Nekenčiu abejingųjų. Kaip ir Friedrichas Hebelis, manau, kad „gyventi, vadinasi, būti partizanais“. Negali egzistuoti tiesiog žmonės, kurie svetimi miestui. Kas iš tikrųjų gyvena, negali nebūti piliečiu ir nepalaikyti tam tikros pusės. Abejingumas yra apatija, parazitizmas, bailumas, tai nėra gyvenimas. Todėl nekenčiu abejingųjų.

Abejingumas – tai istorijos inertinis kūnas. Tai švino svarmuo novatoriui, inertinė materija, kurioje dažnai skęsta patys šviesiausi entuziazmai, pelkė, apjuosianti seną miestą ir sauganti geriau nei tvirčiausia siena, geriau nei karių krūtinės, ryjanti užpuolikus savo pelkėtuose verpetuose juos sunaikindama, įbauginanti ir kartais priverčianti atsisakyti didvyriškų žygių.

Abejingumas stipriai veikia istoriją. Pasyviai, bet vis dėlto veikia. Tai fatališkumas, tai nepasitikėjimas, tai net geriausiai parengtų planų žlugdymas, tai gyvuliška materija, sukylanti prieš intelektą ir jį dusinanti.

 

 

Tai, kas vyksta, – visus užgriūvantis blogis ar bet koks įmanomas gėris, kurį atneša herojiškas, yra visuotinai vertingas poelgis, kylantis ne tiek iš veiklios mažumos iniciatyvos, kiek iš daugumos abejingumo ir pasyvumo. Tai, kas vyksta, nutinka ne todėl, kad kai kurie žmonės nori, kad taip nutiktų, o todėl, kad daugybė žmonių išsižada valios, leidžia veikti kitiems ir užrišti mazgus, kuriuos tik kardas gali nukirsti, priimti įstatymus, kuriuos tik maištas gali atšaukti, leidžia valdžią perimti žmonėms, kuriuos tik sukilimas gali nuversti.

Fatališkumas, regis, dominuojantis per istoriją, yra ne kas kita kaip apgaulingas abejingumo ir pasyvumo pavidalas.

Vieni reiškiniai bręsta šešėlyje, kelios kontrolei nepavaldžios rankos audžia kolektyvinio gyvenimo drobę, o masė tai ignoruoja, nes jai nerūpi. Mažos aktyviosios grupelės manipuliuoja epochos likimu primesdamos savo siauras vizijas, tiesioginius tikslus, asmenines ambicijas bei aistras, o daugybė žmonių tai ignoruoja, nes jai nerūpi. Bet kartą subrendę reiškiniai pasirodo, šešėlyje austa drobė užbaigiama – tada gali susidaryti įspūdis, kad viską ir visus nušluoja fatališkumas, o istorija regisi lyg milžiniškas gamtinis reiškinys, ugnikalnio išsiveržimas, žemės drebėjimas, kurio aukomis tampa visi, norėję to ar ne, žinoję ir nieko apie tai nenutuokę, aktyviai dalyvavę arba likę abejingi. Pastarieji dar susierzina: jie norėtų išvengti pasekmių, norėtų, kad visiems būtų aišku, jog jie to netroško, tad nėra atsakingi.

Vieni žmonės apgailėtinai verkšlena, kiti bjauriai burnoja, bet nė vienas savęs neklausia: jei būčiau atlikęs savo pareigą, jei būčiau pasistengęs ginti savo teises, ar būtų nutikę tai, kas nutiko? Retai kada žmonės jaučiasi kalti dėl savo abejingumo ir skepticizmo ar kad neištiesė rankos ir neparėmė piliečių grupių, stojusių į kovą blogio akivaizdoje, siekusių bendro gėrio. (...)

Nekenčiu abejingųjų ir todėl, kad mane erzina jų, neva niekuo neprasikaltusių, verkšlenimai. Iš kiekvieno reikalauju atsakomybės už tai, kaip jis atliko savo pareigą, kurią jam numatė gyvenimas, ir kaip kasdien tą pareigą atlieka, už tai, ką jis padarė, o ypač už tai, ko nepadarė. Jaučiu, kad privalau likti nepermaldaujamas, neturiu eikvoti savo gailesčio ir neturiu dalytis savo ašaromis su abejingaisiais.

Esu partizanas, gyvenu, jaučiu jog stipriose sąmonėse tarp mano gretų pulsuoja būsimojo miesto, kurį mes jau statome, veikla. Šiame mieste socialinės grandinės neslegia mažumos, čia visa, kas vyksta, nutinka ne likimo ar fatališkumo valia, o piliečių sąmoningu darbu. Jame niekas nerymo prie lango kitiems aukojantis ir atiduodant jėgas, niekas netyko norėdamas pasinaudoti kitų sunkaus darbo vaisiais, išliedamas savąjį nusivylimą prieš pasiaukojusius, apšmeiždamas neva nepasiekusius savojo tikslo.

Gyvenu, esu partizanas. Tad nekenčiu tų, kurie nedalyvauja, nekenčiu abejingųjų.

 

Iš italų kalbos vertė Salvatore Schinello