Kur prasidėjo mano Kolkata, anksčiau vadinta Kalkuta?

Prasidėjo kažkur labai toli toli nuo tikrosios Kolkatos, kadaise Lietuvoje, gal paauglystėje, skaitant pasakas, kelionių knygas ar Kiplingą; vėliau – galbūt skaitant Tagorę ar apie jį, nes Kalkuta–Kolkata yra Tagorės miestas...

Kalkuta sąmonėje nuo seno užsifiksavo kaip vieta prie Pietų jūrų, turinti kažkokios traukos, mistikos ir magijos ir kurią galbūt vertėtų kada nors pamatyti, tik anais sovietiniais laikais tai buvo net nesusapnuojama neįmanomybė, nebent kokiam anų laikų „raudonajam buržua", bet aš tikrai nesirengiau juo tapti ar eiti į tą pusę...

Kalkuta „prasidėjo" ir 2012 metų gruodį, pirmosios kelionės po Indiją metu, kai su Giedrium dar vylėmės, kad iš Varanasio spėsim pasiekt ir Kolkatą, tačiau tai buvo naivuolių sapnai, nes pirmoji kelionė buvo trumpesnė ir truko beveik mėnesį, o mes neįvertinom didelės šalies realių atstumų, nors, žvelgiant į žemėlapį, viskas atrodė įmanoma – kas tas tūkstantis kitas kilometrų? – tuoj pat nuvažiuosim...

Taigi, 2013 gruodį Kolkata mums prasidėjo dar Nepale, Lumbinyje, Budos gimimo vietoje, kai niekaip nepavyko internetu nusipirkt išankstinio skrydžio Katmandu–Kolkata... Ir tada, jau po pažinties su Katmandu, sėdom į autobusą ir beveik dvylika valandų (net su persėdimu, o mus kratė tuose autobusuose kaip krato azartiškas lošėjas kauliukus moliniame indelyje, nes keliai Nepale yra labai blogi, ypač kalnuose) keliavom vėl Indijos sienos link, tik labiau į pietus, nes nusprendėm antrą sykį nebevažiuoti į seniausią pasaulio šventąjį miestą Varanasį, nors ir norėjosi ten pabūti dar kartą.

Taip mes atkeliavom į Birgandžą (Birganj) prie Indijos sienos. Buvo penktadienio vakaras, elektra miestely ir prie sienos – dingusi, pareigūnai, turėję dirbti iki 22 val., jau išsivaikščioję, o kai kurie uniformuoti nepaliečiai vaikščiojo su alkoholio kvapeliu, tačiau elgėsi ir bendravo labai geranoriškai. Laukėm tamsoj dar kokią valandą kartu su dviem pasieniečiais prie Birgandžo vartų į Indiją, papuoštų ornamentika ir dievų bareljefais; jie maloniai pasodino mus į kėdes, o vienas jų vis skambino kažkokiam pareigūnui, bet ryšys trūkinėjo, pareigūnas nepasirodė... Kelias prie sienos buvo remontuojamas, tamsoj dulkių debesyse maurojo fūros, lyg dinozaurai šviečiančiom akim, ropojantys sienos link, ir mes supratom, kad šį 2013 metų gruodžio 20-osios vakarą mums nelemta grįžti į Indiją. Tad susiradome tokį murziną viešbutį-urvą visai netoli sienos, nes nevertėjo grįžt į miestelį ir ieškoti geresnio, ir ryte pabudę – su malonia prancūzaite, keliaujančia į Bodgają (Bodgaya) medituoti, kartu gavom išvykimo antspaudus Nepalo pusėje, tuoj pat pėstute kirtom sieną ir atsidūrėm Indijoj, Raksaulo (Raxaul) miestelyje.

Raksaulas mūsų nedomino – tik jo geležinkelio stotis ir bilietai į Kolkatą. Vos kirtę sieną apsižiūrėjom, kad teturim kelis šimtus Indijos rupijų, juolab kad internete prieš kelionę į Nepalą skaitėm, kad draudžiama ten vežtis Indijos rupijas, o Nepalo rupijas – į Indiją... Regis, šie draudimai daugiau formalūs, ir greičiausiai bėdų gali turėti turistai, išsikeitę labai dideles sumas. Bet čia – Azija, moko mane patyręs keliautojas pusbrolis Giedrius, –­ niekada negali žinot, kokios problemos tavęs čia gali laukti... Nors, kiek patyrėm, ypač Nepalo pusėje, ten Indijos rupija labai populiari, ir jomis, kaip kartais ir žaliais pinigėliais, gali už viską susimokėti. Juolab kad valiutų klausimu šiaip jau draugiška Nepalui Indija vis dėlto yra „vyresnysis brolis" – 100 Indijos rupijų lygu 160 Nepalo rupijų (palyginimui: vienas doleris – apie 60 Indijos rupijų). Nepaliečiams ir indams kertant šalių sieną nereikia jokių vizų.

Raksaule šeštadienis; lieku su kuprinėmis stoties perone ir išsitraukęs kompiuterį rašau kelionės dienoraštį, o Giedrius patraukia į miestelį už netoli esančio turgaus ieškoti bankomato ar pinigų keityklos, nes manom, kad tų kelių šimtų Indijos rupijų bilietams į Kolkatą mums tikrai neužteks. Kad ir kaip kartais nenorėtum bendrauti, ypač ką nors dirbdamas viešoje vietoje, vis tiek mane užkalbina jaunas mandagus indas. Galų gale jis pasako, kad į Kolkatą bilietų... nėra. Bet už pusvalandžio ateina Giedrius su bilietu rankoje. Bilietai įtartinai pigūs, nes važiuoti reikės apie 700 km – viso labo, pavertus litais, kiekvienam kelionė į Kolkatą tekainuos maždaug po... 7 litus. Dar perklausiu, ar Giedrius tikrai prašė bilieto į „Sleeper" klasę? Taip, bet kasininkas pardavė tokį bilietą ir nieko nesakė.

Būdami ne naujokai Indijoje, suvokėme, kad tai gali būti pačios pigiausios ir prasčiausios klasės bilietas, bet jau esam pirmoj kelionėj patyrę, kad su tokiu bilietu ne visada reikia važiuoti ta pigiausia, prisigrūdusia, kaip juokais vadinu – šūdrų (dalitų) klase. Tiksliau, per dvi keliones mes niekada ja ir nevažiavom, nors pigių bilietų teko pirkt ne kartą, kai kitokių nebūdavo... Metodą, kaip važiuoti pigesniais bilietais, mums parodė... patys indai. Ilgose kelionėse „Sleeper" klasėje visada atsiranda daugiau ar mažiau laisvų vietų (nors kartais būna ir po kelis žmones į tą pačią vietą), tad jei pataikai užsiimt kokį tuščią gultą, tau gali pavykt ramiai jame pramiegot pusę nakties, o kartais ir ilgiau.

Mums pasiseka. Randam vienam kupė tokius du viršutinius gultus, ir teisėti tų vietų savininkai mus iškrapšto tik gerokai po vidurnakčio, jau nuvažiavus daugiau negu pusę kelio ir neblogai pamiegojus. Trumpai pasėdėję ant žemutinių gultų šalia savo vietose miegančių indų, staiga sulaukiam konduktoriaus malonės. Jis, ištyręs mūsų bilietus, maloniai suranda kitas dvi tuščias vietas kitame vagone ir mes su „šūdrų" bilietais komfortiškai pasiekiam Kolkatą, galutinę Haura (Howrah) geležinkelio stotį prie Huglio (Hooghly) upės. Garbė tam svetingam konduktoriui, kitas galėjo velniai žino į kokį vagoną išvaryti...

Penktą valandą ryto Indijos laiku mes jau pusryčiaujam švariame ir erdviame, su gana gausiu skanaus ir pigaus maisto pasirinkimu – Haura geležinkelio stoties savitarnos restorane. Kiaušinienė su juodos arbatos puodeliu čia kainuoja 30 rupijų (tik truputį daugiau nei litas), bet nėra kavos. Tačiau yra visokių europietiškai atrodančių saldumynų, tortelių su šokoladu etc., o saldumynai yra abiejų Balbierių maža silpnybė. Vėliau, gyvendami Kolkatoj, kitoj pusėj plačios Huglio upės, mes kartais keltu atplaukdavom į šį stoties restoraną pietauti ir... atsivalgyti saldumynų. Lyg žinodami, kad vėliau Pietų Indijoje tokių beveik nematysime.

Kelionė iš Katmandu į Kolkatą buvo gan ilga ir sunkoka. 12 valandų autobuse ir 15 valandų traukinyje, nes Indijoje, deja, traukinių greitis siekia vos apie 60 km per valandą, tad 100 km jie dažnai važiuoja apie dvi valandas, ir tik tada, jei nevėluoja. Mūsų antrojoje kelionėje traukiniai beveik nevėlavo, bet atminty išsirėžė 2012 metų traukinys Varanasis–Delis, kuris vietoj 12 važiavo visas 24 valandas.

Kolkatoj prie gražios didelės Haura geležinkelio stoties – tirštas labai ankstyvo ryto rūkas, sumišęs su smogu.

Miestas jau bunda, aplink stotį ir jos prieigose gausybė laikraščių prekiautojų ir išvežiotojų dalijasi laikraščius anglų, hindi, bengalų kalbomis – tiesiog kur pažvelgsi, kur beeisi – ten laikraštininkai. Dauguma išvežiotojų-paštininkų dviratuoti. Ir – taksi. Prie stoties apstu geltonai dažytų taksi automobilių, nesu žinovas, bet jie man primena senus sovietinius „Moskvič" modelius; niekur kitur Indijoj neteko matyt tiek taksi, kiek Kolkatoj.

Dar ankstyvas rytas, tad nusprendžiam eiti pėstute su visa manta per įspūdingą, mistiškam rūke virš Huglio upės pradingstantį metalinį Hauros tiltą. Vėsoka, bet palyginti su Nepalu, čia tuojau bus šilta, ir už kelių valandų mano patikimi „Timberland" batai keliaus į kuprinę, o juos pakeis Katmandu už 2500 rupijų pirkti „Keen" firmos sandalai. Pasak Giedriaus, vienas nesireklamuojantis ekstremalus lietuvis keliautojas su „Keen" sandalais pėsčias apėjo vos ne visą Afriką...

Kalkutoj nėra lengva susirasti viešbutį. Šiaip ne taip įsikuriam kambaryje be šilto dušo ir interneto, kažkur visai netoli Indijos muziejaus (Indian Museum), kurio vėliau, deja, nepavyksta aplankyti, nes jis remontuojamas ir bus atidarytas tik sausį, kai mes jau būsim toli nuo Kolkatos, kažkur šiltoje Pietų Indijoje... Šiltas vanduo šiame viešbutyje yra, bet norint jo gauti, reikia su kibiru išeiti į uždarą viešbučio kiemą ir prisileisti iš krano. Ir ne visada jis ten šiltas, dažniau – drungnas. Pats kambarys sąlyginai neblogas ir pigus – vos 550 rupijų už parą, tai viso labo 22 litukai. Gan ilgai keliavę, snūstelim ir vėl keliaujam į tą pačią Hauros stotį, persikeliam keltu per Huglį, nes esam beveik tikri, kad būtent toje didelėje stotyje bus biuras, skirtas užsienio turistams, ir ten nusipirksim bent kelis išankstinius bilietus tolesnei kelionei į Pietus, nes čia pat Kalėdos ir Naujieji metai, o įvairių keliautojų po Indiją internetiniuose užrašuose teko skaityti, kad šiuo metu dažnai nebūna bilietų ar vietų viešbučiuose...

Deja, Hauros stoty jokie kasininkai ar policininkai negali tiksliai pasakyt, kur yra tas išankstinių bilietų pardavimo biuras, tik sako, kad jis „netoli, už upės"...
Papietavę Hauros stoties restorane (su saldumynų desertu) traukiam į kitą geležinkelio stotį anapus upės.

Deja, to biuro ir ten nėra, tik išsiaiškinam, kokioj maždaug vietoj yra tas tikrasis ir kad jis šiandien tikrai nedirba.

Pagaliau ima ryškėti, kokia ta Kolkata–Kalkuta. Tai megapolis, kurį tik 1690 metais įkūrė ne indai, o kolonizatorių britų Rytų Indijos kompanija. Nuo tų laikų miestas stebėtinai augo, jis gali būti puiki iliustracija to demografinio sprogimo, kurį patyrė Indija ir daugybė kitų Azijos šalių – dabar šiame miesto konglomerate – apie 15 mln. gyventojų. Šiukšlinos Kolkatos gatvės pilnos žmonių, tai miestas-srautas, Azijos srautas, kuriam pasiduoti kartais įdomu, kartais ir nemalonu, nes mes, šiauriečiai, esam pripratę prie didesnės erdvės ir didesnio privatumo – gatvėje, autobuse, metro traukinyje... Stebėdamas Kolkatos gatves ir gyvenimą, jos ganėtinai apleistą, nors ir įspūdingą architektūrą (dauguma daugiaaukščių gyvenamųjų namų, statytų kolonizatorių britų, regis, nuo pat pastatymo iki šiol nėra matę jokio, net fasadinio remonto), pradedu suvokti, kad šis deivės Kali miestas nebus mano miestas, kad net daugeliui nepatinkantis Delis man yra kur kas artimesnis už Kolkatą, jau nekalbant apie Radžastano miestus, Katmandu Nepale ar mitinį Varanasį. Kolkata neretai vadinama Indijos kultūros sostine. Susidaro įspūdis, kad Indijos megapoliai labai sparčiai tolsta nuo Indijos ir tampa Vakarų pasaulio pseudovertybių ir ikonų mėgdžiotojais. Ypač tie švarūs, vakarietiški kvartalai – Delyje ar Mumbajuje, Kolkatoj, kur tarp modernių parduotuvių su kosmopolitiniais prekių ženklais jauties lyg būtum ne Azijoj; tiesą pasakius, kelionėj mes vengėm tokių vietų ir ieškojom kuo daugiau autentikos, archaikos. Indija yra auganti, nuolat besikeičianti šalis – baisu ir pagalvoti, ką gali su ja padaryt globali niveliacija, tarkim, po kokio 100 metų... Bet Indija ir induizmas atlaikė tiek kolonizatorių, tiek krikščionių misionierių spaudimą – ir išliko savimi. Nors Kolkatoj –­ Motinos Teresės mieste – šalia kolonializmo ir komunizmo šmėklų gal net labiau nei kituose šalies miestuose klaidžioja ir krikščionybė – svetimkūnis, beveik neprigijęs tolerantiško induizmo, budizmo, džainizmo ir sikhizmo žemėje.

Kitą dieną mes persikraustom į kitą viešbutį („Hotel Shams International", 3, Tottee Lane, Kolkata –­ 700016), kur (svarbiausia) yra internetas ir, aišku, pažadėtas šiltas dušo vanduo. Persikraustymui sugaištame visą rytą, nes viešbučio tarnautojas, paėmęs mūsų pasus, išeina pietauti, o kitas vaikinukas jų „neturi teisės" grąžinti, o pasai mums reikalingi tiems nelemtiems išankstiniams bilietams pirkti. Pasai kai kuriose valstijose turi mistinę reikšmę, ypač neramesnėse pasienio zonose. Katmandu „Besijuokiančio Budos namuose" mums net nereikėjo parodyti pasų ir susimokėjom tik išvykdami, o čia į pasą viešbučio administratorius įsikimba kaip peslys į grobį...

Pagaliau sulaukiam tarnautojo, atsiimam pasus ir lekiam į internete rastą biurą. Pagaliau įsigyjame bilietus iš Kolkatos į Purį, o iš Purio – į tamilų sostinę – Čenajų (Madrasą). Iš Purio į Čenajų tebuvo naujamečiai bilietai – tad 2014-uosius sutiksime traukinyje, kažkur netoli Tamilnado sostinės...

Mes jau atviri Kolkatai, tik kad tos dienos šviesos kaip ir nebelieka... Vakare išeinam pasivaikščiot į priešventinį miestą, į netoli mūsų viešbučio esančių parduotuvių ir turgaviečių gausą, kur plaukia žmonių srautas ir pardavinėjami visokie pigūs blizgučiai ir niekučiai. Tame vakaro sraute būti gera, nes čia virte verda gyvenimas, čia intensyviai prekiaujama ir ant kiekvieno kampo viešai gaminamas ir valgomas įvairus maistas. Čia ir parduotuvės su garsiais Vakarų prekiniais ženklais, ir suvargęs senukas –­ spalvotų balionų pardavėjas. Basakojai rikšos, regis, išlikę tik Kolkatoj, specialiais varpeliais ir balsu siūlo savo archajiškas paslaugas. Kita vertus, čia liūdnoka – „kaip Gariūnai", – apibendrina Giedrius, ir tam galima tik pritarti, nors aš gal 15 metų nebuvau tikruosiuose Gariūnuose ir net nežinau, ar kada nors dar juose būsiu... Šioje turginėje Kolkatos Indijoje nėra nieko, dėl ko vertėtų čia atvažiuoti.

Gruodžio 24-osios rytas. Paprastai keliuosi gan anksti. Išgeriu kavą (vežiojaus pusę kilogramo geros, sumaltos kavos) ir randu tik šaltą dušą. Pusbrolis dar miega, o aš pastebiu, kad šioje viešbučio dalyje mes ir kaimynai, regis, korėjiečiai, esam užrakinti... Ar čia mus saugo kaip ypatingus svečius, ar dėl to, kad dar nesusimokėjom, nors niekas susimokėti iš anksto ir neprašė? Jau po aštuonių ryto, bet indai mėgsta ilgėliau pamiegoti, o ypač –­ viešbučių vadovai. Tad išgeriu antrą kavos puodelį. Tokios Indijoje, žinau, niekur ir negausiu. Begerdamas kavą pasijuntu mažiausiai Šerloku Holmsu, nes staiga „dedukcijos būdu" prisimenu, kad vakar ant laiptų mėtėsi kažkoks raktas... Ant bendro įėjimo pakabinta spyna šiaip taip pasiekiama pro durų plyšį, ir akcija pavyksta –­ mes laisvi. Vėl dedu raktą ant laiptų. Tada atkreipiu dėmesį, kad esam ir kitaip pagerbti. Medinės viešbučio koridoriaus sienos nukabinėtos Kalėdų seniais ir kažkokiais „sidabro" rutuliukais.

Dar vakar atsitiktinai aptikom garsią Kolkatos kavinę, kurioje puikiai veikia Wi-Fi. „Blue sky restaurant" iš tiesų yra puiki vieta valgyti, juolab kad čia yra ir skanaus indiško maisto, tad picos, spagečiai ar kinų maistas mūsų negundo. Čia mane žavėjo Tibeto duona – Tibetan Bread – čapatis su Omlet Masala pusryčiams; malonu buvo skanaut bulvių ir ryžių patiekalą Aloo Dum – bulves su aštroku padažu, kurias reikėdavo maišyt su virtais skaniais ryžiais – Plain Rice. Čia virė ir visai neblogą kavą.

Sakoma, kad Kolkata arba Kalkuta reiškia... deivės Kali žingsnius. Deivės, kuri mums atrodo ganėtinai svetima ir baisi, nors manoma, kad ji yra vienas iš mitinių Didžiosios Deivės Motinos įvaizdžių. Hinduizme Kali yra viena iš labiausiai garbinamų deivių, kurios šventyklos dar ir šiandien gausiai lankomos, nors teigiama, kad Kali labiausiai Indijoje buvo garbinama viduramžiais. Deivė Kali daugeliui vakariečių atrodo gan grėsminga, ji yra meilės ir mirties, pasaulio griovimo ir kūrimo dievybė, taip pat demonų naikintoja, pasak mitų, galinti ir sugriauti pasaulį, ir atkurti ar sukurti iš naujo. Keturrankė, turinti trečią akį ir kaukolių vėrinį dėvinti deivė yra artima vienam iš ryškiausių induizmo triados dievų – Šivai. Indai Kali suvokia kaip žmoguje vykstančio niekad nesibaigiančio karo tarp tamsos ir šviesos, tarp dieviškos ir demoniškos prigimties – kovą.

Kolkatoj pirmiausia aplankom seniausią Kaligatos šventyklą (nuo šios šventyklos vardo ir kilo kolonizatorių įkurto Kalkutos miesto pavadinimas). Į ją nuolat plūsta žmonės, neša gėles ir kitokias aukas. Srautas chaotiškas, batai paliekami prie įėjimo į pagrindinę šventyklą. Kaligatos šventykloje aukojamos ir gyvos aukos – kas savaitę rituališkai papjaunamas ožys. Tad kraujo spalvos lašai prie pagrindinio įėjimo savo atspalviu man pasirodė nepanašūs į raudonus religiniuose induistų ritualuose naudojamus dažus...

Kai kitą dieną apsilankėme toliau nuo centro esančioje Kali šventykloje Dakšinešvare, nustebau – šventykla architektūriškai grakštesnė, didesnė ir įdomesnė. Regis, ją lanko aukštesnių kastų ir turtingesni indai, o ta maldininkų ar lankytojų minia liudija senos kaip pasaulis deivės Kali – vienos iš iki šių dienų atkeliavusios mitinės Deivės Motinos „inkarnacijos" – populiarumą.

Kadaise anglų kolonizatoriai čia statė rūmus, namus ir manė, kad gyvens amžinai, pusvelčiui siurbs Indijos turtus ir lobs... Tad taikus Indijos išsivadavimas iš kolonializmo atrodo kaip stebuklas, nors ši šalis iš jo vaduojasi ir dabar. Taikus išsivadavimas (Gandžio nesmurtinio pasipriešinimo idėjos) dar taip neseniai padėjo ir mums ištrūkti iš SSRS imperijos, tad šito neprisiminti Indijoj kiekvienam lietuviui būtų nuodėmė.
Kolkatoj dar aplankom vieną kitą vietą (karalienės Viktorijos memorialą su parku), nors šis miestas ir toliau mums didelio susižavėjimo nekelia.

Dar apsilankom zoologijos sode. Čia kaip niekur kitur pajunti, kad žvėrys ir paukščiai gausiai apgyventoje Indijoje yra... mažuma. Minios žioplių ir poilsiautojų žiūri į ne itin geromis sąlygomis laikomas įvairias retų elnių ar tigrų rūšis, po dumblą bejėgiškai ropojantį raganosį, krokodilus ir gavialus. Zoologijos sode pilna žmonių, jie čia vaikšto ir valgo, valgo ir vaikšto, sėdi ir ilsisi. Nors Kolkata dar ne Pietų Indija, bet čia jau karšta, bent mums. Tad ir mes, kaip indai, valgom ledus ir geriam daug vandens. Graudu tame zoologijos sode –­ Bengalijoj – stebėt, kaip prie nykstančio bengališkojo tigro narvo vienas per kitą prie grotų grūdasi indai, fotografuojantys vargšą vienišą žvėrį mobiliakais ir ant rankų keliantys savo atžalas... Vargšas tigras man kažkodėl simbolizuoja visos planetos žvėrijos ateitį, ir ta ateitis man neatrodo gera.

Profesorius Audrius Beinorius, autoritetingiausias indologas ir budizmo specialistas Lietuvoje, apie Kolkatą, kurioje ilgai mokėsi ir gyveno, viename interviu sakė: „O mano taip mėgstama Kalkuta, kurioje gyvenau kelerius metus, tai – Indijos kultūros sostinė. Būtent čia klesti klasikinė indų muzika, šokis, teatras, nacionalinis muziejus. Būtent iš čia prasidėjo visas Indijos kultūrinis renesansas."

Aš nežinau, ar norėčiau kada nors sugrįžti į Kolkatą... Indijoje dar daug kitų vietų, kurių nemačiau, kurias norėčiau patirti, ir galbūt ne kitame gyvenime...