Daugelis metaforos terminą intuityviai sieja su poezija. Ir ne be pagrindo – metafora susijusi tiek su poezijos esme, jos tradicija, tiek su stereotipais apie poeziją kaip kažką „gražaus“, „dvasingo“, „pakylėto“. Nebus per stipru pasakyti, kad šiandieninė poezija dažnai neatitinka ir nesiekia pateisinti šio idealizuoto, inertiško vaizdinio. Skatinama pasaulio nesaugumo ir jame tvyrančios įtampos, ji gręžiasi į skaitytojo baimes, demonstruoja atvirumą, tiesiogiškumą, siekia kalbėti aiškia ir suprantama, artikuliuota kalba. Kartais poezija linkusi skausmingai atsiverti, kartais virsta ginkluotos kovos tęsiniu, bet, kad ir ką ji darytų, tropai jau nėra svarbiausias poetinio rūmo ramstis. 

 

Amadoro Loureiro nuotrauka iš „Unsplash“

 

„Daugiau jokio meno / jokio gražaus kalbėjimo“, – naujausiame eilėraščių rinkinyje „Vandens skonis“ rėžia Gintaras Grajauskas. Tai nėra manifestas, bet padėtį apsako neblogai: poezija prozėja, įgyja eseistikos, publicistikos bruožų; tropus keičia struktūriniai sutankėjimai, įvairūs kalbos registrai, fonetiniai žaidimai ar netgi didaktika... Žinoma, tradiciniam „poetiškumui“ ištikimų poetų yra ir dabar, netgi tarp jaunosios kartos autorių, tačiau literatūros priešakį jie užleidę kolegoms, praktikuojantiems kitokią poetiką ir ieškantiems nehierarchinio santykio su skaitytojais: Mindaugui Nastaravičiui, jau minėtam G. Grajauskui, Giedrei Kazlauskaitei... Tendenciją tarsi patvirtina ir pastariesiems dviem poetams šiemet skirtos valstybinės premijos. 

Džiaugdamiesi, kaip išradingai poezija (ir apskritai literatūra, menas) išnaudoja laiko ir visuomenės pokyčius, neišleiskime iš akių fakto, kad perėjimą link asmeniškesnės, intymesnės, esė ar publicistikos bruožų turinčios poetinės kalbos lėmė ne vien pasikeitusi kultūrinė, politinė situacija pasaulyje, nesaugumo jausmas. Prie to prisidėjo ir sumenkęs visuomenės humanitarinis raštingumas, vidurinės klasės spaudimas valstybei tenkinti pirmiausia jos poreikius, prisitaikant prie jos lygio ir interesų. 

Su šiuolaikinio meno kūriniais susiję skandalai parodė, kad daugeliui žmonių per sunkios netgi paprasčiausios metaforos. Vis sunkiau sekasi abstrakčiai mąstyti, nyksta ir gebėjimas suprasti ironiją. O tai reiškia, kad didžiulė dalis ankstesnio ir dabar kuriamo meno, politinių ir visuomeninių diskursų, paremtų netiesiogine reikšme, simbolinių pasaulių – žmonėms nesuvokiami. Tai keičia visuomeninio gyvenimo taisykles, skurdina viešumą, daro įtaką politikams ir politiniams sprendimams, žiniasklaidai. Daugelyje sričių, taip pat ir mene, metai iš metų tenka ieškoti vis paprastesnių sprendimų: jei vakar ir užvakar tave suprato, nereiškia, kad supras rytoj. Nuo to nukenčia net labai šiuolaikiški, tradicinio poetiškumo nepraktikuojantys autoriai, nes perkeltinė reikšmė, potekstė jų kūriniuose irgi neišvengiama, tik reiškiama kitais būdais. 

Niūrios tendencijos veikia ir kalbą, ypač žiniasklaidos kalbą, viešąjį kalbėjimą, kur įsitvirtino iš frazeologizmų ir metaforų išskobtomis klišėmis padabinti tekstai, pilni pompastikos ir lozunginių tezių. Pastarasis aspektas verčia pamąstyti, ar pagrįstai tiek daug dėmesio skiriame migrantų lietuvių kalbos įgūdžiams ir neveiksmingoms kalbos priežiūros institucijoms. Galbūt didesnis pavojus kalbai ir kultūrai kyla iš pačios visuomenės poreikio gauti kiek įmanoma labiau vienaprasmį signalą, neleidžiantį rastis kontroversijoms ir nereikalaujantį interpretacinių gebėjimų? Ar kalbos galimybes kurti simbolinius pasaulius, o per juos – mūsų ateitį, labiau apriboja vadinamoji beraštystė, siejama su silpstančiais bendrinės kalbos vartojimo įgūdžiais, ar vis dėlto tai, kad viešojo gyvenimo dalyviai, tarp jų ir intelektualai bei menininkai, linkę jungtis į unisoną ir kalbėti paruoštukais, bendrybėmis, o jų tikslas – ne suprasti, numatyti, atskleisti, dekonstruoti, bet pirmiausia – įtikti? 

Šie klausimai nepatogūs, į juos aiškaus atsakymo nėra. Nebent tokiu tarsi atsakymu laikytume kultūrininkų protestą – pakilų, ne vieną įkvėpusį ir turėjusį kilnių tikslų, tačiau nesugebėjusį savo atžvilgiu priimti kritikos, apmaudžiai virtusį savotišku dešiniųjų partijų įrankiu, o galiausiai – ir strygio teisuoliškume (vadinasi, neįmanomybės susigrąžinti Sąjūdžio, kurio vardu dangstytasi, laikų vienybę ir daugiabalsiškumą) metafora. 

Bet gal iš tikrųjų mums nereikia nei metaforų, nei poezijos, nei prasmingai veikiančios viešosios erdvės? Gal ir kultūra reikalinga tik tol, kol jos vardas veiksmingas kovojant su politiniais oponentais ir kitaip mąstančiais? Jei taip, visos aukščiau išsakytos mintys laikytinos netekusiomis galios. Atsiverskime G. Kazlauskaitės knygą ir perskaitykime jos eilėraščio „Rugpjūtis“ (iš rinkinio „Marialė“) posmą:  

 

Kokia laimė yra nekurti! 

Apsimesti paprastu žmogumi,

kuris toks jautrus savo mitybai.

Pasaulis tikrai nestokoja naujų mūsų eilėraščių.

 

Bet pala... Ką gi jis iš tikrųjų reiškia?