Milda Varnienė. Politinė poliarizacija: Erazmas Roterdamietis ir vidurio kelias

 

2021-aisiais sukanka 500 metų, kai Martinas Lutheris ištarė istorinę frazę: „Ich kann nicht anders“ („Aš negaliu kitaip“). Dauguma vakariečių yra girdėję apie šį kovingą vokiečių teologą. Pagaliau 80 mln. protestantų vadina save liuteronais. O štai Erazmas Roterdamietis, vienuolių apkaltintas padėjęs kiaušinius, kuriuos išperėjo M. Lutheris, tokio populiarumo nesulaukia. Šiandien XVI a. humanistų kunigaikštis įdomus nebent filologams ir istorikams. „Google“ paieškoje „Martinas Lutheris“ generuoja beveik 150 mln. rezultatų, o Erazmas – vos 50 mln. nuorodų. Jei kalbėtume apie lietuviškąją erazmianą, daug rezultatų taip pat neaptiktume. Į lietuvių kalbą yra išleistos dvi Erazmo biografijos (Stefano Zweigo „Erazmo Roterdamiečio triumfas ir tragedija“ bei Johano Huizingos „Erazmas“), o apžvalginius ir analitinius straipsnius būtų galima suskaičiuoti ant pirštų.

Kodėl kadaise skaitomiausias Europos autorius ir dvasinių klausimų autoritetas karaliams bei kardinolams pasiliko istorijos pakraštyje? Erazmo nelaimė buvo jo neryžtingumas ir noras išlikti nešališkam, kai žūtbūt reikėjo pasirinkti poziciją. Reformacijos išvakarėse visa Europa laukė, kieno pusėn stos šis humanistas. Tačiau Erazmas, labiau už viską saugojęs savo nepriklausomybę, pernelyg ilgai delsė ir svyravo. Tokia jo pozicija buvo palaikyta bailumu ir galiausiai atmesta. M. Lutheris prakeikė jo vardą, o praėjus keliems dešimtmečiams nuo Erazmo mirties Katalikų bažnyčia įtraukia visus jo veikalus, drauge su kitais 550 autorių, į draudžiamų knygų sąrašą „Index Liborum Prohibitorum“.

Būtų klaidinga manyti, jog istorija įrodė Erazmo poziciją esant niekam tikusią. Erazmas visuomet siekė taikingo ginčų sprendimo ir tikėjo, kad visus nesutarimus įmanoma išspręsti protingais argumentais. Šiandien, kai pasaulį purto auganti politinė poliarizacija, Erazmo laikysena vėl tampa aktuali. Spaudoje atsiranda pavienių straipsnių, į dienos šviesą traukiančių šio humanisto puoselėtą vidurio kelią. 2020 m. kalėdiniame „The Economist“ numeryje iškeliama mintis, kad Erazmas yra tiek įspėjimas, tiek įkvėpimas nuosaikių pažiūrų žmonėms. Taigi, Erazmas išgyvena atgimimą, kad ir nedidelį ir vis dar blausiai šviečiantį.

 

Kas gi tas Erazmas?

Erazmas užaugo toli nuo Renesanso centro Šiaurės Italijoje ir tik dėl išskirtinių protinių gabumų jam pavyko iškopti iš tamsumos. Meistriškai įvaldęs lotynų ir graikų kalbos niuansus jis tapo žinomiausiu šiaurės Renesanso atstovu. Jo darbų apimtis yra tiesiog stulbinanti: graikų ir lotynų kalbų vadovėliai, politinės esė (šis žanras prasideda nuo Erazmo), pirmos pacifistinės polemikos prieš „teisingo“ karo teoriją, visa šūsnis laiškų (epistolinis žanras užima vietą, kuri dabar tenka laikraščiui arba žurnalui), antikos tekstų vertimai ir Bažnyčios tėvų raštų leidimai. Jo laiškai humanistinę dvasią nešė į visus Europos kraštus, net ir į Žygimanto Senojo dvarą. Internete galima nesunkiai susirasti Juozo Jakšto straipsnį apie Erazmo susirašinėjimą su LDK valdovu ir Lenkijos karaliumi.

Didžiąją dalį gyvenimo Erazmas praleidžia keliaudamas po Europą. Studijuoja teologiją Paryžiuje, susidraugauja su Thomu More’u ir Johnu Coletu Anglijoje, Levene išleidžia garsųjį veikalą „Kristaus kario vadovas“ („Enchiridion militis Christiani“), Turine apsigina teologijos disertaciją, Romoje pamato, kaip stip­riai Bažnyčia yra slegiama nepotizmo ir korupcijos, Bazelyje susiduria su reformatorių nepakantumu. Kelionėse po Europą jis gerokai anksčiau už M. Lutherį prabyla apie sugrįžimą prie pirminių tikėjimo šaltinių. Verčia Naująjį Testamentą iš graikų kalbos į lotynų su išsamiais kritiniais komentarais. Taigi ne tik duoda pradžią Biblijos teksto kritiniam aiškinimui (Lietuvoje pirmas biblinio kriticizmo tekstus rašė reformacijos veikėjas Simonas Budnas), bet ir įkvepia revoliucinį M. Lutherio Biblijos vertimą į vokiečių kalbą.

Iš tiesų tiek Erazmas, tiek M. Lutheris norėjo reformuoti Bažnyčią. Abu atsiradus spaudai buvo išgarsėję ir ėmę veikti skaitančiąją Europą. Nors jie ir susirašinėjo, bet niekuomet nebuvo susitikę. Šių reformatorių asmenybės buvo pernelyg skirtingos. Erazmas siekė laipsniško Bažnyčios apvalymo, o M. Lutheris norėjo skausmingo ir staigaus jos pokyčio. 1519 m. M. Lutheris pirmą kartą kreipiasi į Erazmą prašydamas pritarimo savo reikalui. Tačiau šis, nenorėdamas su niekuo susisaistyti, atsako dviprasmišku laišku ir mėgina atsiriboti nuo kylančių nesutarimų. Kita vertus, Bažnyčia siūlo jam vyskupiją, jeigu imsis rašyti prieš M. Lutherį. Tačiau Erazmas ir toliau laikosi atstumo ir tikisi, kad galės padėti išspręsti ginčą taikiai. Ši dviprasmiška Erazmo pozicija amžininkams kėlė įvairiausių jausmų. Albrechtas Düreris, kelis kartus susitikęs su Erazmu ir nutapęs jo portretą, pasklidus gandui, kad M. Lutheris mirė, savo dienoraštyje meldžia Erazmą perimti vokiečių vienuolio darbus. A. Dürerio prašymas neišpildomas. Erazmas pasirenka, jo paties žodžiais tariant, mažesnę blogybę iš dviejų, t. y. Bažnyčią. Deja, bet Erazmo populiarumas jau išblėsęs (visa Europa kalba tik apie M. Lutherį) ir popiežiui jo nebereikia.

 

Milda Varnienė. Politinė poliarizacija:  Erazmas Roterdamietis  ir vidurio kelias
Albrechtas Düreris. „Erazmo portretas“, vario graviūra, 1526. Metropoliteno meno muziejus, Niujorkas

 

J. Huizingos ir S. Zweigo Erazmo portretai

Turbūt geriausiai dvilypį požiūrį į Erazmą atspindi dvi jau minėtosios šio humanisto biografijos. Bene garsiausias nyderlandų istorikas ir kultūrologas J. Huizinga knygoje „Erazmas“ neslepia griežtos kritikos savo tautiečiui: „Erazmo dvejonės tomis dienomis, ar išsižadėti Lutherio, ar jam pritarti, tikrai nedaro didžiajam vyrui garbės. Tai vis tas pats tragiškas defektas, kiaurai veriąs visą jo asmenybę: nenoras ar negebėjimas padaryti galutinių išvadų.“ O austrų rašytojas S. Zweigas studijoje „Erazmo Roterdamiečio triumfas ir tragedija“ yra daug švelnesnis ir atlaidesnis: „Šią Erazmo laikyseną, šį neapsisprendimą arba, tik­riau, nenorą apsispręsti amžininkai bei ainiai be galo supaprastindami vadino bailumu ir pašiepė aiškiaregį delsimą kaip veiklumo ir tvirtų įsitikinimų stoką.“

Galima drąsiai teigti, jog skirtingi Erazmo vertinimai atskleidžia pačių biografų asmenybes. Trumpoje autobiografijoje „Mano kelias į istoriją“ J. Huizinga prisipažino: nors ir žavisi Erazmu, jaučia jam mažai simpatijos. S. Zweigas, priešingai, Erazmo humanistinėje svajonėje atpažįsta save ir savo laikmetį. Jam, kaip ir Erazmui, teko gyventi istorinės perturbacijos laikais. Taip jau sutapo, kad 1934-aisiais, tais pačiais metais, kai publikuojamas „Erazmas“, S. Zweigas sėda į traukinį ir bėga nuo nacių į Paryžių, o iš ten – į Londoną. Tuo metu Vokietijoje jau deginamos jo knygos. S. Zweigas, ne kartą save apibūdinęs kaip pasaulio pilietį, pradeda nujausti, kad humanistinė Europos vizija griūva. Paskutinėje knygoje „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“ S. Zweigas rašo, kad „Erazmas“ yra pats asmeniškiausias kūrinys, padėjęs jam kapstytis iš krizės. Negana to, jis atvirai teigia, kad „Erazmas“ yra „maskuotas autoportretas“. Toks prisipažinimas nelabai stebina. Juk S. Zweigas širdyje nešiojasi tas pačias vertybes kaip ir Erazmas ir taip pat skaudžiai išgyvena jų nuvertėjimą. Įsitikinimas, jog Europa privalo būti vieninga, pastangos kurti bendrą dvasinę erdvę bei tikėjimas, kad protu galima išspręsti visus konfliktus yra tai, kas sieja austrų intelektualą su didžiuoju XVI a. humanistu. S. Zweigas ragino įkurti įvairių šalių jaunimo mainus, o likimas taip lėmė, kad šiandien šis jo noras jau įgyvendintas ir žinomas Erazmo stažuočių vardu.

S. Zweigą su Erazmu sieja ne tik vertybės, bet ir silpnybės. Rašytojas neslėpė, kad niekuomet nejautė ypatingo noro eiti į kariuomenę (tai vis rašytojo tikėjimas, kad barbarybę galima nugalėti dvasios ginklu). Šaukiamųjų sveikatos patikrinimuose pripažintas netinkamu karinei tarnybai, S. Zweigas patiria palengvėjimą ir džiaugsmą. Jis atvirauja: „Mano prigimčiai – aš nesigėdiju atvirai prisipažinti turįs šią ydą – svetimas didvyriškumas. Visose pavojingose situacijose stengiuosi pasitraukti – tai mano natūralus elgesys, tad ne tik šiuo atveju turbūt pagrįstai turėjau pripažinti, kad man metamas priekaištas, jog esu neryžtingas, yra teisingas; kadaise šis priekaištas dažnai būdavo metamas mano didžiai gerbiamam meistrui Erazmui Roterdamiečiui.“ Būtent šį priekaištą Erazmui meta J. Huizinga. 1521 m. Vormso reichstage bebaimis M. Lutheris pasipriešina imperatoriui ir atsisako elgtis prieš savo sąžinę (žodį „sąžinė“, beje, į Lietuvą atnešė aistringas protestantas Abraomas Kulvietis). Bet kurgi tuo metu Erazmas? Jo nėra nei Vormso, nei vėliau vykusiame Augsburgo suvažiavimuose. Erazmas sėdi užsidaręs savo darbo kambarėlyje, palinkęs prie knygų. Rašo daugybę laiškų abiem stovykloms ir ragina, kiek galima, nusileisti vieni kitiems ir taikiai spręsti nesutarimus. Tačiau tiek J. Huizinga, tiek S. Zweigas neslepia, kad šis Erazmo vengimas pasirodyti viešai ir paliudyti savuosius įsitikinimus yra jo istorinė kaltė.

 

Milda Varnienė. Politinė poliarizacija:  Erazmas Roterdamietis  ir vidurio kelias
Isaac Cruikshank. „Diskutuojanti draugija“. 1795 m. karikatūra pajuokianti Londono diskusijų draugijas, kuriose klesti ne vaisingas nuomonių išsakymas, o vienas kitą perrėkti mėginančių balsų kakofonija

 

Mažasis Erazmas ir didysis Erazmas

Šiais laikais Erazmo paklydimai ir laimėjimai yra daugiau negu iškalbingi. Netylančios kalbos apie demokratijos recesiją, aštrėjančios priešpriešos tarp partijų, visuomenės susipriešinimas ir augantis socialinis pyktis kelia nerimą šiuolaikiniam žmogui. Nereikia būti politikos mokslų žinovu, kad pasakytum, jog gyvename politinės poliarizacijos laikais. Šis fenomenas yra įgavęs tokį pagreitį, kad 2019 m. išeina knyga „Susiskaldžiusios demokratijos: globalus politinės poliarizacijos iššūkis“ („Democracies Divided: The Global Challenge of Political Polarization“), kurioje pirmą kartą nuodugniai analizuojama poliarizacijos keliama grėsmė ir galimi sprendimo būdai. Turbūt ne vienas iš mūsų yra jautęs pykčio pliūpsnį kaip cunamis užliejantį skruostus pamačius priešingų pažiūrų įrašą socialinėje medijoje, kuri irgi prisideda prie išaugusio visuomenės pasidalijimo. Yaël Eisenstat, demokratijos aktyvistė ir buvusi Baltųjų rūmų patarėja nacionalinio saugumo klausimais, TED kalboje „Mielas „Facebook“, štai kaip tu kenki demokratijai“ („Dear Facebook, this is how you’re breaking democracy“) drąsiai teigia, kad negebėjimas konstruktyviai diskutuoti aktualiais klausimais su kitaip mąstančiais tampa daug rimtesne grėsme demokratijai nei užsienio priešas. Ji priduria, jog dabartinės informacijos ekosistema mus taip radikalizuoja, kad bet koks kompromisas įgauna neigiamą prasmę. Tačiau svarbu nesuprasti klaidingai. Politinė poliarizacija iki tam tikros ribos yra normalus demokratijos reiškinys. Sveika konkurencija padeda išgryninti partijų programas ir palengvinti valdžią renkančiųjų sprendimus. Demokratija yra veiksni tik dėl atvirų ir aistringų diskusijų, siekiančių rasti geriausius sprendimus. Problema atsiranda tuomet, kaip rašoma knygoje „Susiskaldžiusios demokratijos“, kai didžioji visuomenės dalis politiką ima suvokti tik kaip „mes“ ir „jie“ perskyrą ir atsisako net svarstyti vienas kito nuomones. Tokioje visuomenėje oponentai yra demonizuojami ir darosi neįmanoma surasti bendrą pagrindą.

J. Huizinga, tapydamas Erazmo portretą, pastebi, kad jame sutilpo du žmonės: mažasis Erazmas ir didysis Erazmas. Pastarasis aprašomas taip: „Tame žmoguje slypėjo ir didysis Erazmas, žinąs, kaip nuo įkarščio ir apakimo, apėmusių grumtynėse dalyvaujančias puses, aptemsta Tiesa, kurios jis ieškojo, ir Meilė, kurios įsiviešpatavimą pasaulyje jis troško išvysti.“ O kas toks buvo mažasis Erazmas? Tai vis tas pats mokslininkas, vengiantis viešai išsakyti savo poziciją, rašantis lipšnius laiškus ir darantis dalines išvadas. Šiandieniame kontekste Erazmas, jautęs tiesiog panišką antipatiją partijų nesutarimams, iškyla kaip atraminė figūra. Šis toliaregis žmogus negalėjo pakęsti triukšmingų ginčų, visuomet aukštino tarpusavio geranoriškumą, kurį apibūdina žodis „humanizmas“. Akivaizdu, politinės poliarizacijos laikais nuosaiki erazmiška laikysena tampa ne mažųjų, bet didžiųjų reikalu. Šiandien ne taip paprasta išsakyti savo nuomonę ramia argumentuota kalba ir nepatekti į fanatizmo spąstus.

 

Erazmiškoji dvasia šiandien

S. Zweigas Erazmo biografijoje jautriai klausia: „Kodėl ta erazmiškoji dvasia, visi tie didingi ir žmogiški dvasinio bendravimo idealai iš tikrųjų taip menkai teužvaldo žmoniją, kuri juk jau seniai gavo patirti visų nesantaikų beprasmybę?“ Deja, žmogus linkęs labiau žavėtis kraštutinumais, ypač šiais laikais, kai visuomenei reikalingi smarkūs dirgikliai. Kad įstengtum įvertinti Erazmą, kaip rašo Huizinga, reikia liautis žavėtis ekstravagancija.

Istorija taip lėmė, kad šiandien Erazmas yra mažai skaitomas. Iš visų jo raštų plačiajai visuomenei žinomas tiktai „Pagiriamasis žodis Kvailybei“. Kiti jo veikalai studijuojami nebent istoriniu požiūriu. Reformacijos išvakarėse Erazmas iš žinomiausio Europos mąstytojo virto iš esmės ignoruojama figūra, niekinama tiek katalikų (už tai, kad buvo pernelyg kritiškas Bažnyčiai), tiek protestantų (už bailumą stoti į kovą), o idėjos buvo sutryptos augančios religinės nesantaikos. Jis instinktyviai jautė, kad fanatiškas vienos doktrinos vaikymasis yra tiesiausias kelias į nelaimę. 1530 m. rašo kardinolui Jacopo Sadoleto: „Jeigu jūs, ko tikrai nelinkėčiau, pamatysite, kad pasaulyje kyla kraupūs sujudimai, lemtingi ne tiek Vokietijai, kiek Bažnyčiai, prisiminkite, kad Erazmas juos pranašavo.“ Vėlesni įvykiai ne kartą paliudijo, kad Erazmas buvo teisus. 1535 m. Anglijoje ant ešafoto nukirsdinami Thomas More’as ir Johnas Fisheris, o praėjus beveik šimtmečiui nuo Erazmo mirties Europa panyra į kruviną Trisdešimties metų karą.

Nors šiandien mažai kas teskaito Erazmo raštus, jo nuosaiki dvasia net labai reikalinga. Negalėjęs pakęsti vienos minties tironijos Erazmas iki gyvenimo pabaigos tikėjo, kad bet koks nepakantumas kitai nuomonei yra visų mūsų pasaulio blogybių šaltinis. Staiga patekus tarp šaukiančių ir rėkiančių verta sau priminti, kad nė viena kariaujančiųjų pusių negali išreikšti visos tiesos. Vargu, ar kas drįstu teigti, kad čia Erazmas klydo.

Draugai