Andrej Spiridonov. Kodėl mes turime tik vieną žmoniją?

Visi žinome, kad žmonijos istorija ilga ir sudėtinga. Miestai pradėjo formuotis dabartinėje holoceno epochoje, prasidėjusioje prieš 12 tūkst. metų. Po kelių tūkstantmečių atsirado raštas ir istorija siaurąja prasme, kai įvykiai dokumentuoti jų stebėtojų – žmonių. Tačiau ne visi įsivaizduojame tikrąją žmonių istorijos eigą, sudėtingumą. Pagal dabartinį mokslinį įsivaizdavimą mūsų rūšies žmonės – Homo sapiens – atsirado Afrikoje prieš apytiksliai 300 tūkst. metų pleistoceno epochoje. Vadinasi, istorinis laikotarpis sudaro viso labo 3 % mūsų tikrosios istorijos. Galvojame, kad praeitis, o ypač labai tolima, buvo gerokai nuobodesnė ir monotoniškesnė nei dabartinis greitai kintantis pasaulis. Prieš prasidedant dabartiniam, švelnaus klimato holoceno laikotarpiui mūsų pasaulis buvo vienas didelis klimatinis ir gamtinių pokyčių chaosas, valdomas ledynmečių ir tarpledynmečių ciklų. Šiame atšiauriame pasaulyje atsirado ir išnyko tūkstančiai genčių ir tautų, atsirado ir išplito menas ir muzika. Kita vertus, šiame pleistoceno pasaulyje sapiensai ne vieninteliai sudarė žmoniją. Šalia mūsų gyveno ir kitos žmonių rūšys, tokios kaip neandertaliečiai (Homo neanderthalensis), mažieji Floreso salos hobitai (Homo floresiensis) ir neseniai Kinijos teritorijoje aprašyti žmonės-drakonai (Homo longi). Kodėl išlikome ir išplitome po visą pasaulį, o visos kitos žmonijos rūšys nugrimzdo į nebūtį? Tai galėjo nulemti vienas didžiulis geologinis įvykis.

Prieš 74 tūkst. metų Žemę sukrėtė pats didžiausias vulkaninis sprogstamasis išsiveržimas per pastaruosius 2 mln. metų. Išsiveržė Tobos kalderinis superugnikalnis, į orą paleisdamas 5300 km3 kietos tankios uolienos ekvivalento, arba iki 10 tūkst. km3 tefros, kurios bendra masė viršijo 10 trln. tonų. Tuo pat metu įvyko žmonių populiacinis butelio kaklelio efektas – stipriai sumažėjo Homo sapiens įvairovė, sunyko kitos žmonių rūšys. Tačiau neseniai buvo nustatyta, kad Afrikoje ir Indijos subkontinente sapiensai pergyveno išsiveržimo laikotarpį be didesnių pokyčių, o ir tropikuose, atrodo, klimatas nebuvo labai pasikeitęs. Kyla klausimas: ar Toba išties turėjo tokį monstrišką efektą?

Į šį klausimą atsako du neseniai išspausdinti tyrimai: vienas „Communications, Earth & Environment“ apie SO2 aerozolių poveikį UV spinduliuotei, o kitas PNAS žurnale apie tų pačių aerozolių poveikį temperatūroms. Juose pateikiamas papildantis ir kartu sudėtingas erdvėlaikinis vaizdas, kokiu būdu, tikėtina, išsirutuliojo vulkaninės katastrofos scenarijus ir kodėl ekvatoriniai žmonės (t. y. mes, sapiensai) iš šio įvykio galbūt net turėjome naudos.

Benjaminas A. Blackas ir kiti 2021 m. klimatinių pokyčių tyrimu atkūrė skirtingų SO2 kiekių (nuo 0,2 iki 2 gigatonų) aerozolių išmetimo į stratosferą efektus naudodami integruotus Žemės sistemos modelius. Tikėtina, esant SO2 išmetimo amplitudei (2 mlrd. tonų) kelerius metus temperatūra vidutiniškai turėjo nukristi 4 °C – t. y. trigubai daugiau, nei ji pašiltėjo nuo dabartinio industrinio poveikio (turint minty, kad impulsas buvo gerokai trumpesnis nei dabartinis šilimas). Įdomiausias dalykas – šis poveikis buvo radikaliai netolygus. Labai mažai turėjo būti paveikta Afrika ir kiti pie­tiniai žemynai, bet itin ekstremaliai paveikta Šiaurės Amerika, Europa ir Azija – vietovės, kur gyveno kitos žmonių rūšys. Šiose vietovėse temperatūra nukrito gerokai daugiau – ne 4 °C, o, manytina, net 9 °C! Palyginkime: kai 1815 m. išsiveržė Tambora, sukėlusi „metus be vasaros“ ir vėlesnį badą, Europoje temperatūra vidutiniškai nukrito 0,5 °C. Keleriems metams šiaurė turėjo pasinerti į superledynmetį. Dėl temperatūros kritimo iki 20 % sumažėjo ir kritulių kiekis – prasidėjo sinchroninės megasausros.

Afrikoje mūsų protėviams pasisekė gerokai labiau. Tai, be abejo, turėjo turėti lemtingą poveikį daugeliui rūšių, ypač retiems hominidams – žmonėms, gyvenusiems už Afrikos ribų. Taigi šio atradimo šviesoje galime spėti: mes, kaip rūšis, veikiausiai visoje planetoje įsigalėjome todėl, kad gamta iššlavė mūsų giminaičius šiaurėje.

 

Andrej Spiridonov. Kodėl mes turime tik vieną  žmoniją?
Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studentų (vad. Rasa Mazūrienė) instaliacija „Broliai Juodvarniai“ iš žemės ir aplinkos meno parodos „Balansas“ VU Botanikos sode Kairėnuose. Žilvino Višinsko nuotrauka

 

Nors klimatinis Tobos superišsiveržimo efektas Afrikoje nebuvo toks baisus kaip šiaurėje, remiantis antruoju Sergejaus Osipovo ir kitų 2021 m. atliktu tyrimu, pusiaujo zona buvo gerokai labiau paveikta saulės UV radiacijos. SO2 ne tik atgal į kosmosą atspindi trumpabangę regimąją šviesą, bet ir naikina ozoną. Pasirodo, ties pusiauju porai metų turėjo atsiverti didžiulė ozono skylė. Pagal skaičiavimus, UV spinduliuotė saulėtą dieną ekvatorinėje Afrikoje sunkiai nudegindavo odą viso labo per 15 minučių! Šie ir kiti klimatiniai veiksniai, sisteminiai ištisų regioninių ekosistemų pažeidimai galėjo lemti daug didesnį žmonių mirtingumą. Tačiau mirtingumas turėjo būti gerokai mažesnis nei kituose žemynuose.

Taigi klimatą apibūdinančių parametrų globalūs vidurkiai toli gražu nepakankami norint suprasti Žemės sistemos pokyčius ir jų poveikį žmonijos evoliucijai. Radikalus erdvėlaikinis poveikio heterogeniškumas sukuria sudėtingą, dramatišką ir nuostabią žmonijos istoriją.

Draugai