Prieš atsiritant Knygų mugės cunamiui, kalbuosi su žurnalistu, istoriku, žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ vyriausiuoju redaktoriumi ir talentingu jaunosios kartos prozininku TOMU VAISETA, neseniai išleidusiu romaną „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Koks tavo santykis su Knygų muge? Kaip jis pasikeitė, kai tapai vienu iš ten dalyvaujančių autorių?

Santykis – kuo puikiausias. Nuo paauglystės išsiugdžiau džiaugsmą eiti į mugę kaip į šventę. Tarp tiek žmonių labai smagu ir lengva pasislėpti, slampinėti, ieškoti kokių nors keistenybių, apie kurias nieko nežinojai, brautis pečiais prie prekystalio, ką nors tyčia švelniai pastumti nuo padėtos Kafkos ar Nabokovo knygos, nužiūrinėti akiniuotas merginas, išeiti į lauką parūkyti neapsirengus ir sušalti, stebėti žmones su plyštančiais, knygų pilnais celofaniniais maišais, ir niekieno reikalas, ką tie žmonės vėliau su tomis knygomis darys. Keista manyti, jog knygos perkamos tik dėl skaitymo. Toks santykis nesikeičia ir, tikiuosi, nepasikeis.

Žinau, kad skeptiškai žiūri į dirbtinį aukštosios kultūros virtimą populiariąja. Ar pačiam autoriui, kurio darbas staiga tapo masinio vartojimo preke, tai yra kuo nors ydinga?

Ydinga tuo, kad kai kurie autoriai tapo nepakenčiamai verksmingi, nes jų darbas virto masinio vartojimo preke. Man irgi kartais norisi verkti dėl to, kad knygų neperka, o ne dėl to, kad jas kas nors masiškai vartoja.

O kalbant rimčiau, nežinau, kiek šitas masinis literatūros vartojimas prisideda prie jos kokybinio augimo, bet abejoju, ar jis kenkia. Be to, labai gražūs kartais pasitaikantys literatūriniai reiškiniai, išbudinantys visus rinkodarininkus, pijarščikus ir panašius leidybos darbininkus, ir jie staiga pamato, jog žmonėms ne visada norisi tik to, kas lengva ir pigu. Prieš metus Lietuvoje išleistas Johno Williamso „Stouneris“ ar neseniai lietuviškai pasirodęs Roberto Seethalerio „Visas gyvenimas“ (tapęs fenomenu Vokietijoje) yra geri pavyzdžiai. Masinio vartojimo baubas kažkaip nesunaikina įsitikinimo (kuriuo galbūt dalijasi grupelė žmonių, bet daugiau ir nereikia), kad vertinga ir todėl būtinai išsaugotina gali būti ir tai, kas yra siauro vartojimo prekė.

Rudenį teko kalbinti jauną Ukrainos poetę Liubovę Jakimčiuk, kurios rinktinė apie karą tapo viena populiariausių poezijos knygų šalyje. Ji pasakojo, kad į eilėraščių skaitymus susirenka minios žmonių. Kaip vertini tokį atvejį? Įsivaizduotum kolektyvinės traumos suvienytų lietuvių grįžimą į sovietmečio pabaigą, kai literatūra tebedarydavo didelę įtaką masėms?

Geriau nė vieno skaitytojo, nei tai, ką dabar turi ištverti Ukraina. Pagunda sakyti, kad, žiūrėkit, kai tikrai blogai, kai susiduriame su ribinėmis situacijomis, kyla visuotinis meno, literatūros poreikis, yra labai didelė. Iš tikrųjų, atrodo, menas padeda žmonėms kalbėti (nebūtinai žodžiais, kartais – tiesiog bendrystės išgyvenimu) apie dalykus, apie kuriuos kitais būdais neįmanoma kalbėti. Bet čia esama nemažai saviapgaulės, ja patikėjusieji (ypač menininkai) vėliau turi stipriai nusivilti ir dažnai pulti į kitus kraštutinumus (pavyzdžiui, imti niekinti menui tikrai ar tariamai abejingą visuomenę). Tragedijos ir visuotinio pakilimo akivaizdoje žmones buriančios literatūros vertė tampa antraeiliu ar trečiaeiliu klausimu.

Meno ir jo kūrėjo sureikšminimas, žinoma, turi gerokai gilesnes šaknis ir tradicijas, bet mūsų regione tai neišvengiamai siejasi ir su sovietinės okupacijos laikotarpiu, ir su sistemingai kurtu menininkų vaidmeniu. Todėl menininkų ir meno deromantizavimą laikau vienu iš mėginimo išeiti iš sovietinės ir iš posovietinės erdvės ženklų. Šia prasme bijau, kad Rusijos agresija gali ilgam įšaldyti Ukrainą ten, iš kur ji taip bando ištrūkti.

Daugelis kultūros vartotojų pabrėžia, jog menas jiems yra pabėgimas nuo slegiančios rutinos. O tu esi minėjęs, kad menas yra tavo rutinos dalis. Paaiškink šią mintį plačiau?

Kai meną laikome atsipalaidavimo priemone, pramoga, laiko ir pinigų švaistymu ar net investicija (į ateitį, dorą, gėrį, dar ką nors), visą laiką kalbame apie jį kaip apie iš principo mums svetimą reiškinį, lyg į Žemę būtų nusileidusi ateivių lėkštė ir mums reiktų nutarti, ką su ja darysime (apšaudysime, užmegsime kontaktą, paaukosime būrį nekaltų mergelių ir pan.). Bet aš gyvenu aplinkoje, kurioje žmonėms menas yra artimas ir kasdieniškas: jis padeda gyventi ir kartais tą gyvenimą atstoja, padeda reikšti jausmus ir kartais tuos jausmus atstoja, padeda mąstyti ir kartais tą mąstymą atstoja ir t. t. Tada eiti į teatrą reiškia ne eiti į meno šventovę, o eiti į namus, aplankyti dailės parodą nereiškia pabėgti nuo slegiančios rutinos, tai tėra įprastas būdas pratęsti savo kasdienybę, skaityti knygą nėra ypatingas ritualas, o natūralaus poreikio išpildymas.
Menas nėra magiškas slėpinys anapus kasdienybės, jis yra oras, kuriuo privalai kvėpuoti. Jei jau pradėjome astronominiais palyginimais, galima būtų sakyti, jog gyvenimas be meno būtų kaip gyvenimas Marse – iš pažiūros lyg ir tinkama vieta gyventi, bet trūksta esminio elemento. Tačiau tikrosios jo reikšmės nesuprasime, kol jį stumsime nuo savęs patosišku, šventybės retorika apgaubtu kalbėjimu. Turbūt tai greitai neįvyks, nes kol moksleiviai yra mokomi deklamuoti eilėraščius tokiu pastatytu balsu, tarsi į užpakalį būtų sugrūstas baslys, ir literatūra, ir menas liks svetimi.

Įdomu, kad romaną „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ rašei tebegyvendamas aprašomoje situacijoje, beveik neturėdamas saugios laiko distancijos. Ar rašydamas sekei politinius įvykius – galbūt jie šiek tiek turėjo įtakos ir siužetui?

Žinoma, sekiau. Gavęs žurnalisto išsilavinimą, tapau priklausomas nuo kasdienių aktualijų. Dar per Ukrainos Oranžinę revoliuciją kartu su Mindaugu Nastaravičiumi kaip žurnalistas dirbau Kijeve, išgyvenau stiprius, jei taip galima sakyti, politinius jausmus, todėl su tos šalies erdve, žmonėmis ir jų nuotaikomis buvau užmezgęs ne vien internetinį ryšį. Prasidėjus Euromaidanui, nuolat bendravau su bičiuliu žurnalistu Dovydu Pancerovu, kuris, grįžęs iš Maidano, atrodydavo ir apsėstas, ir prislėgtas, o jo klausantis kildavo apmaudas, liūdesys, gėda ir baimė. Dovydas, beje, ką tik išleido knygą „Kiborgų žemė“ apie savo patirtį Ukrainoje, ten daug kas sudėta iš tų pasakojimų.

„Orfėjas“ toks, koks galiausiai išėjo, ir atsirado iš tų politinių įvykių ir ilgų pokalbių: iš pradžių norėjau rašyti tik apie žmonių santykius, bet įnikęs į tikrovę supratau, kad ar rašysiu apie santykius, ar dar apie ką nors, neišvengiamai turėsiu kalbėti apie tą situaciją, kurioje atsidūrėme, – po ilgo laiko (tiesą sakant, pirmą kartą po Nepriklausomybės atgavimo ar, tiksliau, po Sausio 13-osios) išgyvenamą karo nuojautą.

Viskas, kas buvo sumanyta romane parašyti, jau buvo įvykę, ir siužeto krypties nekeitė. Bet tau uždavus klausimą pagalvojau, jog siužetą galėjo pakeisti tai, kas – ačiū Dievui – bent iki šiol neįvyko. Tikiuosi, kad ir neįvyks.

Ar intensyviai rašydamas gali skaityti kitų autorių knygas? Ar jie nedaro tau, tarkime, neigiamos įtakos, kai pamatęs puikų tekstą pradedi lyginti su saviškiu?

Skaityti rašant yra net būtiniau nei nerašant. Kadangi paprastai dirbu tai, kas vadinama akademiniu darbu, norint sėsti rašyti reikia perjungti mąstymo režimą. Skaitymas yra vienintelis būdas, padedantis tai padaryti. Tiesa, rašydamas daug griežčiau nei paprastai atsirenku, ką skaityti, – renkuosi tik autorius, kuriančius aukščiausio lygio literatūrą, taigi nerizikuoju užteršti mąstymo literatūrinėmis šiukšlėmis. Skaitydamas tokius autorius vargu, ar gali save su jais lyginti, greičiau – mokytis.

Be to, gera literatūra rašant ne tik padeda ieškoti ritmo ir žodyno, bet ir suvaržo tavo tuštybę, kad nepradėtum galvoti, jog rašai kažką nepaprasta. Juk toks įsivaizdavimas atima kritišką santykį su tuo, ką rašai, nors jį išlaikyti ir taip sunku. Kita vertus, rašydamas ir skaitydamas dažniau pradedu save niekinti nei glostyti. Tad santykis su geromis knygomis rašant yra sadomazochistinė, bet vis dėlto meilė.

Romano pavadinimas metaforiškas. Tekste taip pat esama nemažai originalių, nenuvalkiotų metaforų. Koks tavo požiūris į metaforą, kaip literatūrinės raiškos priemonę? Ir kokia jos funkcija kūrinyje?

Metaforos, kaip ir kitos literatūrinės figūros, yra stiklo šukės, pabertos ant teksto grindinio. Tik per jas žengdamas gali susižeisti ir taip pajusti, kad iš tikrųjų skaitai literatūrą. Ar nualpsi nukraujavęs, ar tik nusikeiksi, ar pereisi kaip literatūros jogas – čia jau skonio, išsilavinimo, poreikių ir interesų reikalas. Suprantu, jog kai kurie kūriniai ir stiliai būna sąmoningai kuriami be metaforų ir pan., taip pat sutinku, jog kai kurie autoriai gali sukurti knygą kaip vieną metaforą be jokių literatūrinių figūrų, tačiau gerokai dažniau susidūrus su tekstu, kuriame atsisakoma šių įprastų literatūrinių priemonių, man būna sunku tai priimti kaip literatūrą, jis tiesiog neveikia ir nepaveikia. Štai neseniai skaičiau vieno jauno lietuvių autoriaus knygą, kurioje aptikau vos vieną palyginimą – „kaip bulvė“. Palyginimas buvo labai vykęs. Bet šitie du žodžiai ir buvo visa literatūra toje knygoje.

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė