Esame 1991 m. prasidėjusios epochos pabaigos liudininkai. Žvelgiant iš platesnės istorinės perspektyvos, regis, esame paskutiniaisiais XVIII a. dešimtmečiais prasidėjusios pasaulio istorijos dramos paskutiniojo veiksmo stebėtojai. Ši drama prasidėjo trimis didžiosiomis Vakarų revoliucijomis, davusiomis pradžią tam, ką galima pavadinti plačiąja prasme „šiuolaikiniu pasauliu", t. y. pradžią tokiai pasaulio būklei, kai būtent „Vakarai" prisiėmė pagrindinio veikiančiojo subjekto vaidmenį, kitiems seniesiems civilizaciniams centrams (pvz., Indijai, Kinijai, islamo pasauliui) –­ jau nekalbant apie tokias vietas, kaip „juodoji" Afrika – palikdami antraeilius, Vakarų vadovaujamos „pažangos" pabaigoje besivelkančių atsilikėlių ir nevykėlių vaidmenis. Prancūziškąją Apšvietos versiją vainikavusi Didžioji Prancūzijos revoliucija, kurioje veikusi antikristiška dvasia vėliau prasiveržė Rusijos revoliucijoje ir kituose satanistiniuose išpuoliuose prieš krikščionybę, ženklino atviro Vakarų atkritimo nuo jų ištakose buvusios Evangelijos žinios pradžią. Vienu iš britiškosios Apšvietos versijos padarinių tapo Amerikos revoliucija, pagimdžiusi dabar galingiausią pasaulio valstybę – JAV. Kitas britiškosios Apšvietos versijos vaisius buvo pramonės revoliuciją Anglijoje lydėjęs laisvosios rinkos utopijos – tikėjimo, kad „nematoma rinkos ranka" pati savaime atves žmoniją į klestinčią ateitį –­ gimimas. Vienos didžiausių XX a. intelektualinių provokacijų – Antrojo pasaulinio karo įkarštyje išleistos „Didžiosios transformacijos" –­ autorius Karlas Polanyi būtent laisvosios rinkos utopijai, šiam tikėjimui „žmogaus pasaulietišku išgelbėjimu su susireguliuojančios rinkos pagalba", priskyrė atsakomybę už abu žmoniją (pirmiausia Europą) nusiaubusius pasaulinius karus. „Prisitaikančios (laisvosios – A. M.) rinkos idėja buvo akivaizdi utopija", – teigia K. Polanyi. – „Tokia institucija negalėjo egzistuoti, kad nesunaikintų visuomenės žmogiškosios ir gamtiškosios esmės, – ji būtų fiziškai sunaikinusi žmogų, o jo aplinką pavertusi laukine. Visuomenė neišvengiamai ėmėsi priemonių apsiginti, tačiau visos jos trukdė susireguliuojančiai rinkai (...) ir buvo dar vienas pavojus visuomenei" („Didžioji transformacija", Vilnius, „Algarvė", 2002, vertė Jūratė Musteikytė ir Rimantas Grikienis). Tokios visuomenės „priemonės apsiginti", nukreiptos prieš žmogaus aplinką žalojančią ir tarpžmogiškus santykius deformuojančią laisvosios rinkos stichiją, kurios juk pačios – „dar vienas pavojus visuomenei", buvo nacionalizmas, komunizmo utopija ir nacionalsocializmo mitologija. Šiandien vėl kalbama apie pasaulinio karo – jau Trečiojo pasaulinio karo – galimybę. Ir K. Polanyi tezė vėl nepaprastai aktuali. Nes kas gi po komunizmo žlugimo, prisidengdamas „laisvės" vardu, atėjo į Lietuvą, Rusiją, Ukrainą ir kitas komunistinio eksperimento aukas? Atėjo ta pati laisvosios rinkos utopija, XX a. devintajame dešimtmetyje gavusi „neo­liberalizmo" vardą ir, pasak garsiosios Franciso Fukuyamos pranašystės, turėjusi „užbaigti istoriją" ir visame pasaulyje įsteigti pax Americana. Šiandien akivaizdu, kad F. Fukuyamos pranašystė neišsipildė, o K. Polanyi tezės pagrįstumą, be viso kito, liudija tokie, paviršutiniškai žiūrint, nesusiję reiškiniai, kaip ukrainietiško ir didžiarusiško nacionalizmo susidūrimas Ukrainoje ir islamistų vykdomi baisumai Sirijoje ir Irake. K. Polanyi tezė, be abejo, yra labai nepatogi daugiausiai iš neoliberalios pasaulio tvarkos naudos gaunantiems. Jie per valdomas masinės informacijos priemones transliuoja sąmoningai supaprastintą pasaulio vaizdą, kuriame „priešo" įvaizdis turi nukreipti auditorijos dėmesį nuo to, kas yra tikroji apgailėtinos dabartinės pasaulio būklės priežastis. Juk krikščionių ir kitų Irako religinių mažumų bendruomenių naikinimo prielaidos buvo sukurtos sugriovus pasaulietinę Irako valstybę. Visi žinome, kas tai padarė. Taip pat ir Ukrainos dramos pirminė priežastis yra ne „banderovcai" ir ne „Rusijos imperializmas". K. Polanyi tezės kontekste tiek dabar prasiveržęs ukrainiečių, tiek rusų nacionalizmas yra 1991 m. prasidėjusios neoliberalios epochos pasekmė. Tai dramatiška pastanga nusimesti komunistinę priespaudą pakeitusio neoliberalizmo pančius. Šios pastangos dramatiškumą sustiprina faktas, kad kol kas abu nacionalizmai leidžiasi išnaudojami Rusijos ir Ukrainos neoliberalių oligarchijų, kurios patriotinius savo piliečių jausmus pasitelkę masinės informacijos priemones sugeba nukreipti į išorės „priešą", tuo pačiu atitraukdami žmonių dėmesį nuo pačių oligarchų valdžios legitimumo klausimo. Vis dėlto 1991 m. prasidėjusi epocha eina į pabaigą. O kartu su ja, su neišsipildžiusiu „istorijos pabaigos" pažadu, atrodo, baigiasi ir XVIII a. pabaigoje prasidėjusi pasaulio istorijos drama, kurioje planetos gyventojai buvo priversti klausytis nuo Dievo vis labiau tolstančių Vakarų monologo, studijuoti jų bedieviškas doktrinas ir gyventi jų utopijomis.

Nuo XVIII a. pabaigos Vakarai melavo sau ir visam pasauliui apie „laisvę, lygybę, brolybę", kurias prancūzų Apšvieta (vienas jos dvasinių šaltinių, be abejo, buvo pats Liuciferis, t. y. Šviesnešys) pavogė iš krikščionybės. Mus labiausiai dominančiame ir mums artimiausiame istoriniame, kultūriniame ir geopolitiniame kontekste reikia kalbėti apie tai, kad komunizmo melą mūsuose pakeitė neoliberalizmo melas. Komunizme būta „lygių ir lygesnių", o neoliberalizme esama „laisvų ir laisvesnių". Vieniems neoliberalizmo laisvė susiveda į, prisimenant garsųjį buvusio Lietuvos ministro pirmininko posakį, „teisę emigruoti", į laisvę judėti po pasaulį kaip ląstelei biomasės – „darbo jėgos", „žmogiškųjų išteklių" – srautuose. Kitiems neoliberalizmo laisvė reiškia laisvę varinėti po pasaulį pinigų srautus ir „laisvės" vardan bombarduoti neįtikusias šalis – Irako krikščionių tragedija yra būtent tokios neoliberalios laisvės padarinys; apaštalų laikus siekiančios bendruomenės, kartu su musulmonais gyvenusios keturiolika amžių, baigia sunykti praėjus vos dešimčiai metų po neoliberalizmo atnešto „išvadavimo". Bendras komunizmo ir neoliberalizmo bruožas –­ gūdus materializmas. Abiejų antropologijoje žmogus pirmiausia yra homo oeconomicus, o kultūra – „antstatas" viršum ekonominės „bazės". (Pvz., neoliberalioje Lietuvoje tai pasireiškia rinkimus laimėjusių partijų požiūriu į kultūros ministerijos svarbą ir kultūros darbuotojų atlyginimų dydžiu.) Kitaip nei komunizmas, neoliberalizmas nepraktikuoja kruvinų religijos persekiojimų (nors, be abejo, yra atsakingas už jau minėtą Artimųjų Rytų krikščionių tragediją), tačiau jo antikrikščioniškos ir apskritai antireliginės intencijos (pirmiausia jos nukreiptos prieš pasaulio didžiąsias religines tradicijas) yra akivaizdžios. Tai liudija jau vien faktas, kad kai kuriose „tradicinių vertybių" griovimo srityse neoliberali epocha pasiekė daug didesnių „laimėjimų" už komunizmo epochą. Užtenka paminėti šeimos, kaip vyro ir moters sąjungos, sampratos griovimą, kurį popiežius Benediktas XVI pavadino „išžengimu iš žmonijos visos moralinės istorijos". Neoliberalizmas pilniau už komunizmą įkūnija Apšvietos projekto visumą. Komunizmas buvo pirmiausia prancūziškosios Apšvietos versijos radikalizavimas (prisiminkime Didžiosios Prancūzijos revoliucijos, ypač jakobinų, kultą Sovietų Sąjungoje). Tačiau būtent neoliberalizmo Prancūzijos revoliucijoje pradėtas sukilimas prieš tradiciją (pačia plačiausia prasme) pasiekė savo kulminaciją. Kitaip nei komunizme, neoliberalizme matome tiesiogiai veikiančias visas tris realybes, pagimdytas trijų didžiųjų Vakarų revoliucijų, stovėjusių prie „šiuolaikinio pasaulio" ištakų. Prancūzų Apšvietos pradėtas sukilimas prieš tradiciją neoliberalioje epochoje reiškiasi tuo, kad žodžiai „tėvas" ir „motina" keičiami žodžiais „gimdytojas I" ir „gimdytojas II", vienos lyties asmenų „šeimos" augina vaikus, o dėl to, kiek yra pačių lyčių, vyksta mokslinės diskusijos. Neoliberalizmas buvo britiškosios Apšvietos versijos pagimdytos laisvosios rinkos utopijos – nuo Didžiosios depresijos laikų gyvenusios nedidelio būrelio fanatikų galvose – prikėlimas globalios ekonominės politikos pavidalu devintąjį XX a. dešimtmetį. Kitas britiškosios Apšvietos vaisius – JAV – tapo neoliberalizmo flagmanu ir „laisvės" vardu globalios neoliberalios oligarchijos vykdomų, švelniai tariant, ne itin dorų darbų pagrindiniu globėju.

„Laisvosios rinkos utopija kol kas dar nepareikalavo tiek aukų, kiek komunizmas, bet tai dar gali smarkiai pasikeisti, ir abi šios utopijos šia prasme gali būti rimtos konkurentės. (...) Nors laisvosios rinkos ideologija iš esmės yra visiškai priešinga bet kokiai planinei ekonomikai, abi šios utopijos iš tikrųjų turi daugiau bendrumų nei skirtumų. Tiek savo proto ir našumo kultu, tiek ir istorijos bei tradicinės gyvensenos ignoravimu abi šios utopijos žmones pasmerkia skurdui ir išnykimui. Jos abi įkūnija tą patį racionalistinį išpuikimą ir kultūrinį imperializmą. Bruožus, kuriais paženklinta visa švietėjiškojo mąstymo istorija" (John Gray, „Apgaulinga viltis: Globalaus kapitalizmo iliuzija", Vilnius, „Vaga", 2006, vertė Audrius Daukša). Ši citata pasitelkta dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia ja siekiama parodyti, kad šio teksto autoriaus dėstomos mintys nėra jokia naujiena globaliame intelektualiniame kontekste, ir faktas, kad jos gali pasirodyti keistokos ar netgi eretiškos prie Laisvosios rinkos instituto ekspertų pamokslų pripratusiai ausiai, liudija tik tai, kokia provinciali yra tų ekspertų formuojama viešojo kalbėjimo erdvė. Kita citavimo priežastis yra noras pasidalyti su skaitytoju džiaugsmu dėl to, kad į lietuvių kalbą verčiamos ne tik realybę slepiančios arba ją falsifikuojančios, bet ir nepatrauklią bei daug kam nepatogią jos pusę atskleidžiančios knygos. Deja, šis demaskavimo procesas yra apribotas mažų tiražų, tuo tarpu masinės informacijos priemonėse viešpatauja neoliberalus diskursas, kuriame rimta egzistuojančios sociopolitinės tikrovės kritika neretai prilyginama kone nacionalinių interesų išdavystei. Ar realu per Lietuvos masinės informacijos priemones išgirsti ką nors panašaus į, tarkime, tokį jau cituoto autoriaus tvirtinimą: „Amerikiečių įsitikinimas, kad jie yra universali tauta, iš esmės reikštų, jog visi žmonės yra amerikiečiai, ir tokiais nėra tik per klaidą ar dėl kokio nors nelaimingo atsitiktinumo. Vadovaujantis tokia logika, amerikietiškos vertybės yra arba netrukus turėtų tapti bendrinėmis vertybėmis visame pasaulyje. Tokie pranašiški pareiškimai iš tiesų nėra nauji. Devynioliktame amžiuje universaliomis tautomis skelbėsi Prancūzija, Rusija ir Anglija. Tačiau šiais laikais, kaip niekad ankščiau, toks išpuikimas yra pavojingas, galintis turėti be galo rimtų padarinių." Ten, kur J. Gray'us mato ydą ir grėsmę, Lietuvos neoliberalios masinės informacijos priemonės regi dorybę ir tvarkos pasaulyje laidą. Anglų profesoriaus aprašytą realybę mūsų masinės informacijos priemonės (ne tiek žinių laidos, kiek įvairūs „analitikais" ir „ekspertais" vadinami komentatoriai) paprastai aprašo tokia formule: „Visas civilizuotas pasaulis versus (čia ištariamas kurio nors „necivilizuotai" besielgiančio pasaulinės „tvarkos" griovėjo vardas)." Šioje formulėje „visas civilizuotas pasaulis" yra Vakarai, pirmiausia – JAV. J. Gray'aus minimose Prancūzijoje, Rusijoje ir Anglijoje buvo populiarios tautinio mesianizmo idėjos. Rusijoje šis mesianizmas buvo ypač glaudžiai susipynęs su religiniu savo pasaulinės misijos suvokimu, su „Trečiosios Romos" idėja. Knygoje „Rusiškojo komunizmo ištakos ir prasmė" filosofas Nikolajus Berdiajevas parodo, kaip kvazireliginė komunizmo utopija, be viso kito, pasinaudojo Rusijos religinio mesianizmo tradicija, vieną didžiausių krikščioniškų tautų pasirinkdama kaip Antikristo naikinamojo darbo įrankį. Nuo pat atsiradimo JAV taip pat savo pasaulinę misiją didžia dalimi suvokė kaip religinę. Kaip ir Rusijos atveju komunizmo utopija, neoliberalizmas pasinaudojo JAV religinio mesianizmo tradicija, pasirinkdamas šią šalį kaip Apšvietos projekto visuminio įgyvendinimo įrankį.

Nuo Dievo atkritusio proto kuriamuose utopiniuose projektuose „laisvė" ir „lygybė" įgyvendinamos karikatūriškais pavidalais. Vis dėlto blogiausia yra kalbant apie „brolybės" įgyvendinimą. Kiek toli brolybės link buvo nueita per 23 neoliberalios „laisvės" viešpatavimo posovietinėje erdvėje metus, puikiai iliustruoja pagarsėjusi daina „Niekada mes nubūsime broliai". Nepaisant šio pavadinimo, karas Ukrainos rytuose, aišku, yra tikras brolžudiškas karas, kuriame vieni kitų kraują lieja 988 m. Kijevo kunigaikščio Vladimiro ir kartu su juo krikštą priėmusiųjų palikuonys. Sunkiai slepiama kai kurių viešų komentatorių piktdžiuga (girdi, dabar tarp Ukrainos ir Rusijos mažiausiai kelis dešimtmečius nebus gerų santykių, o jei taip, Rusija negalės atkurti savo imperijos, nes, pasak Zbigniewo Brzezinskio, be Ukrainos Rusija negali būti imperija) išduoda perdėm dvasiškai lėkštą Ukrainoje vykstančios dramos išgyvenimą. Net kai kurie krikščionimis save laikantieji stebina pačių radikaliausių islamistų vertais neapykantos proveržiais. Kai girdi „stačiatikiu" save vadinančio Aleksandro Dugino viešą raginimą žudyti ir tokį patį raginimą girdi iš unitų dvasininko Maidane lūpų, kai matai Antrojo pasaulinio karo liudininkų lavonus, gulinčius šalia po Šaltojo karo pabaigos gimusiųjų lavonų – dar vos prieš metus niekas negalėjo net pagalvoti, kad tokie dalykai gali vykti šioje šalyje – supranti, kad 1991 m. jokio tikro išsilaisvinimo neįvyko, supranti, kad vieną šėtonišką melą pakeitė kitas, o demonai paprasčiausiai pakeitė savo kaukes. Istorikai gali pradėti rašyti šio melo istoriją. Neoliberalių Lietuvos, Ukrainos, Rusijos valstybių istoriją.

Krikščionys tiki, kad istorijos pabaigoje gėris galutinai nugalės blogį. Istorijos tėkmėje, deja, neretai vienas blogis (kuris, suprantama, skelbiasi esąs gėris) nugali kitą blogį. Ir parašo šios pergalės istoriją. Tai ypač būdinga XX amžiui. Taip buvo 1945 m. Taip nutiko ir 1991 m. Aišku, kad tai suprastume, į istorijos procesą reikia žiūrėti dvasios akimis (mes „turime Dvasios pradmenis" (Rom 8, 23) – rašo apaštalas) ir gėrio kiekį matuoti ne dešrų rūšių skaičiumi parduotuvių lentynose. „Bet tu sutirštini spalvas!" –­ pasakys tūlas. – „Kaip galima lyginti komunizmo blogį su neoliberalizmo blogiu? Juk į Sibirą niekas neveža, o ir ne vien dešrų gausu parduotuvių lentynose. Antai kiek bažnyčių naujų pastatyta." Tokiam derėtų priminti, kad pasaulis dabar globalus, ir tai, kad nežudoma čia, nereiškia, kad nežudoma kitur. Tai, kad čia statomos naujos bažnyčios, deja, nepaneigia fakto, kad kitur (tame pačiame Irake, Sirijoje) jos griaunamos. Ir visa tai vyksta ne be mūsų „strateginio sąjungininko" kaltės. Be to, po Stalino mirties į Sibirą nebevežė, o iš išsilaisvinusios neoliberalios Lietuvos žmonės patys masiškai bėga. Kita vertus, labai abejotina, ar kažkoks Vokietijos pilietis kokiais 1938 m. arba kažkoks SSRS pilietis kokiais 1970 m. buvo egzistenciškai nepatenkintas savo šalių sociopolitine tikrove ir kėlė (bent jau mintyse) pastarajai pretenzijas, panašias į tas, kurios neoliberalizmui yra keliamos šiame straipsnyje. Beje, daug tų, kurie gerai gyveno komunizmo sąlygomis, savo gyvenimą dar pagerino neoliberalizmo sąlygomis. Užtenka pažvelgti į nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės politinį elitą.

„Nepriklausomybė", – štai magiškas žodis, kurio padedamas neo­liberalizmas, būdamas blogis, jau 23 metus Lietuvoje apsimeta gėriu. Lietuviškosios sąmonės problema ir tragedija, kad joje politinė nepriklausomybė sulipusi su komunizmą (kuris tapatinamas su nepriklausomybės nebuvimo laikotarpiu) pakeitusiu neoliberalizmu, o – ir tai ne mažiau svarbu – JAV, esančios globalios neo­liberalios tvarkos palaikytojomis, mąstomos tik kaip neoliberalios. Tarytum JAV visada buvo ir visada bus tokios! Tragiškas paradoksas yra tas, kad JAV, kurios lietuviškoje sąmonėje yra Lietuvos „laisvės" garantas, pačios yra neoliberalizmo pavergtos ir – kaip kadaise komunizmo pavergta ir kartu jį „eksportavusi" Rusija –­ platina neoliberalią vergiją su ant jos užklijuota „laisvės" etikete. Panašiai kaip komunizmas, nebūdamas Rusijos sielos esmė, pasinaudodamas tam tikromis jos silpnybėmis, šią sielą apsėdo, neoliberalizmas, pasinaudodamas tam tikromis Amerikos sielos silpnybėmis, ją užvaldė, o jos kūną –­ teritoriją – pavertė neoliberalaus užkrato platinimo placdarmu, nuo kurio į visas pasaulio puses plaukia lėktuvnešiai „civilizacijai" palaikyti. Edgaras A. Poe būtų parašęs dar vieną siaubo novelę, o Henry's D. Thoreau „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą" tęsinį, jeigu pamatytų, į kokį monstrą neoliberalizmas pavertė jų šalį.

Tie, kurie domisi intelektualiniu Rusijos gyvenimu, žino apie nuolat stiprėjantį pasipriešinimą neoliberaliai Rusijos tikrovei. (Šį pasipriešinimą reikia skirti nuo oficialios Rusijos valstybės propagandos, kuri, kaip ir kitų neoliberalių oligarchijų – pvz., JAV, Ukrainos, Lietuvos – propaganda, yra būtent neoliberalios valstybės propaganda.) Šiame pasipriešinime dalyvauja daugybė labai skirtingų pažiūrų žmonių, kuriuos galima pavadinti (ir jie patys save taip vadina) „patriotais". Rašantysis šias eilutes puikiai žino, kad Rusijos patriotas gali būti Lietuvos patrioto priešas. Bet jis taip pat žino, kad nei Rusijos, nei Lietuvos patriotas negali būti neoliberalas. (Tais atvejais, kai neoliberaliame pasaulyje vienos šalies patriotas tampa kitos šalies patrioto priešu – ne visada, bet, deja, labai dažnai – galioja diagnozė – neoliberalios propagandos auka.) Todėl jam juoką ir kartu pasipiktinimą kelia situacija, kai neoliberalai demonstratyviai užsirašo į Šaulių sąjungą. Priežastis, dėl kurios Rusijoje (ir ne tik joje) išgijimas nuo neoliberalizmo maro vyksta greičiau, nei Lietuvoje, akivaizdi. Skirtingai nei Lietuvoje, Rusijoje neoliberalizmas nėra sulipęs su šventu Nepriklausomybės vardu. (Todėl keliantieji, pavyzdžiui, socialinio teisingumo arba homoseksualizmo propagandos temas Lietuvoje visada gali būti apkaltinti veikimu prieš „nacionalinius interesus", nors pastaroji sąvoka neoliberalios propagandos kontekste apskritai skamba kaip šventvagystė.) Kad būtų išvengta nesusipratimų ir neoliberalių propagandininkų kaltinimų „tarnavimu Rusijai", šio teksto autorius nedviprasmiškai tvirtina, – taip, Rusijos vadavimasis iš neoliberalios vergijos gali būti pavojingas. Dar kartą K. Polanyi: „Visuomenė neišvengiamai ėmėsi priemonių apsiginti, tačiau visos jos trukdė susireguliuojančiai rinkai (...) ir buvo dar vienas pavojus visuomenei." Istorija apskritai yra pavojinga vieta. Ir laikinos egzistencijos prasme, ir sprendimų, lemsiančių pomirtinės egzistencijos kokybę, prasme. Apie tai derėtų dažniau pamąstyti mėgėjams pūsti karo ragą. Kai į karą veržiasi jaunimas, tai galima suprasti. Jis stato pavojun savo žemišką gyvybę, bet yra vilties, kad gyvenimo patirties stoka ir tėvynės meilė išpirks neapykantos priešui nuodėmę. Daug blogiau, kai karo ragą pučia Antrąjį pasaulinį karą regėję senoliai, netrukus stosiantys prieš Aukščiausiojo teismą. Tokie rizikuoja savo amžinuoju gyvenimu.

Kas bus, jei Rusija neoliberalizmo marą įveiks anksčiau už Lietuvą? Neoliberaliai Lietuvos (ir ne tik jos) oligarchijai tai – baisus klausimas. Jos veikimo būdas aiškus – daryti viską, kad Rusija neišgytų. Iš čia ir jos politika – remti neoliberalią Rusijos opoziciją, kuri yra dar labiau neoliberali už neoliberalų dabartinį jos režimą. Kitaip tariant – remti nacionalinių Rusijos interesų priešus. Bet jei vis dėlto ligonis išgis – kokia nauda iš tokios politikos bus Lietuvai, kurioje neoliberalizmas per 23 savo viešpatavimo metus nepaliko nė 3 milijonų gyventojų? Telieka šis klausimas be atsakymo. Užduokime sau kitą klausimą – ar kada nors išgis Lietuva? Vieną vertus, atsakymas aiškus – jai teks išgyti, jei nenori, kad neoliberalizmas ją pribaigtų. Kitą vertus, tenka pripažinti, kad atsirasti stipriam norui trukdo pražūtinga neoliberalizmo ir „laisvės" sąsaja lietuviškojoje sąmonėje. Todėl panašu, kad neoliberalizmo metastazės Lietuvoje (kaip, beje, ir daug kur kitur) nykimas priklausys nuo pasaulinio ligos židinio būklės. Kitaip tariant, turi išgyti Amerikos siela. Daugelis individualių amerikiečių sielų jau išgijo. Tai liudija tokie reiškiniai, kaip Johno Perkinso „Ekonomikos smogiko išpažinties" atsiradimas. Vis dėlto reikia turėti omenyje, kad JAV yra ypatinga šalis, Apšvietos kūdikis ir kartu jo auka bei pagrindinis Šviesnešio įrankis dabartyje. Paskutinėje krikščionių šventraščio knygoje, kurioje pasakojama ne apie filosofų sugalvotą, bet apie tikrąją istorijos pabaigą, rašoma apie „žvėrį ir žemės karalius bei jų kariuomenes", apie tą, „kuris išeis suvedžioti tautų" (Apr 19, 19; 20, 8). Tikėkimės, kad tas laikas dar neatėjo.