Apie pelenus, iš kurių pakils Tomas Arūnas Rudokas. Pokalbis su Dariumi Pocevičiumi

Neseniai pasirodė ankstyvųjų Tomo Arūno Rudoko (1966–2012) tekstų rinktinė „Nors kelio nėra“ („Kitos knygos“), kurią sudėliojo artimas rašytojo draugas DARIUS POCEVIČIUS. Knygoje prikeliamas senasis Rudokas – dailus, romantiškas, pasipuošęs jaunuolis, kurio pirmasis romanas „Autodafė“ (1988) tapo kultine to meto knyga, išleista didžiuliais tiražais. Pakilimo laikotarpį užbaigia apsakymas „Kelyje“, liūdnai konstatuojantis: „Mes pralošėm kelią. Kelio nebėra.“ Balandžio 8 d. T. A. Rudokui sukaktų 50 metų.

Tomas Arūnas Rudokas ir Darius Pocevičius. Gedimino Baranausko nuotrauka

Prisimeni savo pirmąjį susitikimą su Rudoku? Pirmiau susipažinai su tekstais ar su žmogumi?

Tekstais – tu ką, juokauji? Pirmas susitikimas nesiskyrė nuo dešimto – tai buvo tokia alkoholinė migla. Tik prisimenu, kad tais laikais turėjau daug pinigų ir statydavau tiems poetukams, kurie jų neturėdavo. Tarp tokių buvo ir Rudokas, kuriam tada jau niekas, išskyrus mane, nebestatė. Tai jis ir priskreto, nebegalėjau atplėšti. Be to, atrodė neteisinga, kad visi jo taip vengia ir bėga tarsi nuo maro –­ esu gana empatiškas. Taip ir pradėjom.

Niekada nebuvo tau, kaip kitiems, prisidirbęs?

Kiti galbūt buvo prisiklausę apie Rudoką ir netgi jo bijojo, kai kas buvo susidūręs ir nukentėjęs, o man jis niekad nepridirbo. Stengėsi nesipykti, nėra prieš mane pakėlęs rankos, elgėsi gana pagarbiai ir laikėsi kaip už paskutinio vilties šiaudo. Jeigu būdavo labai blogai – atlėkdavo pas mane ir naktimis. Tiesiog užjaučiau Rudoką. Tuo metu jis jau buvo pradėjęs su odekolonais, gyveno laiptinėse.

Ankstyvojoje Rudoko prozoje galima atsekti jo maršrutus Vilniuje, jam svarbias, jau nebeegzistuojančias vietas. Kokie buvo vėlyvojo Rudoko maršrutai?

Tada jis jau pasidarė pririštas prie Antakalnio ir tapo labai lokalus. Buvo galima atspėti, kad jeigu prie to stulpo jo nematau, vadinasi, jis yra kitose dvie­jose vietose.

Kodėl?

Nes neturėjo centų bilietėliui, o zuikiu važiuoti nenorėjo – neleido savigarba. Pėsčiomis eiti tingėjo. Sukiodavosi netoli parduotuvės „Ryga“ ir aplink ją maždaug dviejų šimtų metrų spinduliu, įskaitant ir visokius kioskus, kavinukes – ten jis taip pat buvo persona non grata. „Žolyno“ kavinėje jam leisdavo būti vasaromis ir tai tik ant kampinio suolo pasėdėti. Taigi turėjome problemą – kur susitikti? Aš jam siūlydavau keliauti į Antakalnio pradžią, į kavines, iš kurių jis dar nebuvo išvarytas. Taigi Rudokas niurzgėdamas eidavo tą kilometrą, tada pavykdavo pasėdėti ir pasikalbėti.

Tau patikdavo su juo kalbėtis?

Būdavo įvairiai, nes prilipdavo ir imdavo kartotis. Su juo įdomu būdavo pirmąjį pusvalandį.

Rudokas daug skaitydavo, mėgo kalbėti apie literatūrą?

Kiek tik jo galimybės leisdavo, domėjosi literatūriniu gyvenimu. Nutverdavo iš kur nors litmenį arba šatėnus ir galėdavo ilgai pasakoti, kaip skaitė kokį nors fragmentą arba apie savo ryšius su tekstų autoriais. Jis buvo labai nepras­tas istorijų pasakotojas, nors pasakojimuose netrūkdavo ir fantazijos. Dažnai matydavau su muštynių žymėmis – reikėdavo paklausyti, kaip jis virtuoziškai pasakodavo muštynių istorijas! Tose istorijose Rudokas visus išdaužydavo, o muštynės dažniausiai vykdavo dėl merginų. Nors sudraskytas ir su mėlynėmis, bet tai būdavo nugalėtojo žaizdos.

Kad ir riedėdamas žemyn, jis tebebuvo moterų numylėtinis?

Oi, ne, nepasakyčiau. Ankstyvąjį Rudoką moterys mylėjo, bet paskui –­ tik tam tikras moterų tipas, kurioms patikdavo grubus elgesys. Rudokas buvo mačo ir bandė tobulai jį įkūnyti.

Viršelyje „Nors kelio nėra“ jis toks ir atrodo – mačo. Nors keista, kad pasirinkta būtent ši, jau vėlyvojo jo įvaizdžio nuotrauka.

Kai sudarinėjome rinktinę, teko daug aiškintis su autorių teisių paveldėtoja, uždraudusia rašyti apie Rudoką taip, kaip yra. Norėjo jį suglamūrinti, kad būtų tik gerai arba visai nieko. Ji smarkiai redagavo ir įvadinį tekstą, buvo ištrinti kai kurie fragmentai, anot jos, juodinantys rašytojo vardą ir įvaizdį. Teko pakeisti ir knygos pavadinimą. Na, o ant viršelio puikuojasi glamūrinė mačo nuotrauka su cigarete, nors ir neatitinka tų laikų, kai buvo parašyti ankstyvieji jo tekstai.

Įvade rašai, kad iš 1988–1996 m. periodinių leidinių puslapių žvelgia kitoks Tomas – „varlyte pasidabinęs optimistiškas jaunuolis“. Kaip manai, kas nutiko, kad vėliau jo gyvenimas taip dramatiškai pasikeitė?

Reikėtų paminėti, kad ankstyvasis ir vėlyvasis Rudokas yra du skirtingi dalykai. Vėlyvasis neva nusirašė, pradėjo paistyti banalybes ir alkoholinius kliedesius – gal ir yra čia tiesos. O štai jo ankstyvųjų tekstų rinkinyje dominuoja kitokie tekstai, kai Rudokas dar nebuvo prasigėręs ir atrodė kaip dabartiniai biurų berniukai, netgi bandė tapti biuro planktonu, dirbo M-1 vadybininku, skiltininku dviejuose laikraščiuose. Jo buvo pilna spaudoje ir netgi ten, kur mažiausiai tikėtumeisi. Pavyzdžiui, žurnale „Tik vyrams“ šalia nuogų merginų spausdinti ir jo eilėraščiai. Po 1997-ųjų Rudoko kūryboje atsirado duobė, iš kurios jis taip ir nebepakilo. Tuo metu jis buvo pasmerktas neaiškioms leidykloms, savilaidai. Padėjau išleisti jam kai kurias knygas.

Aha, juk išsileido keletą knygų ir „Kitose knygose“ – bet vis tiek liko neįvertintas?

„Pornomūza“ išėjo akivaizdžiai pavėlavusi, kokiais 1993 m. būtų buvusi bestseleriu. Tada dar buvo įdomūs keiksmai, nenudailinta leksika, brutalūs vaizdai iš gyvenimo dugno. O dabar skaitytojai persivalgę smurto ir nešvankybių. Nors lietuvių literatūra, vis dar drovi ir tyra, iki šiol negali tuo pasigirti, žmonės, matyt, persisotino iš kitų šaltinių... Tai va, kai susipažinom, jis jau buvo gerokai nusiritęs, visi sakė, kad Rudokas yra bomžas (jis iš tikro buvo į tokį panašus). Nors vis tiek laikėsi – džinsus išsivalydavo, nesmirdėjo. Manau, kad jo kritimas į alkoholį buvo iš nusivylimo: jis spjovė į visuomeninę karjerą, neberašė į laikraščius. Jautėsi jo rezignacija, apsakyme „Kelyje“ jis rašė, kad kelio jau nebėra. Taip pat Rudokui labai trukdė propaguotasis rašytojo išskirtinumas. Tiesą sakant, tas šleifas driekiasi ir dabar, nes daugelis rašytojų tebelaiko save tauresniais žmonėmis negu, pavyzdžiui, šaltkalvis.

Gal ir taip, bet daugelis vis tiek suvokia, kad net būnant tauriu rašytoju tenka užsidirbti pinigų iš įvairių papildomų darbų...

Na, Rudokas buvo įpratęs, kad galima gyventi vien iš honorarų – matė, kaip gyvena tėvas, kūrybos pradžioje ir paties honorarai buvo nemaži. Jam ne vienas sakė, kad jis galėtų nesunkiai gauti pinigų – tapti oficialiu bedarbiu, kuriam priklausytų pašalpa, arba įsidarbinti kuo nors – juk nedaug pragyvenimui reikia. Tačiau jis to nedarė specialiai – buvo per daug išdidus. Sakydavo: „Aš esu rašytojas, tuoj kažką parašysiu ir gausiu pinigų.“ Tačiau niekas jo nebespausdino, o tas rašytojo statusas jam vis neleisdavo dirbti juodo darbo arba prašyti išmaldos. Taip jis link bomžo statuso ir nukeliavo.

Kaip jis vertino savo tekstus?

Tai buvo tipinis literatūrinis garbė­troška – šiuo požiūriu nelabai kuo skyrėsi nuo visų kitų Lietuvos rašytojų. Jam buvo labai svarbi pagarba ir šlovė.

Dažnai prisimindavo ankstesniojo gyvenimo šlovę ir jaunystės šedevrus?

Ne, geriausi tekstai buvo tie, kuriuos jis nešiodavosi kišenėje. Naujausius savo užrašėlius, miniatiūras ir eilėraštukus vis bandydavo girti, nes tai, jo galva, buvo geriausi tekstai, parašyti būtent tuo momentu. Kartais net ne ant popieriaus, o nosinaičių, servetėlių.

Tai vis tiek rašyti stengdavosi kavinėse?

Kadangi neturėjo namų – rašydavo bet kur. Iš pradžių ant lapelių, o paskui perrašydavo į sąsiuvinius. Po jo mirties radom visus tuos sąsiuvinius – jis juos kruopščiai kaupė ir chronologizavo ateities kartoms.

Kaip dėliojai jo ankstyvosios kūrybos rinktinę?

Pradėjau nuo atrastų rankraščių –­ Rudokas rašė ranka ir spausdinimo mašinėle – niekada nesinaudojo kompiuteriu. Vyliausi, kad rasime slaptų šedevrų – deja, ne. Daug ką jis jau buvo spėjęs išspausdinti ne tik pagrindiniuose laikraščiuose, bet ir visokio plauko leidinukuose tais metais, kai buvo labai produktyvus. Taigi iš jo rankraščių radau vos kelis ankstyvuosius tekstus, kurie dar buvo nepatekę į spaudą ir man įdomūs. Paskui reikėjo eiti į biblioteką ir žiūrėti spausdintą medžiagą. Kai kuriuos tekstus prisimindavau skaitęs, kitus skaičiau pirmą kartą. Taigi sudėjau tuos atrinktus tekstus, taip pat jo garsųjį romaną „Autodafė“, apsakymus „Saksofonistas“, „Žvėris eina miegoti“.

Kaip manai, Rudokas galėtų būti vadinamas lietuviškuoju Bukowskiu?

Vargiai. Vėlyvasis Rudokas galbūt ir stengėsi į tai pataikyti, bet vis tiek trūksta grubumo, kuris jo tekstuose yra arba dirbtinis, arba su patosu. Jo prozoje daug poetinio švelnumo ir romantikos. Jis panašesnis į Kerouacą, buvusį jo kelrode žvaigžde. Rudokas buvo Kerouaco mėgdžiotojas, perėmęs įvaizdžius, bet to lietuvių literatūrai reikėjo. Taigi toks dvigubas nelaikšis. Lietuvoje Kerouaco karta save vadinę hipiai buvo gerokai pavėlavę, o už juos dviem dešimtmečiais jaunesnis Rudokas išvis atėjo iš pankų kartos ir vis tiek perėmė keruakišką laikyseną – džinsų, kelio metaforas.

Nuotrauka iš T. A. Rudoko archyvo

Jo ankstyvieji tekstai man priminė ir Jurgos Ivanauskaitės noveles.

Visi jie buvo tos pačios socialinės terpės produktai. Sąjūdžio metai suteikė laisvės, pojūtį, kad galima daryti bet ką. Tai smarkiai jaučiama tuose tekstuose, kur tiek įvairovės, margumynų, gatvės gyvenimo, bohemos, narkotikų. Dabar tos temos jau visiems atsibodusios, o tada buvo aktualu ir tikra.

Esi iš tos pačios kartos, tie tekstai tau buvo svarbūs?

Tų, kurie rašytų jaunimui, buvo nedaug. Vienas jų – Tomas, anuomet rašęs į temą ir į taktą. Man jis būtų artimas kaip toks, kuris jaunystės metais tikėjo, o paskui nusivylė Nepriklausomybe. Aš irgi buvau durnas, bet prablaivėjau greičiau negu Rudokas, dar 1996 m. ėjęs į visuomenę, o man jau kokiais 1993 m. Sąjūdis buvo penktoj vietoj, nes supratau, kad valdžios pasikeitė, bet iš esmės nieko neįvyko. Rudokas, nors ir vėliau, taip pat prablaivėjo. Taigi atsirado dar viena prarastoji karta, nesulaukusi visuomenės pokyčio – jis prasigėrė, o aš nuėjau į kitas misijas.

O kokius šių laikų skaitytojus galėtų traukti ankstyvieji Rudoko tekstai?

Tą patį jaunimėlį. Juk ten aprašomos problemos amžinai aktualios: nelaimingos meilės, tarpusavio santykiai, gatvės gyvenimas, gyvenimo prasmės paieškos. Knygoje yra vėjavaikiškos prozos, temos ir stilius artimi bet kurios kartos, nuo 16 iki 25-erių metų, auditorijai.

Manau, kad ankstyvasis Rudokas po truputį nutrins senojo Rudoko šmėklą ir įsirėš visiems į atmintį būtent kaip kelio ieškotojas.

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė