Būdamas 84-erių mirė italų rašytojas, filosofas, semiotikas Umberto Eco, išvystęs savitą interpretacinės semiotikos šaką, bendravęs ir bendradarbiavęs su A. J. Greimu, labiausiai išgarsėjęs romanu „Rožės vardas“ (1980, pirmas leidimas lietuvių kalba – 1991), kuriame sujungė semiotinį eksperimentą, Biblijos analizę, viduramžių studijas ir detektyvo žanrą. Pernai pasirodė jo romanas „Nr. 0“, kurį lietuviškai jau išleido „Tyto alba“ (vertė Inga Tuliševskaitė). Iš viso U. Eco išleido 7 romanus, 3 knygas vaikams ir gausybę akademinių darbų. Vasario 26 d. išleidžiama paskutinė, paties autoriaus parengta knyga „Pepé Satàn Aleppe. Takiosios visuomenės kronikos“ – esė, spausdintų savaitraštyje „L’Espresso“ nuo 2000-ųjų, rinkinys, kurio pavadinimas – pirmi Dantės „Pragaro“ septintos giesmės žodžiai.

„Greimas mirė prieš 24 metus, Umberto – vakar, bet mirtis – labai asmeninė bėda, jie mirė, jų darbai –­ gyvi“, – rašo man Paolo Fabbri, abiejų jų draugas, italų semiotikas. Paolo išmintingas, negarbina nei mirties, nei Veronos balkonų ar baliustradų. Dabar metas nekrologams, Paolo irgi juos rašys, visą dieną praleis tarp gailesčio ir stilistinių pratybų, kaip paprastai pasakyti tuos nepaprastus dalykus. Gal net prisimins judviejų pokalbį:

– Umberto, kodėl tu dar negavai Nobelio premijos?

– Todėl, kad Nobelio komitetas manosi man ją jau davęs, pamiršo.

Man kur kas lengviau, tepavyko Umberto Eco pakalbinti telefonu ir susitarti, kad susitiksim pavasarį koridoriuje ir pasikalbėsime apie jo ir Algirdo Juliaus Greimo bendrystę. Gal šįmet pavasario nebus? Umberto numirti negrasino, Saulius Beržinis sako, kad jį pasišaukė Greimas – kad ko nereikia neprišnekėtų, taip jam nutikę ir seniau.

Nekrologus talentingai rašė ir Greimas, ir Umberto. 1992 m., mirus Greimui, Umberto italų laikrašty „L’Espresso“ išspausdino ilgą poetinį nekrologą, kuriame aprašyta jų meilė ir negandos, kad jį gautumėme, turime pasikliauti Umberto sekretorėmis.

Nežinau, ar Eco mėgo telefonus, bet telefonu su juo apie Greimą ir reikia kalbėtis, konceptualu, 1960 m. jis su Greimu telefonu beveik ir susipažino ir netrukus vienas kito telefono numerius turėjo greitajame rinkime. „Mes buvom draugai ir oponentai, vienintelis kelias mylėti Greimą – jo neapkęsti“, –­ sako Umberto. „Tai kodėl taip dažnai kalbėdavotės?“ – klausiu, o jis juokiasi. „Iš priešų meilės, todėl ir kalbėdavomės dažniau nei draugai. Per Roland’o Bar­thes’o laidotuves Greimas susipažino su Italo Calvino ir jie mokėjo vienas kitą mylėti, vadino viens kitą broliais, bet dažnai nebendraudavo, mažai kalbėdavosi, jie stovėdavo ir tylėdavo, nes abu buvo per drovūs, I. Calvino knygai, keistoku pavadinimu („Jeigu keleivis žiemos naktį“), Greimo struktūrinė semantika ir pasitarnavo.“ Greimas įsiterptų, kad ir jo paties knygos pavadinimas („Struktūrinė semantika“) keistokas, perteklinis, nes semantika negali būti kitokia kaip struktūrinė, Greimas spyriojosi, bet leidėjui nusileido, tasai vien dėl pavadinimo žadėjo parduosiąs kokiais 300 egzempliorių daugiau.

Iš pradžių Umberto Eco buvo Greimo šalininkas, lankė seminarus, pas­kui išvažiavo į Ameriką ir tapo piersininku. Umberto sako, kad Greimas beveik niekada nesijuokdavo arba nemokėjo drauge juoktis, jis buvo ironiškas, bet veik visos nuotraukos, kuriose drauge – jie juokiasi ir viepiasi, turbūt iš įtampos.

„Ką jūs veikdavote kartu?“ – klausiu, o jis juokiasi: „Mes sėdėdavome iki vėlyvų naktų, gerdavom viskį, rūkydavom, kalbėdavomės, žiūrėdavom televizorių, skaitydavom detektyvus ir komiksus.“ Susitikus žadėjo į tai pateikti filosofinį atsakymą. Umberto nori, kad mes patikėtumėme, jog jo knygos yra intelektualesnės už jį, Greimo knygos –­ už Greimą.

Umberto sakosi savo romanų veikėjams paskolinęs ne vieną Greimo charakterio savybę ir kuo labiau sensta, tuo geriau viską prisimena, drauge ir Greimą. Prieš mėnesį jis Greimą prisiminė geriau nei prieš dešimt ar dvidešimt metų. Personažai, ar ieškot autorių? Imkit U. Eco „Rožės vardą“, jo semiotinį eksperimentą, ten rasit ir mūsų personažą Alinardo (Algirdą) ir Paolo di Rimini (Paolo Fabbri), tik Paolo di Rimini dingsta neaiškiomis aplinkybėmis, iš keršto autorius personažą nužudo. Iš meilės ir negandos Fabbri klausia: „Umberto, kodėl tu negavai Nobelio premijos?“

Umberto telefono numerį saugosiu kaip savo akį ir po šešiasdešimties metų, kai būsiu sena, jaunai žurnalistei parodysiu popierinį U. Eco telefono numerį ir ji gal net išsigąs.

„Parodysiu tau baimę dulkių saujoj.“ (U. Eco. „Fuko švytuoklė“)