Ištrauka iš rašomos knygos apie piligrimystę Japonijoje „yurayura ゆらゆら“

 

2020 m. Šikoku piligrimystės istorijoje bus apibraukti juodai: balandžio 20-ąją, pirmadienį, 45-ą mano piligriminės kelionės dieną (kaip tik tądien, jei nebūtų atšaukę bilietų, turėjau skristi atgal į Lietuvą), dėl Japonijoje paskelbtos nepaprastosios padėties, sparčiai kylant susirgimų skaičiui, pirmą kartą per daugiau nei tūkstantį metų užsidarė beveik visos 88 Šikoku šventyklos – nei šimtai Japoniją draskiusių karų, nei nuolatinės šalį siaubusios stichinės nelaimės, nei daugybę gyvybių nusinešę ankstesni maro ir kitų epidemijų protrūkiai to neprivertė padaryti. Dalis šventyklų, ypač tos, kurių valdas aklinai juosė tvora (į vidinį šventyklos kiemą galėjai patekti tik pro rakinamus vartus) ar kurios turėjo kokius nors natūralius fizinius barjerus, pavyzdžiui, buvo įsikūrusios ant kalno, apskritai užsivėrė nuo išorinio pasaulio, taigi nebuvo įmanoma patekti į jų teritoriją ir atlikti privalomo piligrimo ritua­lo: uždegti žvakelių bei smilkalų, sukalbėti Širdies sut­ros ir įmesti į specialią dėžę osame-fuda, savotiškas vardo korteles, ant kurių užrašai savo vardą, adresą, datą ir norą. Dalis visgi liko atviros piligrimams ir paprastiems lankytojams, tačiau nebeveikė nōkyō-sho – šventyklos kontoros, kuriose kiekvienas piligrimas, sumokėjęs 300 jenų mokestį, į savo nōkyō-cho (piligrimo knygą) gauna unikalų kaligrafinį antspaudą, įrodantį, kad lankėsi toje konkrečioje šventykloje. Taigi Šikoku piligrimai, japoniškai vadinami henro, pakliuvo į dviprasmišką situaciją: nors kelią tęsti jiems niekas ir nekliudė, iki galo jo nueiti jau nebegalėjo.

 

 

Dauguma japonų henro, išskyrus, aišku, amžinuosius, iš esmės gyvenančius kelyje, sustabdė piligrimystę iki geresnių laikų (be kita ko, dėl ligos baimės užsidarė ir didžioji dalis nakvynės vietų: nuo viešbučių iki privačių piligrimų namų Henro house) ir pasuko namo. Tačiau tos kelios dešimtys išsibarsčiusių po visą salą užjūrio piligrimų, nespėjusių, nenorėjusių spėti ar tiesiog pritrūkusių pinigų į tuos kelis organizuotus evakuacinius skrydžius, grįžti namo – daugeliui taip veikiausiai nutiko pirmą kartą gyvenime – paprasčiausiai negalėjo. Vieni, nešantys savo kuprinėse viską, ko gali prireikti benamiams, nepaisydami fakto, kad nepateks į kai kurias šventyklas, nekalbant jau apie tai, kad negaus šventyklos antspaudo ir kažkiek puslapių jų nōkyō-cho taip ir liks tušti, tęsė kelionę sakydami, kad svarbiausia juk ne fizinis antspaudas knygoje, o kelio antspaudas tavyje. Kiti, tokie kaip aš, vildamiesi, kad netrukus išsisklaidys ateitį gaubianti migla (buvo kalbama, kad šitos griežtos priemonės bus taikomos iki Auksinės savaitės, pagrindinės Japonijos metų šventės, kai visa šalis atostogauja, pabaigos, t. y. gegužės 5 d.), nusprendė šiek tiek luktelėti – tad kuriam laikui nusiėmė nuo galvos savo sugegasa, piligriminę kepurę, nusivilko hakui, baltą piligriminę liemenę, ir atrėmė kongō-zue, piligrimo lazdą, prie sienos nepabūgusioje juos priimti vietoje. Aš savo užuovėją – salą saloje – radau ir piligrimo aprėdus iškeičiau į darbinį kombinezoną pas Yoko ir Hiroshi, gyvenančius kalnuose keliolikos kilometrų atstu nuo Š44, Daihō-ji (paskutinė šventykla, kurią aplankiau, buvo 63-ia, Hōju-ji, taigi grįžau ten, kur jau sykį buvau).

Ši sąlyginai priverstinė intermisija (užtrukusi kiek ilgiau, nei tikėjausi, bet, mano laimei, galiausiai visgi pasibaigusi – kelyje vėl atsidūriau gegužės 9 d.) tam tikra prasme išėjo į naudą. Būdamas pas Yoko ir Hiroshi daug mąsčiau, ką iš tiesų reiškia būti henro. Netrukus supratau, kad mano žinios apie Šikoku šventyklas pernelyg menkos, kad tinkamai, t. y. ne vien emocionaliai, įvertinčiau šį visiems – tiek vietiniams gyventojams, tiek piligrimams – netikėtą įvykį ir savo vietą jame, todėl turėdamas apsčiai laiko ėmiau labiau gilintis – ką, tiesą sakant, turėjau padaryti prieš leisdamasis į kelionę – į Šikoku ir 88 šventyklų kelio istoriją.

Į Šikoku piligrimai iš visos Japonijos traukė dar tuomet, kai mūsų pelkių ir miškų krašte nesėkmingai Gerąją naujieną skleidė šv. Brunonas. Daugiau kaip 1100 metų senumo piligriminiam keliui pradžią davė viena ryškiausių Japonijos budizmo istorijoje figūrų – 774–835 m. gyvenęs vienuolis Kūkai, kuriam 921 m. tuometinis Japonijos imperatorius Daigo dėl jo nuopelnų šaliai suteikė Kōbō Daishi vardą (šiuo vardu į jį dabar dažniausiai ir kreipiamasi). Mirus šiam šventajam (nors žodis „miręs“ šiuo atveju ne visai tinkamas, nes iki šiol yra tikima, kad Kōbō Daishi gyvas, tik medituoja savo mauzoliejuje Kojos kalne laukdamas paskutiniųjų laikų Budos – Maitrėjos Bodisatvos), į Šikoku, kurią tuo metu dėl menko kultūrinio bei ekonominio išsivystymo lygio ir daugybės žmogaus nepaliestų atokių vietų japonai laikė kone pasaulio pakraščiu, ėmė vykti Šingon budizmo sekėjai ir vienuoliai. Šie pirmieji Šikoku henro, tikėję Kōbō Daishi postulatu, kad, įdėjus pakankamai pastangų, galima nušvisti dar šiame gyvenime ir taip galiausiai išsivaduoti iš nesibaigiančių atgimimų ciklo, vylėsi, jog Šikoku kelias ir yra ta pastanga, apie kurią kalbėjo jų mokytojas. Užsivilkęs baltą henro rūbą ir leidęsis į kelią asmuo ne tik atsiduria kitoniškoje, tarytum maginėje erdvėje, kurioje nebegalioja įprasti laiko ir erd­vės dėsniai, įrėminantys kasdienę būtį, bet ir, užuot vingiavęs aukštyn žemyn gyvenimo serpantinais, jis įšoka tiesiai į nušvitimo „autostradą“.

 

Autoriaus nuotraukos

 

Kodėl būtent 88 šventyklos, o ne daugiau ar mažiau, niekas užtikrintai negali pasakyti. Tačiau įvairūs šio piligriminio kelio tyrinėtojai sutinka, kad šis skaičius galutinai nusistovėjo, o pats kelias imtas vadinti Šikoku henro XVI a. pab.–XVII a. pradžioje. Kaip tik tuo metu, pasirodžius pirmiesiems spausdintiems kelionių vadovams (vienas pirmųjų – Chōzeno „Shikoku Henro Nikki“ – buvo išleistas 1653 m.), 88 šventyklų kelias išpopuliarėjo ir tarp japonų pasauliečių – nuo kilmingųjų iki eilinių piliečių, į Šikoku iš visos Japonijos keliavusių dėl įvairiausių priežasčių: vieni tikėdamiesi pasveikti nuo kamuojančių ligų, kiti – vedami grynai religinių paskatų, treti – tokiu būdu atmindami mirusius artimuosius. Nemaža dalis į Šikoku vykdavo atsisveikinę su savo gimtaisiais kraštais visiems laikams: sergantys tais laikais nepagydomomis ligomis, visuomenės atstumtieji ir vargetos. O jau XX a. pab. į Šikoku specialiai šiam tikslui ėmė atvykti vis daugiau užjūrio piligrimų (2020 m., kai turėjo vykti Tokijo olimpiada, tikėtasi rekordinio jų skaičiaus, kasmet progresyviai augusio iki pat pandemijos pradžios), taigi dabar šiame piligriminiame kelyje gali sutikti įvairiausių tautybių ir socialinės padėties henro.

Norint aplankyti pėsčiomis visas 88 šventyklas (nors šiais laikais daugelis renkasi alternatyvius – sakykime, paprastesnius – keliavimo būdus nei pėsčiomis: dviračiais, automobiliais, turistiniais autobusais etc.) ir einant rekomenduojamu maršrutu, reikia įveikti apytiksliai 1096 kilometrus. Arba 1142 km, jei grįžtama iki pirmos šventyklos, Ryōzen-ji. Įskaičiavus neišvengiamus nukrypimus ir nuklydimus nuo tiesaus kelio, prisideda dar 100 ar daugiau kilometrų. Be to, kai kurie henro, ypač keliaujantys ne pirmą kartą, ryžtasi aplankyti papildomas 20 šventyklų bekkaku, tuomet kelias pailgėja apie 150 kilometrų. Kai kurios bekkaku yra įsikūrusios visai šalia oficialaus piligriminio kelio, toli sukti nereikia, tačiau kai kurios, pavyzdžiui, paskutinioji, 20-oji, Ōtaki-ji, yra aukštai kalnuose, todėl norėdamas iki jos nusigauti ir grįžti atgal į pagrindinį kelią, turi sukarti papildomus 20 km ir skirti tam visą dieną. Aišku, visi šie skaičiai – reliatyvūs, kiekvieno žingsnis tiesiogine ir perkeltine prasme yra tik jam būdingas, taigi nueitas atstumas priklauso tik nuo paties einančiojo.

Štai viena prancūzų pora, kurią sutikau paskutinę dieną prieš užsidarant šventykloms lėtai, atsižvelgiant į jų sunkias, dideles kuprines, skubančią – šventyklų nōkyō-sho dirba tik iki 5 val. vakaro, taigi norint gauti antspaudą reikia suspėti nukakti ten laiku, vėliau jau neprisibelsi – į aukštai ant kalno įsikūrusią šventyklą – 60-ąją, Yokomine-ji, nė karto per 5 mėnesius, kol buvo Japonijoje, nepasinaudojo jokia transporto priemone, visą laiką visur keliavo pėsčiomis – į Šikoku taip pat atkako savo kojomis perėję salas jungiantį tiltą. Be to, užsidarius šventykloms, prancūzai nenutraukė kelionės ir ėjo tol, kol aplankė visas šventyklas. Tuomet, atsipūtę kelias dienas prie jūros, jie apsisuko ir patraukė atgal rinkdami trūkstamus ant­spaudus, mat šventyklos tuo metu jau buvo atsidariusios – antrąsyk juos sutikau netoli Š81, Shiromine-ji. Spėju, jie kilometrų tikrai neskaičiavo (neskaičiavau, beje, ir aš, visiškai užteko nurodyto kelio vadove kilometražo).

Yra du pagrindiniai būdai eiti 88 šventyklų kelią. Vienas jų – pagal laikrodžio rodyklę (japoniškai šis keliavimo būdas vadinamas jun-uchi), taigi formaliai pradedi kelionę pirmoje šventykloje ir baigi 88-oje, Ōkubo-ji. Kitas – prieš laikrodžio rodyklę (japoniškai – gyaku-uchi), tuomet kelio pradžia yra 88-a šventyk­la. Jun-uchi keliavimo būdas daug populiaresnis už gyaku-uchi dėl paprastos priežasties – pastarasis yra daug sunkesnis: reikia įveikti statesnius kalnus ir būti geriau susipažinus su maršruto specifika, kadangi kelio nuorodos ir žymės yra iš esmės skirtos einantiems pagal laikrodžio rodyklę, taigi keliaujantis priešinga kryptimi, priėjęs kokią sankryžą, gali užtrukti, kol susiorientuos, kur eiti toliau. Be to, einant gyaku-uchi būdu, daug lengviau pasiklysti, o tai kiekvienam einančiam, ypač jei tą dieną jau sukorei didelį atstumą ir svajoji tik apie poilsį, ne pati maloniausia perspektyva. Vis dėlto 2020 m. didžioji dalis japonų henro, kaip vėliau sužinojau savanoriaudamas Š58, Senyū-ji, net ir išsiruošusių į Šikoku pirmą kartą, ėjo būtent prieš laikrodžio rodyklę. Visų pirma, todėl, kad šį piligriminį kelią japonai laiko savotiška asketine praktika: įveikus sudėtingesnį kelią ėjusiojo pasiekimai ir nuopelnai bus ir didesni, ir gilesni. Antra, taip einant, tikima, padidėja tikimybė sutikti ne ką kitą, o patį Kōbō Daishi. Ir trečia, 2020-ieji buvo laikomi ypatingais (tokiais jie ir tapo, tik kiek kitokia, iškreipta prasme) – taip užbaigę kelią henro gaudavo ne kaip įprasta einant gyaku-uchi trigubą, bet šešiagubą palaiminimą (kai kuriems mano sutiktiems japonams tai buvo išties stip­ri motyvacija).

Seniau, t. y. iki nutiesiant tiltus, sujungusius Šikoku su pagrindine Japonijos sala – Honšu, juo labiau prieš atsirandant galimybei atskristi į salą lėktuvu, pakliūti į Šikoku galėjai vienu keliu – persikeldamas keltu per jūrą, todėl japonų henro pradėdavo eiti nuo tos šventyklos, kuri būdavo arčiausiai uosto. Pavyzdžiui, Kiūšū salos gyventojai dažniausiai atplaukdavo į Takahamos uostą, Ehimės prefektūroje, todėl jų pirmoji šventykla būdavo 52-oji, Taisan-ji, o paskutinė – 51-a, Ishite-ji. Antai Takamure Itsue, pirmoji japonė moteris, 1918 m. siaučiant šalyje ispaniškajam gripui, apėjusi visą kelią ir aprašiusi savo patirtis 105-iuose straipsniuose, kuriuos išspausdino dar kelionės metu siųsdama į vieną Kiūšū laikraštį, savo penkių mėnesių kelionę pradėjo būtent nuo Taisan-ji šventyklos.

Neretai pasitaiko, kad henro, ypač japonai, atsižvelgdami į savo turimą laisvą laiką, renkasi kelią nueiti etapais (toks keliavimo būdas japoniškai vadinamas kugiri-uchi). Tarkime, pradėję nuo pirmos šventyklos ir baigę 39-oje, Enkō-ji – paskutinėje šventykloje Kočio prefektūroje, taigi nuėję, grubiai tariant, pusę kelio, kitais metais pratęsia kelionę nuo šiosios ir netrukus įžengia į kitą – Ehimės – prefektūrą. Tą pačią dieną, kaip ir aš, pradėjęs eiti Sento, studentas iš Čibos, su juo mūsų keliai kurį laiką vis susikirsdavo – kartais eidavome drauge kelio gabalą ir neretai nakvodavome tose pačiose vietose – būtent taip ir planavo maršrutą, mat turėjo atostogų tik 3 savaites. Vis dėlto įgyvendinti sumanymo jam nepavyko – psichologiškai ir fiziškai palūžęs grįžo namo pasiekęs Kočio miestą ir vietoj 39 šventyklų aplankęs 30 (tikiuosi, kad galiausiai kelią jis visgi nuėjo). Taigi vieniems įveikti vienu ypu visą kelią (jap. toshi-uchi) užtrunka vos mėnesį, kitiems – galbūt ir visą gyvenimą. Bet kuriuo atveju nėra vienos taisyklės, kaip eiti, kiek eiti, kur eiti.

Ilgainiui 88 šventyklų kelias, kaip ir daugelis kitų piligriminių kelių visame pasaulyje, vis labiau sekuliarizavosi: šiais laikais net ir tiems, kurie save laiko Šikoku henro – nesvarbu, ar jie būtų japonai, ar atvykėliai iš kitų šalių, o ne tiesiog turistai, kurie 15-ai minučių suguža iš juos atvežusių autobusų į šventyklą, patrepsi eilėje prie nōkyō-sho ir lekia toliau, šis kelias veikiau asocijuojasi su saviieška, tapsmu geresniam ir dvasingesniam, prasmingu laiko praleidimu, ištrūkimu iš įgrisusios rutinos, galimybe gėrėtis pavasarį žydinčiomis sakuromis ar visa spalvų palete nusidažiusiais medžiais rudenį. Tuo pačiu metu, kaip ir aš, keliu ėjęs, nors taip nė karto ir nesusitikome, Andrius taikliai apibūdino, kad piligriminė kelionė tapo žygiu, kuriame, galiu pridurti, žmogus susiduria ne tik su galybe įvairiausių išbandymų, bet ir su savimi pačiu.

Kita vertus, nors į Šikoku šventyklų kelią dauguma einančiųjų iš tiesų gali žiūrėti vien kaip į žygį ar kitoniško pobūdžio Japonijos kultūros pažinimą, nors ne visi, atėję į šventyklą, atlieka henro ritualą ir pasitenkina tiesiog antspaudu knygoje, žyminčiu dar vieną įveiktą kelionės etapą, nors didžioji dalis henro nė nelaiko savęs budistais, vis dėlto yra neįmanoma užmiršti, kad tai piligriminis kelias, o tu pats – piligrimas. Juk keliaudamas šiuo keliu pirminiu tikslu visgi išsikeli aplankyti visas šventyklas ir diena po dienos tikslą nuosekliai įgyvendini (nors kartais per dieną aplankai ir daugiau nei kelias, o kartais – nė vienos, tai nieko nekeičia: rytoj vėl eisi į šventyklą, vakar ten veikiausiai irgi buvai). Be kita ko, visi Šikoku gyventojai vos išvysta tave, kėblinantį keliu (per daugelį metų įprato prie tokio vaizdo) – tau nė nereikia būti apsivilkus iš toli baltumu šviečiančių piligrimo rūbų ar užsidėjus ant galvos kūgio formos kepurės, – iškart identifikuoja tave esant henro. Galų gale kažkurią akimirką galbūt nuėjęs šimtą žingsnių, o galbūt ir milijoną, kai tik suvoksi esantis didesnės visumos dalis, tarytum viskas – nuo tavęs paties iki Šikoku – bendromis pastangomis kuria šį kelią, neišvengiamai tuo ir pats patikėsi. Man prireikė nei daug, nei mažai – praleisti pusantro mėnesio kelyje, kad tapčiau Šikoku henro – kaip tik tada, kai užsidarė šventyklos ir aš sustojau.

Bus daugiau

Narius Kairys – rašytojas, „Toliau nei vandenynas“ autorius.