Andrew O’Hehir. Nenuspėjamas Lou Reedo palikimas

Lou Reedas (1942–2013) į 7 dešimtmečio roką atnešė tikros tamsumos – narkotikų, neaiškaus lytiškumo, sadizmo, psichozės – temas. Su grupe „Velvet Underground" jis atmetė psichodelinės muzikos spalvingumą, „meilės ir taikos" ideologiją. Nebijojo suerzinti klausytojus avangardinio džiazo triukšmu. Jo albume „Metal Machine Music" (1975) nėra nei vokalo, nei būgnų, nei tonacijos – vien elektrinės gitaros aidesys tarp dviejų stiprintuvų.
Lou Reedas siekė suderinti roko muzikos betarpiškumą su literatūros gelme: „Paverskime „Nusikaltimą ir bausmę" rokenrolo daina." Jis yra bendradarbiavęs su įvairiausiais menininkais: kūręs eksperimentinį teatrą su režisieriumi Robertu Wilsonu, filmus su Wimu Wendersu, muziką su kompozitore Laurie Anderson.
Jo himnai transgresyvumui paveikė amžininkus Davidą Bowie, Iggy Popą, Patti Smith, įkvėpė tokias grupes kaip „Talking Heads", „Sex Pistols", „Joy Division", R.E.M. Kompozitorius Brianas Eno yra pasakęs, kad „nors debiutinį grupės albumą „The Velvet Underground & Nico" per pirmuosius penkerius metus nusipirko vos 30 tūkst. žmonių, bet kiekvienas jį nusipirkęs įkūrė po grupę".

Vakar parašiau filmų kūrėjai Mary Harron, filmų „I Shot Andy Warhol" ir „American Psycho" režisierei, klausdamas apie Lou Reedo mirtį. Prieš pradėdama kurti filmus, 8 dešimtmečio viduryje, Mary buvo novatoriška roko žurnalistė, rašiusi apie Niujorko pankroko sceną ir viena pirmųjų supratusi, kad apšnerkštame bariuke CBGB žemutiniame Ystsaide vyksta kažkas ypatingo.
Šįryt ji atrašė: „Negaliu patikėti. Visad maniau, kad jis gyvens amžinai. Ar be Lou Reedo ir „The Velvets" egzistuos CBGB, Niujorko pankų, apskritai niujorkietiško pogrindinio roko ar meno scena? Galbūt, bet ji turės visai kitą DNR.
Beje, jis yra geriausiai pasakęs apie kritikus: „Manau, jie visi nuostabūs." Štai tokio balso mes daugiau nebeišgirsim."
Mary geriau už mane žino, kad tai, ką Reedas turėjo galvoje sakydamas „nuostabūs", labai sudėtinga apibrėžti. (Beveik galiu girdėti jį tariant, su pasigardžiavimu ištęsiant garsus, su oldskūliniu niujorkietišku akcentu.) Kažkas šitame komentare –­ kažkas greta sarkazmo, kažkas apgaulingo ir neperskaitomo – yra Lou Reedo kvintesencija. Viskas, ką jis darė, buvo dviprasmiška, taip pat ir tai, kad ši centrinė 7 dešimtmečio avangardo asmenybė, pankų judėjimo krikštatėvis, ši netvarkos, neigimo ir maišto jėga daugeliu atžvilgių buvo ankstesnio laikotarpio produktas.
Reedas buvo Antrojo pasaulinio karo kūdikis, kuris gimtajame Brukline užaugo klausydamasis doo-wop ritmenbliuzo ir 6 dešimtmečio rokenrolo. (Šios įtakos jo muzikoje tai išryškėdavo, tai išblankdavo, bet niekada neišnyko.) Nors jis mėgo prisistatyti kaip antiintelektualas, Niujorko gatvių mokinys (I guess I'm just dumb/ 'Cause I know I'm not smart/ But deep down inside/ I got a rock and roll heart), bet jis studijavo literatūrą Sirakūzų universitete su poetu, prozininku Delmore'u Schwartzu, tokiu pat neužmirštamu Amerikos kūrėju. Tai akivaizdu universiteto laikų Reedo eilėraštyje, kuris vėliau tapo „Velvet Underground" daina „Heroin". Nežinau, ar Schwartzas kada nors jį skaitė, bet jam tikrai būtų patikęs jo lakoniškumas, energija ir šiurpus neapibrėžtumas:

Ah, when the heroin is in my blood
And that blood is in my head
Then thank God that I'm as good as dead
Then thank your God that I'm not aware
And thank God that I just don't care

Jeano Baptiste’o Mondino nuotraukaPrieš tapdamas pogrindžio roko legenda ir užmegzdamas ilgus santykius su transseksualia persona vardu Rachel (jos pavardė ir tikroji tapatybė iki šiol nežinoma), Reedas sukūrė 1964 metų avangardo hitą „The Ostrich" (jis atliktas gitara, kurios visos stygos suderintos viena nata, –­ vert. past.). Maždaug po metų Reedas ir „Velvet Underground" tapo „Exploding Plastic Inevitable", Andy Warholo vakarėlių / hepeningų / multimedijų spektaklių, atradimu. „The Velvets" ne tik visiškai naujai sujungė garažinio roko paprastumą su XX amžiaus akademinės muzikos minimalizmu, jie dar ir atvirai skelbė lyties neribojamą seksualumą, dvidešimt metų prieš kam nors politkorektiškai pavartojant žodį queer. (...)
Nors „The Velvets" įgijo kontrkultūrinę reikšmę ir įrašė mažiausiai vieną būsimą radijo hitą „Sweet Jane", jie neuždirbo nė cento ir muzikos versle buvo laikomi pavojingais keistuoliais. Taigi Reedas išvyko į Niujorko priemiestį, kur dvejus metus dirbo tėvo audito įmonėje. Ir tai galėjo būti viskas.
Bet, kaip užfiksuota daugybėje roko istorijos knygų, atsitiktinis apsilankymas Niujorko naktiniame klube „Max's Kansas City" 1971-aisiais suvedė Reedą su Davidu Bowie ir Iggy'u Popu –­ dar dviem pogrindinio roko žvaigždėm, kurių laikas (kad ir kaip sunku dabar tai įsivaizduoti) rodėsi jau praėjęs. Bowie atsivežė Reedą į Londoną įrašyti albumo „Transformer" (1972), kuris – per visą dažnai nuostabią, kartais slogią ir niekada nenuspėjamą vėlesnę Reedo karjerą, nuo nepaklausomo eksperimento „Metal Machine Music" iki „Songs for Drella", iki trumpalaikio „The Velvets" atsikūrimo 1994-aisiais, iki kritikų sutrypto paskutinio albumo „Lulu" (2011), įrašyto su „Metallica", –­ išlieka gryniausiu pažeidžiamumo ir kietumo lydiniu.
Aš pripažįstu akivaizdų faktą, kad nei vieno iš Reedo solinių darbų istorinė ir kultūrinė reikšmė neprilygsta pirmųjų dviejų „Velvet Underground" albumų poveikiui. Bet būdamas paauglys 8 dešimtmetyje, pradėjęs nuo radijo, bitlų ir rolingų, aš niekaip neradau rakto į šią muziką. Atrodė, kad ji įrašyta nežmogiškų kitos planetos būtybių. O „Transformer" buvo tipiškas popalbumas, gundantis lengvai įsimenamomis melodijomis ir priedainiais. (Žinoma, jame buvo ir „Walk on the Wild Side" –­ vienintelis Reedo „Top 40" hitas".) Išgirdęs jį, pasijutau pakviestas į vakarėlį, ir tik atsidūręs viduje ir uždaręs duris suvokiau, kad vakarėlis tęsis visą naktį ir viskuo, ką žinojau apie merginas, vaikinus, narkotikus, seksą, čia bus suabejota ar paprasčiausiai išmesta pro langą. Štai taip mane sugadino.

{youtube}AwzaifhSw2c{/youtube}

Kai apie 1975-uosius Mary Harron pirmąkart sutiko Lou Reedą klube CBGB, jis jau buvo spėjęs pabūti poetu ir žvaigžde, ir niekuo, ir vėl žvaigžde. Jis buvo tikras storžievis su ja ir jos draugais Legs McNeilu ir Johnu Holmstromu, kurie rengėsi leisti žurnalą „Punk". Knygoje „Please Kill Me" (1996) McNeilas apibūdina Reedą kaip „seną pasipūtėlį, primenantį kieno nors kaprizingą girtą tėvą" (reikia pridurti, kad tuo metu Reedas buvo 33-ejų).
Prisimenant Harron pastabą apie Reedo DNR, perduotą Niujorko pogrindžio scenai, svarbu nepamiršti, kad Reedas sugėrė Bobo Dylano „Dont Look Back" eros šaltakraujiškumo pamokas ir sujungė jas su Andy Warholo tuštybe, taip išplėsdamas visiško pochuizmo ribas.
Vis dėlto Reedo beširdiškumas buvo jo genialumo dalis. Knygoje „Please Kill Me" Mary Harron pasakoja, kad, parašiusi straipsnį apie „The Ramones", kurie tą naktį sugrojo savo pirmą koncertą klube CBGB, sužinojo, jog nemalonųjį interviu su Reedu pirmajame žurnalo „Punk" numeryje buvo nuspręsta išspausdinti kaip komiksą. „Žeminantys, gėdingi ir kvaili dalykai buvo paversti pranašumais. Tada supratau, kad „Punk" išsilaikys", – prisimena Harron. Žurnalas paskelbė žinią apie besiformuojantį judėjimą, stilių, požiūrį, kuris neįsivaizduojamai transformuos popkultūrą. Tai tik viena iš nenuspėjamų Lou Reedo dovanų mums.

Vertė Emilija Visockaitė

www.salon.com, 2013-10-29

 

 

Draugai