× Lina Laura Švedaitė

Su teatro režisieriumi Artūru Areima susitikome likus porai dienų iki spektaklio „Amokas“ premjeros. Kalbėjomės Ateities gatvėje įsikūrusio A. Areimos teatro persirengimo kambaryje. Čia sukinėjosi ir aktorius Rokas Petrauskas. Pokalbiui įpusėjus netikėtai atsisukau ir pamačiau „Amoko“ veikėją, stebintį mus pro akinius nuo saulės.

 

Režisierius Artūras Areima

 

Kokia „Amoko“ tema?

Šis spektaklis yra apie žmogų, žūstantį vienatvėje, sulūžusį, užstrigusį praeityje, negalintį grįžti į čia, į dabar. Jis nesugeba prisitaikyti, nes praeities traumos spaudžia prie žemės, jį valdo šešėliai. Jis yra, bet nebeegzistuoja, nebekvėpuoja. Ir viskas dėl ambicijų ir išdidumo, nenoro nusileisti. Nenoro pabūti mažesniam.

Kita tema – reikalingumas. Spektaklyje iškelta užduotis sumažinti teatralumą iki minimumo, laikytis askezės. Žiūrovas (taip pat) yra aktoriaus erdvėje – sėdi kartu, kvėpuoja juo kaip veikėju, kaip žmogumi. Stengiamės rasti kuo artimesnį ryšį, kad pauzės, emocijos būtų tokios, kokios yra būtent tą dieną. Labai pasiilgau paprastos istorijos, be jokių efektų. Spektak­lyje nėra nei šviesos, nei videoprojekcijų, tik vienas aktorius. Lyg būtum pas ką nors užėjęs į namus. Noriu pasiūlyti nuogą teatrą, nuogą aktoriaus vaidybą. Atvirą, asketišką vaidybą iš labai arti.

Kaip supranti teatralumą?

Pagal apibrėžimą, teatrališkas dalykas yra nenatūralus. Teatralumas šiandien apima daug ką, jis plačiai įsiveržęs ir į mūsų kasdienybę. Perpasakodami kokią istoriją, nutikimą, dažnai teatrališkai suvaidiname ryškesnius asmenis. Vartojame teatrališkas intonacijas, mimikas, gestus. Net tekstinėse žinutėse nemažai teatralumo: trumpiniai, jaustukai, veido filtrai ir t. t. Daug perimame iš vaikų. Juokingai atrodo tradicinės operos – jos beveik nekinta, išskyrus scenografiją, kostiumus, apšvietimą. Atlikimas ir vaidybos forma sustingę laike, pavyzdžiui, kai pusę valandos mirštantis personažas dar sugeba dainuoti, demonstruoti kančią, imu manyti, kad visas šis reginys priklauso fantastikos, absurdo žanrui. Niekaip negaliu susitapatinti su solisto kuriamu jausmu, nes jis neadekvatus. Bolivudo filmuose būna panašiai – rėkia, 10 kartų kūlversčiais verčiasi. Bet indų filmai man kartais patinka, nes yra taip blogai, kad net juokinga darosi. Be to, tai indų kultūros dalis. Jiems reikia ištęsto skausmo, perdėto jausmo. O mums, šiauriečiams, – priešingai – emociją reikia prisijaukinti. Filmai lėti, nes kol pamato, kol prieina ir įsimyli, dar suabejoja savimi, įsiterpia gamtos peizažas ir tik tada prasideda santykis.

 

 

Tau svarbi realybė?

Nežinau, kas yra realybė. Gyvenime ji nebeegzistuoja. Algoritmai, simuliacija ir simuliakrai realybę pavertė kūryba. Galime pagaminti pasąmonę, sapnus, nuspėti žmogaus elgseną ir tai mane verčia suabejoti realybės egzistavimu. Kūryboje, mene ji svarbi, kūrėjas turi ją sukurti, kad žiūrovas turėtų kur panirti – atsidurti „ten“. Kiekvienas turime savo realybės suvokimą, matome skirtingai. Kai kurdamas spektaklį aktoriui išdėstau uždavinius ir bandau suformuoti savo įsivaizduojamą rea­lybę, pasimato jos organiškas kismas, psichologinio, emocinio, energetinio lauko įtrūkiai – tai daug ką keičia, viskas nebėra taip tikslu, kaip įsivaizdavau vienas perskaitęs scenarijų ir sukūręs spektaklio koncepciją.

 

 

Koks teatras tau patinka?

Vokiečių, belgų, lenkų teatras, modernusis šokis, instaliacijos, šiuolaikinis cirkas, ypač tarpdisciplininis teat­ro menas. Nuolat seku kūrėjus, tokius kaip Krzysztofas Warlikowskis, Thomas Ostermeieris, Ivo van Hove, Milo Rau, Lukas Percevalis, Dimitris Papaioannou, Romeo Castellucci, Heineris Goebbelsas, Alainas Platelis, Rodrigo García, Katie Mitchell... Čia tik maža dalis kūrėjų, kuriais domiuosi. Roberto Wilsono kūrybą įsimylėjau dar nuo teatro studijų pradžios. Nors ir teatralus, jis yra dailininkas – piešia, tapo spektakliais, jo estetika išskirtinė. Įdomiausi kūrėjai kuria savo rea­lybę. Didžiulis pasiekimas yra sukurti ir į ją pakviesti žiūrovą. O visa kita – tušti šoviniai, mėgdžiojimai, bandymai pritapti, įsibrauti į teatro pasaulį, būti pastebėtam. Bet juk teatras yra kūryba, o ne bandymas jame atsidurti. Klysti galima, bet tik, prašau, jaunasis (-oji) režisieriau (-e), nepamesk savitumo. Nesiklausyk jokių dėdžių, tetų ar ką kritikai peza dažnai konteksto nežinodami. Kurkim tai, ką jaučia mūsų sielos.

 

Aktorius Rokas Petrauskas

 

Kokią realybę kuri teatre?

Mano kuriama realybė susideda iš patirties, vaikystės traumų. Nesaugumas, nepatirta šiluma, kitokio nepriėmimas (ksenofobija), empatijos trūkumas persekioja kaip vaiduoklis, nes matau, kad aplinkoje vyksta daug tokių pačių, pasikartojančių situacijų. Apie tai ir norisi kalbėti. Man svarbi žmogiška teisybė ir galbūt kartais agresyviai jos ieškau, pikta ir tiesiog nesuvokiama, kai žmonės tampa nebe žmonėmis. Tai matant norisi ir verkti, ir rėkti: „Ar suvoki, ką darai?“ Ir aš „nesimasturbuoju“, o nuoširdžiai ieškau, kaip galima mažinti agresiją, nenorą pažinti save, aukos sindromą ir pan.

Kalbėti apie traumas – jaunesnės kartos kūrėjų mada?

Trauma yra „nutylėta“ esmė ir ji priklauso visoms kartoms, visiems žmonėms. Netikiu, kad žmogus įmanomas be traumos, net ir tas, kuris sakosi esąs laimingiausias žemėje, turi daugybę traumų. Traumos įstrigusios ne mūsų širdyje, ne smegenyse, o plaučiuose, mažina jų tūrį. Darosi sunku kvėpuoti, todėl organizmas gauna mažiau deguonies, smegenys, širdis ir kiti organai dirba nepakankamai. Dažnai ištinka panikos priepuoliai. Gydant traumas mūsų plaučiai atgyja, imame giliau, be baimės įkvėpti ir geriau matyti, pastebėti pasaulį, labiau jį priimti, užuosti ir pamilti.

Ar tave paveikė dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pasisakymas apie genijus ir vidutinybes?

Senas bezdalas. Atrodo, jis pats pasiklydo senuose terminuose ir nieko neįvilko į šiandienos kontekstą. Būtų galima nuodugniai išskleisti jo rašinį, bet nematau prasmės. Geriau perskaityti įdomią knygą apie vidutinybes, pavyzdžiui, man patinka autsaiderių, nepritapusių nevykėlių, paribio, nonkonformistų, maištautojų, „bepročių“ literatūra, kurioje galima rasti skausmą, nesusitaikymą su savimi ir esamu pasauliu. Įdomu, į kurią lentyną M. Ivaškevičius sudėtų Juaną Rulfo, Aldousą Huxley’į, Vilį Normaną, Richardą Brautiganą, Borisą Vianą, Jacką Kerouacą, Charlesą Bukows­kį, Nicką Cave’ą, Philipą Rothą, Alleną Ginsbergą, Georges’ą Bataille’į, Iainą Banksą, Irvine’ą Welshą?

 

Daivos Kairevičiūtės nuotraukos

 

Kaip priimi kritiką?

Pastebiu gan ryškų skirtumą tarp užsienio ir Lietuvos kritikos. Kalbu apie Vakarus, kur teatras turi gilias kultūrines šaknis. Tose šalyse kritika dažnai tikrai stipri, koncentruota, analitiška ir kompetentinga. Pavyzdžiui, Prancūzijoje kritikų darbas labai vertinamas, užima svarbią vietą teatro meno pasaulyje. Turbūt todėl ir patys kritikai žiūri rimtai į savo profesiją ir darbą. Nuvykę į festivalius pastebime, su kokia pagarba laukiami kritikai, kiek festivalio rengėjai žino apie juos ir kaip laukia recenzijų, nes jas skaito ne tik patys kritikai bei kūrėjai, bet ir labai didelė žiūrovų dalis. Visada malonu matyti žiūrovą, kuris prieš spektaklį skaito dramos tekstą, pasižymi (pilna knyga žymeklių, lipdukų) sau svarbius punktus. Patys kritikai išmano labai platų kontekstą, gyvena su nauja terminija, ją kuria. O apie Lietuvą liūdna kalbėti. Čia ilgai egzistavo sovietinė kritika, atitikusi tuometinius pastatymus, nes viskas ėjo koja kojon. Visi buvo iš tos pačios mokyklos, visų mąstymas panašus, nes nematėme, kas vyksta už sienos.

Tuomet įvyko lūžis, sienos atsivėrė. Senieji kritikai laikėsi ir dabar kai kurie tebesilaiko įsikibę sovietinės kultūros įsitikinimų. Labai gerai žino, kas yra čechoviška, dostojevskiška, gogoliška ir t. t. Šiuolaikinės literatūros neskaito ir iš esmės nevertina, todėl lieka užstrigę prie senų terminų, atmeta, pyksta, nesupranta šiandienos. Tokie kritikai dar dėsto jauniems meno studentams, tad šie perima netinkamus pamatus, vėliau blaškosi, neranda savęs šiuolaikiniame kontekste, bijo nusižengti „seniesiems dievams“. Rašo ne recenzijas, o impresijas. Man jos neįdomios, tuščios. Manau, reikia, kad kritika gimtų iš naujo, atrasti naują pradžią – naują kompetentingą kritikos lauką. Tada galbūt vėl atsiras šios profesijos vertinimas: kūrėjai vertins juos, kritikai ims vertinti patys save ir atsiras gerokai didesnė auditorija, kuri skaitys jų straipsnius. O kalbant apie reagavimą – Lietuvos kritika pati nereaguoja ir nemoka kompetentingai vertinti, tad ir aš dažnai nekreipiu dėmesio.

Mes judame į priekį – negrįžkite ten! Turite būti žingsniu priekyje ar bent judėti koja kojon. Rašykite apie spektaklio muziką, dailę, aktorines mokyklas, sistemas, pasigilinkite į kontekstą. Ir tegul būna tas subjektyvumas iki negalėjimo.

Koks esi režisierius?

Nežinau ir nenoriu žinoti. Kalbėti apie save yra melas, o kalbėti apie save profesijos atžvilgiu – dvigubas melas.

 

Koks pasaulis šiandien?

Atsidūrėme metrò, požemio dykumoje, kurioje daugybė žmonių laukia vieno tikslo, bet nė vieno iš jų niekas nesieja. Tik tuštumos fenomenas, dykuma, laukimas ir tikslas traukiniu nuvykti iš taško A į tašką B. Dauguma stovi su savo mintimis, pasiklydę kasdienybės atšvaituose, nuleidę galvas, įklimpę į savo vidų, jei kuris kilsteli galvą – tai tik į švieslentę pažiūrėti, kiek liko iki išvykimo iš taško A. Stovi su ausinėmis, skaitmeninėmis knygomis, naršo telefonuose, naršo prašmėžuojančius veidus, nes sunku juos priimti kaip ką nors tikra, gyva. Grūdasi, daužosi vienas į kitą ir nieko. Kodėl žmonės taip nenori dalytis erdve? Gal nesi piktas, o aplinka verčia taip elgtis – apginti teritoriją. Kaip pikti šunys, kurie vienas ant kito loja, kol vartai uždaryti, bet vos tik vartai atsidaro, ir jie nutyla. Vieni kitus labiau tapatina su skaitmeniniais vaiduokliais. Tik ar atsidūrę taške B ir užkilę į viršų neatsidursime toje pačioje dykumoje, miesto smėlyne? Ar santykis pakis? Bijau būti šitoje visiško abejingumo eroje. Man reikia kito, noriu rėkti. Bet jei rėksiu, tik dar aiškiau suprasiu, kad esu vienas ir niekam nereikalingas. Būsiu palaikytas trumparegiu kvailiu, nesitvardančiu šitoje sterilizacijoje. Kai kurie susitaikė, kad galima gyventi be tikslo, be prasmės, kad galima egzistuoti nejaučiant nei patetikos, nei tragizmo, nesiekiant naujų vertybinių, orientacinių sistemų. Apatiškas klajojimas, užprogramuota automatizacija, prasideda grynasis abejingumas, be nusivylimo ir atitrūkimo nuo tikrovės, kur nuomonės greitai keičiasi, ir nebežinai, nebeprisimeni, ar tavo prisiminimai yra tavo. Aš bijau tos dykumos, kuri neturi nei pradžios, nei galo. Mane kamuoja nesuprantamas kito ilgesys. Noras sutikti kitą, kurį būtų galima apkabinti, prisiglausti ir be žodžių suprasti. Pajusti bent menkiausią artumą, kuris sukeltų bent menkiausią jausmą „noriu būti“! Stoviu ant tilto krašto ir laukiu. Laukiu ne mirties, o kito, kuris sustabdys ne žodžiu, bet tiesiog paimdamas už rankos.

Ar yra vaistas nuo abejingumo?

Ryte atsikėlęs ir atitraukęs užuolaidas pasižiūriu į kiemą. Pasižiūriu į medžius, pamatau kokią zylę ar varną, stebiu, kaip ji elgiasi. Kavą ne išgeriu, o priimu, užuodžiu, mėgaujuosi. Turbūt todėl dažnai vėluoju, bet man patinka vėluoti, nes nenoriu judėti pagal bendrą ritmą. Eidamas gatve mėgstu dairytis kaip vaikas, nors jau n kartų einu tuo pačiu keliu, bet taip atrandu naujus plytelių įtrūkius, aplinkui pastebiu naujas detales. Kur nors sustoju, parūkau, leidžiu pro mane bėgti žmonėms, kurie skuba, nors ir nevėluoja. Mano mėgstamiausias laikas yra nuo 3 val. ryto, kai pasaulis nurimsta, nebėra troleibusų, mašinų – tuo metu atsiveria kūrybinis laukas. Todėl ir sakoma, kad kūrėjai yra naktiniai žmonės. Mėgstu grįžti namo, kai išveža šiukšles. Šitas laikas pagirdo mano sielą.

Holokausto neužkasi, nepaslėpsi tokio didžiulio skausmo. Daug žmonių vienaip ar kitaip su tuo susiję. Kai kurių seneliai, tėvai neteisingai pasirinko, kiti vis dar maišo propagandines ideologijas, kurias skleidė sovietinis rėžimas. Bet siaubingiausia, kad yra žmonių, žinančių, kieno namuose gyvena, ir nešančių auksinius dantis ir kitus vertingus, nusisavintus daiktus į lombardą. Jie tikrai žino, ką daro. Kiek daug mūsų liaudiškame kontekste likę skaičiuočių, posakių, prietarų: „lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom“; „kodėl viską darai kaip žydas, atvirkščiai“; „kodėl sėdi prie stalo su kepure kaip žydas“ ir t. t. Stačiau spektaklį „Mūsiškiai“. Holokausto suvokimas mūsų tautoje iki šiol komplikuotas. Negaliu žiūrėti filmų, serialų, spektaklių ar skaityti knygų šia tema. Vis dar per skaudu.

Be to, Holokaustas vėl atsikartoja per rusų teroristinį genocidą Ukrainoje. Tad kol neišspręsime šios traumos, ji vis kartosis ir grįš kaip vaiduoklis.

Lina Laura Švedaitė domisi žmonėmis ir jų problemomis, ieško nuotykių ir jų randa, skaito, rašo, verčia, redaguoja tekstus.