Christian Schüle. Butaforinis gyvenimas

Tropikai Vokietijoje, kepsniai be mėsos, cigaretės be tabako – gyvename pakaitalų pasaulyje. Taigi kodėl pirmenybę teikiame simuliakrams?

Įsivaizduokite, esate pakviestas į grilio vakarėlį. Svečiai giria kepsnių skonį nepaisydami to, jog mėsą atstoja soja, o dešrelės – iš seitano (kviečių baltymų). Kad geriau virškintų, parūkote. Iš elektroninių cigarečių be tabako rūksta dūmai, pasklinda kvapnus aromatas. Vėliau patiekiamas espreso be kofeino, pasaldintas dirbtiniais saldikliais. Paskui kažkuris išmaniajame rodo atostogų nuotraukas: palmės, smėlio pakrantė, turkio spalvos vanduo. Nufotografuota Nyderlausice, Vokietijoje. Asmenukes prie Balio salos trobelių imitacijų ir viešbučių – su sepijos filtru, lyg viskas vyktų 1962 m. Feisbuke nuotraukas palankiai įvertino keli šimtai draugų. Vakarėlio pabaigoje ragaujami ledai iš aromatizuotų augalinių aliejų.

Martos Vosyliūtės darbas

Tikras ar išgalvotas šis vaizdelis? Tarsi tai būtų problema, kai gyveni virtualiame pasaulyje, kuriame daug kas nėra tai, kuo apsimeta. Viskas neabejotinai tikra: ir kepsnio formos mėsos pakaitalai, ir elektroninės cigaretės, ir suvenyrai iš dirbtinių tropikų, užfiksuotų sendintose nuotraukose. Kalbos filosofijos prob­lema, ar darinį iš sojos galima vadinti kepsniu, o internetinį nepažįstamąjį – draugu. Šiandien vis sunkiau atsakyti į esminį klausimą, kas yra autentiškumas ir tiesa. Faktai byloja, kad gyvename pakaitalų epochoje – argentinietis rašytojas Martínas Caparrósas tai diagnozavo knygoje „Alkis“ („El hambre“).

Maisto pramonė pelnosi iš surogatų: saldikliai vietoje cukraus, pieno milteliai šokolade, kava be kofeino, šampanas be alkoholio, sviestas be cholesterino, vadinamajame sūrio gaminyje tik kokoso aliejus, vanduo, tirštikliai ir aromatinės medžiagos – jo net brandinti nereikia. Dirbtiniams produktams, kurių skonis kaip tikrų, pagaminti reikia mažiau laiko ir išlaidų.

Bet mastai –­ visai kiti nei anksčiau. Prieš 20 metų iš sojos mėsos ir kviečių baltymų dešrelių būtų tik pasišaipyta kaip iš politiškai teisingos mitybos, o šiandien tai masinis reiškinys. Šį socialinės ekonomikos modus operandi būtų galima pavadinti tarsi principu. Ir jis veikia ne tik maisto srityje – tai pagrindinis postmodernios visuomenės veiksnys: pakaitalai ir imitacijos prilygsta originalams.

Kodėl žmonės griebiasi pakaitalų, kai gali turėti originalą? Galbūt pastarasis nepriimtinas dėl sveikatos ar etikos sumetimų, o gal tiesiog neįperkamas. Tačiau gali būti, kad išbandyti originalą tiesiog pritrūksta laiko. Tropikus imituojančiuose vandens parkuose atostogautojai sutaupo pinigų bei laiko. Ir vietoje Mauricijaus atsiduria Šprėvalde. Tai, kaip vieta atrodo, svarbiau už pačią vietą.

Ar dėl to keičiasi vokiečių poilsio prioritetai? Iš esmės ne, teigia keletą dešimtmečių keliautojų elgseną analizuojantis Kylio psichologas Martinas Lohmanas. Kas gali, pirmenybę teikia originalui. Tačiau pakaitalai prasiskverbia visur. Anot psichologo, poilsiaudami mielai susikuriame realybėje neegzistuojančią idilę: Potiomkino kaimai, kurių pagrindinėse gatvėse laimikį demonstruoja draugiški italų žvejai, arba aštuonkojų prikabinėta graikų taverna sukuria ypatingą poilsiautojų stereotipus atitinkančią atmosferą. Pietietis duoda tai, ko tikisi šiaurietis. Romantizuotas tariamas pasaulis nutyli, kad iš tikrųjų vietiniai dažnai neturi nei pinigų, nei darbo. Galbūt apetitą kelianti žuvis visai ne iš čia pat esančios jūros, o iš prekybcentrio. Šveicarų sociologas Peteris Grossas jau 1994 m. kalbėjo apie troškimų visuomenę, kurioje įtartini net originalai – ir jie gali būti klastotės. (...)

„Pakaitalų epochos“ pavyzdžiai leidžia išvesti esminę formulę: optimizavimą lemia siekis sutaupyti pinigų bei laiko ir noras išvengti skausmo, kančios, rizikos, išsaugoti sveikatą neatsisakant malonumų. Sojos pakaitalai ar nealkoholinis šampanas ‒ funkcionalumui tarnaujančios askezės pavyzdžiai. Ši askezė neturi nieko bendra su religija, ji susieta su pasaulietišku optimizavimu. Austrų filosofas Robertas Pfalleris sąmoningą malonumų išsižadėjimą laiko šiuolaikinės kultūros požymiu. Sveikatos religijos adeptai nebeklausia, dėl ko gyvena ir ko iš gyvenimo norėtų.

Kita vertus, gyvenant tariamąja nuosaka išsaugoma dar vienos galimybės svajonė. Išbandęs originalą visiems laikams išnaudoji atradimo džiaugsmą. Susitaikyti su tokiu baigtinumu žmonėms vis sunkiau. Jie brendo klausydamiesi pasakojimų apie nesibaigiantį tapsmą ir tai suprato kaip nuolatinę gyvenimo reprodukavimo galimybę.

Corriger la fortune – patobulinti likimą. Vadovaudamasi šiuo šūkiu apsišvietusi žmonija jau daugiau kaip pustrečio šimtmečio paklūsta prancūzų gydytojo, filosofo ir ateisto Julieno Offray de La Mettrie sukurtai žmogaus-mašinos idėjai. Į naudą orientuoto materializmo dvasia iki šių dienų valdo vakarietiškos visuomenės mąstymą ir elgseną: vos sunegalavus – piliulė, vos suskaudus –­ injekcija, vos kam nors sutrikus tuoj pritaikoma terapija. Nebelaukiame, kol užeis silpnumas ar suskaus, ne, tam iš anksto stengiamasi užkirsti kelius. Jei, nepaisant „likimo korektūrų“, kuris nors vis dėlto nusilpsta ar suserga, tai, remiantis J. O. de La Mettrie logika, už savo lemtį atsakingas pats.

Tarsi principas galėtų padėti įveikti gyvenimo sunkumus. Religijos psichologija tokiems atvejams siūlo gražią sąvoką – įveika (angl. Coping). Suprasti turėtume taip: kas transcendentinėje tėvynėje jaučiasi saugus, tas įveiks ir žemiškosios kasdienybės išbandymus bei grėsmes. O transcendentinė tėvynė –­ ne kas kita, kaip į dvasinę sritį perkeltas tarsi rojus. Gyvename taip, tarsi turėtume dar vieną dimensiją.

Šiuolaikinis žmogus dažniausiai netiki Dievo, todėl religingumas pasireiškia tikėjimu surogatais, žadančiais geros savijautos, malonumų ir išsipildymo galimybę transcendentinėje tikrovėje. Jei mūsų amžininkas norėtų likti ištikimas originalui, turėtų kęsti vėžį sukeliančius saulės spindulius, brangiai mokėti už rankomis pagamintą mocarelą ir galbūt net patirti erotinį fiasko.

Tarsi tokių dalykų būtų galima norėti.

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Die Zeit“, 2017-08-24, Nr. 35