Andrea Griffante: „Laisva istorinė dialektika tampa nacionalinių mitų sergėtojų įkaite“

× Toma Gudelytė

 

Andrea Griffante (g. 1980) – italų istorikas, VDU ir Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, kelių monografijų apie Baltijos valstybes Pirmajame pasauliniame kare ir Stasį Šalkauskį autorius, radijo laidos „Orienti d’Europa“ („Europos Rytai“) kūrėjas, pažindinantis italų klausytojus su Baltijos regiono kultūra ir istorija. Įrašant Holokausto aukų minėjimo dienai skirtą laidą aptarėme Italijoje ir Lietuvoje pastebimas analogijas: didėjantį nepasitikėjimą istorikais, istorijos mokslui primetamą idealizuotos praeities įvaizdžio prievolę, sausio 27-ąją suaktyvėjantį antisemitizmą. Dėl istorikų ir mokslinių tyrimų laisvės Lietuvoje verčia nerimauti ir pastarieji Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro įvykiai: sausio mėnesį 17 centro istorikų kreipėsi į Seimą išreikšdami susirūpinimą dėl patiriamo spaudimo, o kovo 12 d. iš darbo atleista istorikė dr. Mingailė Jurkutė, viešai prakalbusi apie centro veiklos politizavimą. Pakviečiau Andreą pratęsti radijo pokalbį ir papasakoti, kaip šiandien jaučiasi istorikai, tiriantys prieštaringas kolektyvines patirtis.

 

Andrea Griffante:  „Laisva istorinė dialektika tampa  nacionalinių mitų sergėtojų įkaite“
Andrea Griffante. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Kaimyninėje Lenkijoje tyrinėti lenkų nusikaltimus per Holokaustą tampa vis sudėtingiau: milžiniškas politinis spaudimas, gresia atleidimas iš darbo, baudžiamoji atsakomybė. Sausio pabaigoje keli Lietuvos akademikai pareiškė pasitraukiantys iš Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro dėl stipriai ideologizuotos aplinkos, mokslinės ir profesinės laisvių varžymų, grasinimų. Kas vyksta?

Situaciją lemia tiek bendri istorijos mokslo ypatumai, tiek tam tikri specifiniai veiksniai. Pradėsiu nuo pirmųjų. Istorija yra pasakojimas, turintis ypatingą atributą – viešumą. Istorija nėra kokia nors alchemija, liekanti istoriko laboratorijoje, apie ją diskutuojama, dėl jos ginčijamasi. Tokią jos prigimtį lemia ne tik faktas, kad istorijoje įžvelgiamas vienas pagrindinių kolektyvinių tapatybių elementų, bet ir konkretus istoriko amato pobūdis – istorikų pasakojimas kinta atsiradus naujoms interpretacijoms ar šaltiniams. Būtent todėl istorija tegali būti vieša. Dėl viešos prigimties bei įgimto kintamumo istorija yra konfliktuali. Tokie konfliktai ne visada yra kova dėl istorinės tiesos, jų kyla skirtingoms visuomenės grupėms sprendžiant ar išryškinant skirtingas istorijos atkarpas, pasitarnaujančias tam tikram jų palaikomam naratyvui. Visa tai natūralu. Situacija darosi patologiška, kai bandoma susiaurinti ar apskritai panaikinti istorijos dialektinę funkciją. Visi žinome pavyzdžių, kai politinė valdžia bando apriboti istorikų ir kitų humanitarinių mokslų ekspertų tyrimo laisvę. Pastaruoju metu tai vyksta Vengrijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje.

 

Kodėl?

Sunku pasakyti, kas lemia tokius procesus. Kai kuriais atvejais matyti politinės valdžios noras palaikyti tam tikrą atminties sanklodą. Kartais, kad ir kaip absurdiškai skambėtų, apribojimai reiškia tam tikrą mokslinės įstaigos vadovybės (savi)cenzūrą, kurią skatina įvairaus pobūdžio interesai. Šių dienų įvykių vardiklį, mano galva, rastume mūsų bendrame sociopolitiniame kontekste, kuriame vadinamosios neliberalios demokratijos modelis suteikia tarytum didesnį saugumo jausmą. Per 30 metų buvusios socialistinės respublikos puoselėjo liberalios demokratijos mitą, joje matė panacėją nuo visų problemų. Kai paaiškėjo, kad naujose demokratijose nesama vien tik laimėtojų, kai kurios grupės ėmė ieškoti alternatyvių modelių bei atitinkamų mitų. Jų dažniausiai ieškota nacionaliniame istorijos panteo­ne. Laisva istorinė dialektika tapo tam tikrų grupių, siekiančių saugoti tokius „mitus“, įkaite.

 

Naujuoju Vroclavo istorijos instituto direktoriumi paskirtas buvęs kraštutinės dešinės judėjimo „Onr“ lyderis Tomaszas Greniuchas, garsėjantis antisemitiniais pareiškimais (tiesa, jis vėliau atsistatydino). Lietuvoje Holokausto aukų atminimo dieną Seimo Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkas Valdas Rakutis atvirai apkaltino pačius žydus prisidėjus prie Holokausto vykdymo. Norisi pakartoti Leonido Donskio nusistebėjimą 2010 m. straipsnyje „Kur ta riba?“: kaip įmanomas Holokausto neigimas šalyje, kurioje buvo sunaikinta praktiškai visa žydų bendruomenė?

L. Donskis teisingai pastebėjo, kad tokie faktai kaip Holokausto neigimas ar reliatyvizavimas yra trumparegiškos istorijos instrumentalizacijos vaisiai, kuriuos gimdo dabarties galios kovos. Tai nepaneigiama. Visgi, manyčiau, svarbu perprasti, kokios sąlygos kuria palankų kontekstą tokiems pasakojimams plisti. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuva buvo vienintelė Baltijos šalis, bandžiusi liberaliai išspręsti Lietuvos pilietybės suteikimo klausimą. Skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, tai leido išvengti nemalonių situacijų su mažumomis. Tačiau į tautą ir Lietuvos valstybės raidą viešajame diskurse buvo ir tebėra žvelgiama per etninio principo prizmę. Tai stiprina idėją, kad tik viena etninė grupė yra pagrindinis teisių subjektas. Teigiantieji, kad etninis nacionalizmas Lietuvoje yra natūrali kolektyvinio tapatumo vystymosi išdava, žiūri į pilietinį nacionalizmą kaip į importuojamą tradiciją. O šiaip dažnai pamirštama, kad egzistuoja lietuviška pilietinio nacio­nalizmo tradicija, kurią išvystė vadinamųjų krajovcų judėjimas XX a. pr.: į naciją krajovcai žiūrėjo ne kaip į etninių grupių darinį, bet kaip į piliečių visumą. Tokios savivokos stiprinimas (Lietuvos istorikai rimtai prie to dirba visus šiuos dešimtmečius) padėtų permąstyti ir keisti bendras kategorijas, kuriomis interpretuojame istorinius įvykius.

 

Kokia Holokausto tyrinėtojų padėtis Vakarų Europoje? Ar istorikai irgi nuolatinės konflikto būsenos? Kokios atminties batalijos šiandien vyksta Italijoje?

Vakarų Europoje Holokaustas suvokiamas kaip universalios reikšmės įvykis. Tokiomis aplinkybėmis Holokaustą tyrinėjantys mokslininkai jautė daug mažesnį spaudimą. Negana to, antifašizmas sudaro kai kurių šiuolaikinių Vakarų Europos valstybių politinio tapatumo pamatą, o tai užtikrina Holokausto studijoms dar didesnės erdvės. Vis dėlto anaiptol tai nereiškia, kad nėra atminties konfliktų, paprasčiausiai jų objektai kitokie. Italija – geras pavyzdys. Demokratinė respublika atsirado kaip pasipriešinimo fašižmui rezultatas. Kitaip sakant, antifašizmas tapo pokario Italijos valstybės simboliu, vertybiniu kertiniu akmeniu. Pagrindinis tokios konstitucijoje įrašytos moralinės nuostatos teisinis rezultatas – draudimas atkurti Fašistų partiją. Nors antifašizmo formuojamas mitas neišvengiamai padarė įtaką dominuojančiam istorijos naratyvui, tačiau jis kliūčių istorikų darbui nesudarė. Beveik prieš 30 metų buvo išleisti pirmi istorijos tyrimai, kuriuose fašistų ir antifašistinio judėjimo narių santykiai buvo įvardyti kaip pilietinis karas. Jei toks interpretacinis raktas įgalino kritiškesnį požiūrį į Italijos istorijos kompleksiškumą, jis taip pat poliarizavo visuomenę. Tolesnį visuomenės susiskaldymą paskatino ir ginčytina valstybės atminties politika. 2004 m. Italijos parlamentas priėmė įstatymą dėl Atminimo dienos įsteigimo (it. Giornata del Ricordo): kasmet vasario 12-ąją minimas daugybės Istrijos ir Dalmatijos italų žudynės ir tremtis per ir po Antrojo pasaulinio karo. Šiuos įvykius neabejotinai svarbu minėti, tačiau Atminimo diena suabsoliutina italų kančias. Nereikia pamiršti, kad fašistmečiu ir per karą ties rytine Italijos siena slovėnai bei kroatai tapo italų vykdyto teroro ir žudymų aukomis. Oficialiame diskurse šiems įvykiams vietos faktiškai nėra.

 

Italijos fašistai Niurnbergo teisme už karo nusikaltimus nebuvo teisiami, daugelis jų grįžo į senuosius postus, vieni net užėmė aukštas pareigas vyriausybėje. Šiandien Italijoje fiksuojama ypač daug ekstremistinių dešiniųjų judėjimų, kasmet minios gerbėjų plūsta prie Benito Mussolini’o mauzoliejaus gimtajame Predapijuje. Nutylėtos istorinės dėmės ir šiandienos radikalizacija – susiję dalykai? Ar įsivardiję „mūsiškių“ nusikaltimus ir įsisąmoninę kolaboravimo faktą turėtume ramesnį santykį su istorija?

Manau, Italijoje vykstanti radikalizacija mažai kuo skiriasi nuo panašių reiškinių kitose Europos šalyse. Po Antrojo pasaulinio karo šalis išgyveno beprecedentį ekonomikos augimą. Nors politinė sandara pasižymėjo itin dideliu konfliktiškumu bei neefektyvumu, politinės partijos suteikė piliečiams moralines platformas, su kuriomis šie galėtų susitapatinti. Tačiau Italijos politinę panoramą lėmė ne tiek vidaus pasikeitimai, kiek tarptautinė šaltojo karo konjunktūra. Geležinės uždangos griūtis nusinešė visus politinės ir ekonominės sandaros pamatus. Bandymai reformuoti Italijos politinę sistemą trunka jau 30 metų. Negana to, šalys vis sparčiau netenka anksčiau turėtos ekonominės galios. Visa tai skatina žmones istorijoje ieškoti senųjų mitų, kurie užpildytų atsivėrusią tuštumą ir padėtų kovoti su netikrumo jausmu.

 

Kaip istorikai vertina bandymus kurti pozityvų herojiškos tautos mitą? Ar istorijos lauke apskritai gali egzistuoti patriotinės tabu temos?

Didvyriškumas yra ne istorinis faktas, bet moralinis fakto ar asmens įvertinimas. Kalbėti apie herojiškumą tampa dar sudėtingiau, kai subjektas – milijoninė žmonių visuma. Žinoma, niekas istorikui nedraudžia akcentuoti asmenų ar grupių itin kilnių poelgių, pasiaukojimo, ištvermės ar reikšmingų veiksmų. Herojiškumas priklauso politikos kalbos žodynui. Istoriko pareiga – tokį žodyną, tokius pasakojimus dekonst­ruoti. Todėl istorikui negali būti tabu temų. Jis žino, kad tam tikros temos jautresnės už kitas ir privalo to nepamiršti. Tačiau atsiradus tabu temai, jo paskirtis yra tik viena – kritiškai ištirti, kodėl ta tema laikoma tabu.

 

Semiotikė Valentina Pisanty įsitikinusi, kad pastarųjų 20 metų atminties politika Europos Sąjungoje žlugo, nes pernelyg susitelkė į universalistinį atminties naratyvą ir jo diktuojamus supaprastinimus. Kokius atminties politikos ypatumus pastebi Lietuvoje ir kaip šiandien formuojamas mūsų požiūris į istoriją? Ar gebame žvelgti toliau sovietinės nuoskaudos?

Lietuvoje pastebiu 2 skirtingus polinkius. Viena vertus, nemaža dalis politikos arenos žiūri į Lietuvos istoriją labai atsargiai, stengdamasi nepaliesti tų atminties vietų, kuriomis grindžiamas dominuojantis istorinis naratyvas. Kita vertus, istorikų bendruomenė nevengia kritikos rizikos. Naujosios kartos istorikai sovietologai yra pademonstravę, kad būtent atidi ir kritiška tarybinės Lietuvos realijų analizė, mitų dekonstravimas gali padėti ne tik išsamiau suprasti šiandienos valstybę ir visuomenę, bet ir pakeisti martirologinį pasakojimą apie tautą kankinę naratyvu apie margą bei savarankišką istorinį subjektą. Gaila, dažnai politika istorikų balso nenori girdėti.

 

Kaip istorikai vertina pastarųjų metų Vidurio ir Rytų Europos pastangas teisiškai prilyginti komunizmą naciz­mui, tapatinti ne tik totalitarinius režimus, bet pačias ideologijas (plg. 2019 m. Europos Parlamento rezoliucija dėl Europos atminties)? Ar čia nekvepia istoriniu reliatyvizmu?

Vidurio Rytų Europos šalys nukentėjo nuo abiejų totalitarizmų. Pastangos, kad būtų pripažįstami komunizmo nusikaltimai, yra psichologiškai suprantamos, visai teisingos. Bet nemanau, kad istorija gali sutilpti teisinėje formuluotėje. Teisinėse formuluotėse nėra vietos niuansams, kritikai. 2019 m. EP rezoliucija demonstruoja, kad atsisakydama istorijos kompleksiškumo politika gali apsirikti. Pritardami rezoliucijos tezei, kad Molotovo–Ribbentropo paktas buvo Antrojo pasaulinio karo pradžios priežastis, pamirštumėme sudėtingą tarpukario tarptautinių santykių istoriją. Pamirštume ypač tarpukario Vokietijos ekspansionizmo atsakomybę. Maža to, tapatinti nacizmo ir komunizmo ideologijas vargiai įmanoma. Turbūt niekas neneigia komunizmo nusikaltimų: deportacijų, žudymų, persekiojimų, pilietinių ir politinių laisvių bei sąžinės laisvės ribojimų. Komunistinio totalitarizmo smerkimas yra būtinas ir neišvengiamas. Tačiau smerkiant ideologiją kyla klausimas, kokios yra ideologijos ribos. Socializmo tradicija yra įvairialypė, būtų neteisinga sakyti, kad jos praktika visuomet lėmė kriminalinius padarinius.

 

Gal dar vertėtų pridurti, kad socializmo istorija Vakaruose siekia daugiau kaip 150 metų, nors Lietuvoje ir esame linkę ją suvesti išimtinai į rusiškojo bolševizmo patirtį. Šiandien, mums kalbantis (kovo 5 d.), minimos 150-osios Rozos Luxemburg gimimo metinės. Kaip manai, ar dar įmanomi utopiški kolektyviniai pasakojimai XXI a. ir ar istorikus domina ateities scenarijai?

Reikėtų nepamiršti, kad Lietuva juk turi savo vietinę socialistinę tradiciją. Tiksliau, tradicijas. Be lietuviškosios socialdemokratijos, dar XX a. pradžioje Lietuvoje veikė lenkų socialistai, žydų Bundas buvo įkurtas 1897 m. Vilniuje. Lietuvoje būta taip pat garsių kairiųjų radikalų. Paminėjai Rozą Luxemburg – vienas jos artimiausių bendradarbių ir gyvenimo draugas buvo iš Vilniaus kilęs Leonas Jogichesas. Visi matome, kad mūsų dienomis kolektyvinės XX a. utopijos neteko žavesio, nebegeba sutelkti milijoninių masių. Tačiau atsirado naujų pasakojimų, jie yra transnacionaliniai, sutelkia daugybę žmonių ir kviečia jungtis dėl bendrų siekiamybių tolimoje ateityje. Pagalvokime apie religinius pasakojimus, kurių telkimo potencialas tapo didžiulis, jų transcendentiniai mitai atstojo XX a. pasaulietinius mitus. Pagalvokime ir apie judėjimą prieš klimato kaitą – jis yra naujo pasakojimo reiškinys ir drauge kuria naują pasakojimą, kuriame kiekvienas gyvename. Jame galime įžvelgti ir ekonominių, ir socialinių motyvų. Sovranizmas taip pat turi didelį mobilizuojamąjį potencialą, kuris „ištrina“ tradicinę dešinės ir kairės takoskyrą. Visi tokie pasakojimai stipriai skiriasi nuo XX amžiaus. Turbūt jų utopiniais nepavadinsi. Bet panašiai kaip ir XX a. pasakojimai, jie atspindi visuomenės grupių poreikius, įsitikinimus, lūkesčius, vertybes.

Draugai