palankios. Pašnekovas per pokalbį manęs pasiteiravo: O jūs Kmitos knygą skaitėte, „Pietinia kronikas“? Ten labai labai jum tiktų, (juokiasi) ten apie mano kartos tą visą savišvietą. Žiauriai žiauriai faina. Ten ir paaugliai, tie pirmi kartai, ir meilės, ir pasirinkimai, ir būtent nepriklausomybės pradžios laikai. 

 

Refleksyvus Rimanto Kmitos žvilgsnis į paauglio tapsmo procesą dešimtuoju dešimtmečiu Kostui svarbus suvokiant ir paaiškinant save. Nerasdamas žodžių apibūdinti tos patirties, tačiau bandydamas paaiškinti save ir savo laikyseną, kultūrą, kuri jį formavo, jis nurodo kūrinį, galintį tai padaryti geriau už jį patį. Galbūt ir Arūnė, klausdama „ką jie mums padarė“, viliasi, kad kiti pasakojimai jai ne tik padės pajusti bendrystę ar geriau suprasti save, bet ir taps įrankiu bandant save paaiškinti sau ir kitiems.

 

„Panelė“, 1994, Nr. 2

 

Pašnekovai ne kartą prisiminė diskretiškai tėvų (įprastai mamos) padėtą knygą, skirtą savišvietai, kurią ir skaitė diskretiškai. Pvz., Gabija (37 m.) prisimena, kad skaitydavo pasislėpusi už fotelio. Kai kurios pašnekovės aiškiai pamena, kad jaunystėje mama lytiškumą nupiešė labai nemaloniai: viskas, kas buvo susiję su tuo, buvo šlykštu (Jovita, 37 m.). Aliona (36 m.), 10 ir 12 m. vaikų mama, neprisimena sąmoningo mamos ar tėčio siekio bauginti lytiškumu, tačiau pasakoja taip: Man kažkaip pakišo knygą, iš kur aš atsiradau. Bet šiaip tai nebuvo jokių pokalbių, man buvo gėda paklausti. Netgi mamos buvo gėda paklausti, nors niekada nebuvau sugėdinta, bet buvo kažkokia riba šitose vietose. Ir man kažkiek trūko tos informacijos. Aš su mama, pavyzdžiui... net dabar man nebuvo faina pranešti, kad aš laukiuosi. Man buvo kažkoks gėdos jausmas, keistas labai. Aš iki šiol prisimenu, kad, nu, žinau – kad ji apsidžiaugs, aš žinau, bet psichologiškai tarsi tu kažką blogo padarei. Toks kažkoks labai įdomus jausmas. Staiga akivaizdžiu tapęs faktas apie turėtus lytinius santykius pašnekovei sukelia nejaukumą mamos akivaizdoje ir savotišką prasikaltimo jausmą. Tai leidžia manyti, kad dalies veiksnių, formavusių mūsų nuostatas, jausenas ir požiūrį į lytiškumą, tiesiog neprisimename. Galima svarstyti, ar taip yra dėl ankstyvų, neigiamų ar gėdinančių suaugusiųjų reakcijų, ar dėl to, kad sąmonė šias patirtis išstūmė. Tikėtina, kad veikia abu dalykai. 

 

Mokykla taip pat nebuvo minima kaip vieta, kurioje lytiškumo ugdymo patirtis buvo pozityvi. 9 ir 5 m. vaikų mama Jovita prisimena biologijos kabinetą ir kaip ten „Always“ darydavo reklamas. [...] tiesiog išdalino tuos paketus mergaitėms. Atsimenu, buvo ir berniukai. Ir ten tada buvo, žinai – „čia į batus įsidėkite, čia jum paminkštinimai batams“. Tokio lygio. Aš labai vėlyvo brendimo esu ir man labai ilgai neprasidėjo mėnesinės... Aš labai jausdavausi tokia – nenormali. Ir dar sako, žinai, įsidėk į batus. Jo, labai skaudžiai priimdavau tas patyčias tokias. Tai dabar neatsimenu, ar visom, ar man. Tai buvo kažkokia pašaipos pamoka, kur tipo visiem buvo čia baisiai šlykštu, juokinga ir visa kita. Tai toks buvo mano didysis lytinis švietimas. 

 

Klausantis tyrimo dalyvių ryškėja vaizdas: daugeliui lytiškumas buvo patiriamas vienatvėje, slapta, lydimas stokos. O jei per santykį su kitais, dažnai tai ėjo koja kojon su pajuoka, gėda ar nejaukumu. Lytiškos raidos poreikių niekas nepuoselėjo, paliko savieigai, jie taip ir nebuvo įtraukti į pažinimo bei refleksijos lauką.

Nors nekalbėjimas lytiškumo temomis nebūtinai reiškia šaltą ar negatyvų santykį su tėvais, šių temų vengimas kuria vakuumą, kuris apsunkina jauno asmens gebėjimą puoselėti savimonę, susijusią su lytiškais klausimais. Pvz., mokytojas Jonas (26 m.) pasakoja: Aš tikrai manau, kad mano tėvai man suteikė labai daug saugios erdvės ir laisvės dalintis apie tai, kaip aš jaučiuosi, išskyrus galbūt apie lytiškumo temas. Tai nebuvo ta tema, apie kurią mes kalbėdavom, sakykime, ir natūraliai aš irgi nejaučiau kažkokio... šiaip, ne, aš jaučiau poreikį, tiesiog negalvojau, kad tai yra poreikis. Turbūt dabar jau žiūrint iš perspektyvos – aš neįvardindavau, kad jaučiu poreikį apie tai pasikalbėti. Šiaip turėjau daug klausimų, jo, būčiau turėjęs labai daug klausimų, jeigu tai būtų buvę atvira. Jeigu būčiau jautęsis, kad galima apie tai kalbėti. Pašnekovas rengėsi daryti išvadą, kad tėvams eliminuojant šią temą iš šeimos gyvenimo ir jam pačiam nekilo klausimų, tačiau bedėliodamas mintis persigalvojo. Jis suvokė, kad paaugliui buvo sunku atpažinti savo esamą, bet neišreikštą poreikį kalbėtis apie lytiškumą. Per santykį su kitu jauni žmonės galėtų aiškiau reflektuoti vidinius procesus ir suvokti savo poreikius. Neišvystytas gebėjimas apmąstyti lytiškąją sritį gali sukurti regimybę, kad poreikio kalbėtis apie lytiškumą ir nebuvo. Tai savo ruožtu gali apsunkinti suaugusiojo gebėjimą suprasti jaunų žmonių perspektyvą ir reikmes. 

Suaugusiesiems suprasti, ką reiškia būti jaunu žmogumi, nėra paprasta. Gertrūda (46 m.), kuri turi 12 ir 14 m. vaikus, pasakojo apie dukros iniciatyvą mokykloje. Tualete visą laiką turėtų būti kokių nors priemonių: paketų, kažko vienkartinio, ką galima pasiimti. Yra kažkokie kodiniai žodžiai, kuriuos žino mergaitės ir kuriuos žino mokytojos, kad, jeigu esi nepasiruošusi ir tau prireikia, tai žinai, kur gali pasiimti. Nu… kad tualete būtų ne tiktai popieriaus. Tuomet aš paminėjau savo mokyklos tualetus, kad net ir popieriaus nebūdavo, o Gertrūda pridūrė: tai durų nebūtinai būdavo pas mus tūlike. Abi nutilome ir susimąstėme. Ši pokalbio akimirka man stipriai įsirėžė, tad dar transkribuodama pokalbius teksto komentaruose iškėliau retorinį klausimą, ką aš galiu suprasti apie šių dienų mokyklinio amžiaus jaunuolių savijautą, poreikius, lūkesčius ir rūpesčius, jei net tokie baziniai dalykai kaip higienos priemonės nebuvo savaime suprantami mano pačios jaunystėje.

Tad kaip suaugus suprasti augantį žmogų, kai ne tik patyrėme lytiškų temų stoką, bet apskritai gyvenome skirtingomis materialinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis? Siekiant organizuoti jaunų žmonių poreikius atliepiantį lytiškumo ugdymą, svarbu suvokti šią skirtį: nors jos įveikti negalime ir vargu ar privalome, tačiau turime ją prisiminti. Mūsų skurdus – arba kaip tik itin gyvas – dialogas su savo praeitimi reikšmingai formuoja sampratą apie lytiškumo ugdymą, tačiau jis neturėtų nustelbti dialogo su dabartine jaunų žmonių patirtimi ir besiformuojančiais jų klausimais. 

Viliuosi, kad šie pasakojimai įkvėps atsiverti kitiems, naujiems, skirtingiems pasakojimams.

 

Iliustracijos – iš Kotrynos Bėčiūtės doktorantūros tyrimo „Kūnas, gėda ir geismas: seksualumo kultūros pokyčiai Lietuvoje (1988–2004)“