Už lango – didieji šalčiai. Pusto. Paprastai namie vaikštau pusnuogė, tačiau dabar, susisukusi prie kompiuterio, vilkiu seną vilnonį „Cacharel“ švarką, įsigytą internetu prieš kelerius metus. Švarkas, tikėtina, pasiūtas devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai dvieilis kirpimas ir ryškūs pečiai rodė galios ir profesionalumo estetiką. Užsimečiau jį kaip šiltesnį drabužį, tačiau rašant toks pasirinkimas ima atrodyti ne vien funkcinis. 

Ne pirmas kartas. Drabužiai siūlo ne tik apsaugą nuo šalčio ir patogumą – antraip visi vaikščiotume su vienodais utilitariniais kombinezonais. Jie taip pat gali padėti įsijausti į tam tikrą laikyseną, susikaupti, „perjungti“ kūną į kitą veiklos režimą. Apsisiautus šilkiniu kimono, regis, paaštrėja juslės, o kūnas maloniai apsunksta; užsivilkus švarką protas pabunda, o kūnas pasitempia: pečiai išsitiesia ir užpildo jiems skirtus įsiuvus.

 

MAKY.OREL nuotr.

 

Vis dėlto ne visi drabužiai pasiekia tokį veikimo slenkstį. Kai kurie jų ne tik „neįjungia“ jokios laikysenos, bet apskritai nėra įsileidžiami į kūnišką praktiką, – prie jų nesinori nė prisiliesti, ką jau kalbėti apie vilkėjimą. Ši pasidygėjimo ir nevalingo fizinio atmetimo reakcija dažnai pasitaiko susidūrus su drabužiais, kurie mus pasiekia iš antrų rankų: su „Humanoje“ pirktomis dėmėtomis kelnėmis; iš mirusios tetos paveldėtu paltu, kurio kišenėse randi senas plastikines šukas; internetinio pardavėjo atsiųstais batais nukleiptais kulnais. Trumpai tariant, kai mūsų rankose atsiduria drabužis, kuris neabejotinai buvo dėvėtas kito. Dėvėtumo klausimas tokiu atveju iškyla visų pirma ne kaip estetinė dilema, o kaip svarbi kūniška riba: atmetimas kažko, kas, – net jei neseniai išskalbta ir suvyniota į šiugždantį popierių, – atrodo nešvaru.

Santykis su drabužiais iš antrų rankų man nėra naujiena. Vaikystėje jis pirmiausia formavosi per įprastą perėmimą šeimoje: išaugti ar nebetinkami šeimynykščių drabužiai cirkuliavo kaip savaime suprantama kasdienybės dalis. Tokie daiktai nebuvo suvokiami kaip „svetimi“ – jų ankstesnis kūniškumas buvo integruotas per artimą giminystės ryšį. Tai nereiškia, kad dėvėjimas buvo visiškai neutralus, veikiau jis vyko be pasirinkimo galimybės – štai tavo sesers striukė, štai tavo brolio kuprinė; nenori – nenešiok, bet naujų niekas nepirks. Kita vertus, gerokai vyresnių brolių ir sesers daiktai buvo geidžiami, nes vilkint juos atrodė, kad perimu ir jų statusą. Jau „patikrinti“ gyvenimo, jie veikė kaip pažadas: mano kūnas juose taps šiek tiek vyresnis, drąsesnis, savarankiškesnis.

Kitas ankstyvas susidūrimas su dėvėtais drabužiais įvyko komise – šiuolaikinio skuduryno pirmtake. Šioje tamsioje, ankštoje erdvėje pirmą kartą išryškėjo ambivalentiški jausmai dėvėtiems daiktams: motinos išrinktas trapecinis, butelio žalumo sijonėlis man labai patiko, bet kartu ir trikdė. Nors pirktas parduotuvėje, jis buvo akivaizdžiai nenaujas. Pirmą kartą tapo reikšmingas klausimas „kieno jis?“ – ar mano, ar kito žmogaus, nepažįstamos mergaitės, kurios niekada nesutiksiu? Sijonėlį mėgau, bet segėti vengiau.

Trečiasis santykio sluoksnis siejosi su saugojimu: ant spintos laikomas lagaminas su trijų kartų moterų drabužiais žymėjo dar kitokį dėvėtųjų statusą – leido jiems būti „arti kūno“, bet ne „ant kūno“. Lagaminas funkcionavo kaip savotiška laiko ir biografijos talpykla, konservuojanti ankstesnių kūnų pėdsakus. Kartą per porą ar penketą metų jis būdavo nukeliamas nuo spintos ir ritualizuotai atidaromas, o jo turinys peržiūrimas: gal mados ratas jau apsisuko ir šios balioninės kelnės arba siuvinėtas sarafanas vėl tapo aktualūs? Ar vaikiško megztuko dar nesukapojo kandys? O gal metas lagaminą papildyti?

Lagaminas veikia kaip kūniškos patirties kapsulė: jis leidžia išsaugoti ankstesnio kūno pėdsakus, bet kartu izoliuoja rūbus nuo dabartinės tvarkos, atidėdamas jų grįžimą į kasdienę apyvartą. Tačiau ne visi dėvėti daiktai gali būti šitaip atidedami ir saugomi. Kai konservavimo režimas sutrinka, – o daiktas atsiduria netinkamame santykyje su kūnu, – dėvėtas drabužis kerta nematomą ribą ir ima kelti pasidygėjimą. Tuomet, nepaisant „Alpių gėlių“ ar cheminės valyklos kvapo, neišvengiamai grįžta švaros ir nešvaros problema.

Antropologė Mary Douglas švarą ir nešvarą apibrėžia ne kaip higienos klausimą, o kaip kultūrinės tvarkos palaikymo mechanizmą: „nešvaru“ yra tai, kas atsiduria ne savo vietoje, peržengia nusistovėjusias kategorijas ir pradeda kelti grėsmę simbolinei sistemai. Kalbant apie dėvėtą drabužį, ši grėsmė kyla iš jo ankstesnio priklausymo kitam kūnui ir kitam socialiniam kontekstui. Drabužis, kuris kasdienybėje turėtų funkcionuoti kaip antra oda, tampa ribos pažeidimo ženklu – daiktu, kuris jau buvo per arti kito kūno ir į dabartinę tvarką gali būti įtrauktas tik pritaikius įvairias neutralizavimo praktikas. Todėl pasipriešinimas dėvėtiems drabužiams dažnai nėra racionalus ar sąmoningas – jis kyla kaip kūniškas, kultūros suformuotas atsakas į tai, kas iškrenta iš „savo vietos“.

Apie neutralizavimo praktikas šį bei tą išmanau: su dėvėtais drabužiais esu seniai susigyvenusi. Jei iš 1980-ųjų atkeliavusi odinė striukė dvelkia rūsiu, ją galima atgaivinti apipurškus degtine; jei antikvarinė rankinė turi keistą kvapą, priberiame į ją maltos kavos. Jei įtartinos dėmės neišsiskalbia, verta įdarbinti sodą ir actą, o kartais – tiesiog laiką: pakabinti drabužį lauke, leisti jam išsivėdinti. Kai kuriems audiniams padeda šaltis – nakčiai palikti balkone ar šaldiklyje. Šaltis tokiu atveju veikia ir kaip simbolinis gestas: pasakose ir mituose jis dažnai neutralizuoja tai, kas pernelyg gyva, grėsminga ar pavojinga, – sustabdo kerus, užmigdo dvarą, sustingdo laiką. Šalčio sukaustyta būtybė ar daiktas nėra sunaikinami, bet laikinai atskiriami nuo apyvartos – jų veikumas suspenduojamas; užuot buvę „kažkieno“ ir skirti „kažkam“, jie tampa tiesiog esančiais. Panašiai ir drabužis, paveiktas šalčio, netenka ankstesnio kūniško intensyvumo – kvapo, šilumos – ir tampa lengviau įtraukiamas į naują kūnišką tvarką. Toks pat yra stiprų, atpažįstamą kvapą turinčių medžiagų – degtinės, kavos, acto – naudojimas dėvėtiems drabužiams valyti. Pagal M. Douglas aprašytą logiką, nešvarumas nėra substancija, o santykis su tvarka, todėl būtent „sava“, kultūriškai atpažįstama nešvara gali būti pasitelkiama svetimam pėdsakui pašalinti. Kaip karvių mėšlas rituališkai valo hinduistų namų erdvę, taip ir šios medžiagos, įsiterpdamos į audinį, panaikina ankstesnio kūno likutį ir leidžia drabužiui būti perrašytam.

Kita vertus, ne visi pėdsakai leidžiasi neutralizuojami – ir ne visi dėvėti daiktai leidžiasi normalizuojami. Kai ankstesnio kūno likučiai nebesuvokiami kaip „nešvara“, bet ima rodytis kaip kažkas, kas atsisako būti „išvalyta“, M. Douglas aprašoma tvarkos schema nustoja veikti, – tada praverčia Julios Kristevos abjekcijos sąvoka. Psichoanalitikė abjekciją apibūdina kaip akimirką, kai subjektas susiduria su tuo, kas nebėra nei visiškai išorėje, nei saugiai įtraukta į „aš“ ribas. Abjektas nėra tiesiog purvinas ar nemalonus daiktas – jis kelia grėsmę pačiai ribai tarp savęs ir kito. Kūnas į jį reaguoja staigiu atmetimu: pasidygėjimu, noru nusisukti, atsitraukti, pasišalinti. Dėvėtas drabužis abjektu tampa tuomet, kai ankstesnio dėvėtojo pėdsakai – kvapas, šiluma, dėvėjimo žymės, ypač tokios kūniškos kaip išdilusios alkūnės ar išsiduobę keliai – nepasiduoda neutralizavimo praktikoms ir ima veikti kaip perteklinis svetimumas. Tokiu atveju drabužis yra ne tik „ne vietoje“: jis atsiduria nepakeliamai arti, grasindamas suardyti ribą tarp „aš“ ir „ne aš“.

Rašydama apie gedulą, Joan Didion prisipažįsta ilgai neprisivertusi išmesti mirusio sutuoktinio drabužių. Ypač batų: o jeigu jis vis dėlto grįš – negi grįš basas? Mylimojo rūbas simboliškai pratęsia jo buvimą gedinčiojo gyvenime; tas daiktas saugo galimybę, kad kūnas dar priklauso gyvųjų tvarkai. Kiek pamenu, kai ką iš Johno drabužių Joan pasiliko vilkėti pati: nutrintą, išblukusį džemperį, su kuriuo jis rytais bėgiodavo krosą; nutampytus marškinėlius, parvežtus lauktuvių jųdviejų dukters; seną kilpinį chalatą iš jų abiejų mėgto ir dažnai lankyto viešbučio. Panašiai pasielgė viena draugė, motinai mirus pamažu į savo spintą pertempusi jos drabužius; vilkėti motinos paltus ir sukneles buvo jos gedulo dalis. Ar tuos drabužius ji noriai skolindavosi ir motinai gyvai esant? Nepaklausiau. Pamenu, sykį nežinojau, kur dėti saviškės įbruktą megztinį: iš pažiūros šiltas ir jaukus, jis degino man rankas. Grįžusi namo megztinį nugrūdau į tolimiausią spintos kampą, o po poros mėnesių neapsikentusi išmečiau į tekstilės konteinerį. Jei tikėtume J. Kristeva, tas megztinis man tapo nepakeliamo kūniško ryšio pertekliumi: toks daiktas nesileidžia būti vilkimas, bet ir nepasitraukia į saugų atstumą, dėl kurio galėtų virsti sentimentaliu prisiminimu. Jo vieta – ne ant kūno ir ne spintoje, o už apyvartos ribų.

Kadaise prajuokino airių rašytojo ir komiko Blindboy Boatclubo pasakojimas apie smokingų nuomą: jis prisiminė, kaip tėvas ir vyresni broliai prieš kiekvieną svarbesnį renginį parsinešdavo išsinuomotus kostiumus namo ir pirmiausia visa šeima paeiliui juos apuostydavo – ypač švarko pažastis ir kelnių klyną. Nors skamba kaip smulkmeniškas higienos tikrinimas (ir, pasirodo, ne iš piršto laužtas), antropologiškai jį galima interpretuoti kaip mėginimą įvertinti, ar drabužis jau funkcionuoja kaip neutralus objektas, ar tebėra per arti kito kūno. Neatsitiktinai tikrinamos būtent tos vietos, kuriose koncentruojasi karštis, prakaitas, seksualumas, – zonos, kuriose vyriškas kūnas yra mažiausiai „neutralus“ ir labiausiai pažeidžiamas.

Dėvėtumas, žinoma, ne visada sukelia pasidygėjimą ar poreikį neutralizuoti. Kartais jis veikia priešingai – traukia žadėdamas artumą mylimam kūnui; kursto fantazmą, kuriame įmanomas kito gyvenimo pasimatavimas; netgi leidžia užgrobti ir pasisavinti geidžiamą tapatybę. Skirtumas tarp šių režimų dažnai priklauso nuo suvokiamo ribų stabilumo. Su artimu draugu apsikeisti drabužiais lengva ir smagu: prieš porą dienų bičiulis tiesiog vidury gatvės nusimovė sniegakelnes ir padėjo jas užsimauti man; esame keitęsi marškiniais ir megztiniais, švarkais ir striukėmis. Literatūroje ir kine ši fantazija dažnai radikalizuojama – drabužis tampa nebe žaidimo, o užvaldymo įrankiu. Jurgos Ivanauskaitės apsakyme, komise įsigyta raudona suknelė tampa fetišu, kuris užvaldo ir sunaikina dėvėtoją: iš pradžių suknelė atrodo kaip tobula antra oda, bet galiausiai perima valdžią ir nebesileidžia nuvelkama. Daphne du Maurier romane „Rebeka“ pagrindinė veikėja – antroji žmona – vilki pirmosios drabužius, bandydama įsijausti į jos vaidmenį, tačiau ši manija vos nesibaigia pačios veikėjos tapatybės griūtimi.

Skaitmeninėje dėvėtų drabužių apyvartoje fantazmas gali gyvuoti ilgai, nes kūniškas potyris čia atidedamas. Tokios platformos kaip „Vinted“ ar „Etsy“ leidžia pirkti per atstumą – remiantis vien vaizdais, aprašymais ir pažadais apie būsimą dėvėjimą. Pats drabužis pasirodo tik vėliau: išpakuojant siuntą, ištraukiant iš plastikinio maišo, pirmą kartą apuostant. Iki tol jis egzistuoja tarpinėje būsenoje – jau nebe „kažkieno“, bet dar ne „mano“, pakibęs tarp vaizduotės ir kūno. Būtent šis liminalumas leidžia išsiskleisti fantazmui. Kol drabužis keliauja, jis nereikalauja sprendimo: dar nėra palietęs odos, dar nekvepia nei svetimu kūnu, nei mano skalbikliu. Skaitmeninis tarpininkavimas kūniško santykio su daiktu nepanaikina, tik jį atideda ir perorganizuoja, sukurdamas specifinę laukimo ir neapibrėžtumo būseną, – lyg būtų amžinos Kalėdos. Laikas tarp pirkinio apmokėjimo ir gavimo išilgėja, todėl pats pirkimo veiksmas mūsų sąmonėje ima blankti: mes nebejaučiame, kad tuos džinsus ar batus nusipirkome, – veikiau juos „gavome“ (tarsi dovaną) ar jų „sulaukėme“ (kaip prizo). Ši dinamika leidžia dėvėtam drabužiui ilgiau išlikti fantazmo erdvėje, tačiau tarpinė būsena negali tęstis be galo. Atėjus akimirkai, kai drabužis išpakuojamas, pačiupinėjamas, pasimatuojamas, jis priverstinai grąžinamas į tvarką: arba priimamas ir įrašomas į kūnišką praktiką, arba – su pasibjaurėjimu – atmetamas. Taip ši tarpinė būsena baigiasi, o fantazmas arba materializuojasi, arba subyra.

Tais laikais, kai apsipirkti eidavau į fizines parduotuves (o, persirengimo kabinų klaustrofobija, prakaito tvaikas, į gumulus sulipusios dulkės, svetimi plaukai ir siūlgaliai!), drabužis pirmiausia turėdavo tikti mano kūnui. Ne vaizduotei, ne būsimam gyvenimui, o būtent šiam, čia ir dabar esančiam kūnui, kuris privalėdavo tilpti į standartizuotą dydžių lentelę ir paklusti veidrodžio sprendimui. Laiko mąstymui beveik nelikdavo: už kabinos durų su glėbiu pakabų jau laukdavo kitas žmogus, o ir pati kabina atrodydavo ne kaip malonumo, o kaip atgailos vieta – per ankšta, per ryškiai apšviesta, negailestingai pabrėžianti visus neatitikimus. Toks apsipirkimas neišvengiamai buvo nukreiptas į dabartį: drabužį galėjai čia pat apsivilkti ir išeiti į gatvę. Turint galvoje studentišką kišenę, jis dažniausiai priklausydavo „greitosios mados“ kategorijai – pigus, lengvai pakeičiamas, be pretenzijų į ilgaamžiškumą ar istoriją. Apsipirkimas „Humanose“ – pasislėpus už menkos užuolaidėlės, už nugaros vinguriuojant susinervinusiai eilei – tapdavo šios patirties koncentratu: čia kūnas jausdavosi amžinai pasmerktas neatitikti išsirinkto drabužio, o šis nuolat svyruodavo tarp sensacingo radinio ir liūdno kompromiso.

Naršydama internetinėse dėvėtų drabužių parduotuvėse, vis dažniau pagaunu save dalyvaujančią savotiškame dvasiniame rituale: nusižiūrėtas odines kelnes mintyse derinu prie tokio neapčiuopiamo dalyko kaip „stilius“, iš kažin kieno spintos ištrauktos „platformos“ turi atitikti „vaibą“. Dėvėtųjų apyvartoje medžiojame ne tiek daiktus, kiek istorijas: „laukinį dešimtąjį dešimtmetį“, „profesūrą Oksbridže“, „reivą Berghaine“. Skelbimuose grotažymėmis sužymėtos nuorodos #oldmoneyvibe ar #indiesleaze veikia kaip scenarijai, į kuriuos tereikia įrašyti savo vardą. Tinkliniai marškinėliai ar tvidas žada ne patirtį, o jos galimybę – priklausymą įsivaizduojamai scenai. Ir vis dėlto: net jei tas reivas ar asmeninės parodos atidarymas realybėje taip ir neįvyks, pats pasiruošimas – „autentiško“, „gyvenimo mačiusio“ drabužio paieška – leidžia trumpam pasiskolinti svetimą nuotykį ir pasijusti ne „turistu“, o estetikos vietiniu. Šį „gyvenimo mačiusio“ drabužio patrauklumą galima sugretinti su Walterio Benjamino apmąstyta knygų kolekcionieriaus aistra: kiekvienas įsigytas tomas atsineša ne vien tekstą, bet visą biografiją – atsitiktinių radimų, praradimų, prisilietimų sankaupą. Vertė slypi ne turinyje, o tame, kad daiktas jau buvo kažkieno istorijos dalis, kad jo gyvenimas neprasidėjo vakar.

Galiausiai ima ryškėti, kad dėvėjimo pėdsakai tampa problemiški ne tada, kai liudija laiką, o tada, kai liudija kūną. Skirtumas tarp „gyvenimo mačiusio“ ir „kūną mačiusio“ drabužio yra esminis: pirmasis leidžia projekciją, antrasis ją blokuoja. Grįžtant prie M. Douglas aprašytos logikos, dėvėtų drabužių ambivalencija leidžia dar kartą patirti, kad nešvarumas nėra substancija, o santykis su tvarka. Kol dėvėjimo žymės gali būti perskaitomos kaip laiko, patirties ar stiliaus ženklai, jos įsirašo į tvarką ir tampa netgi pageidaujamos. Tačiau tuomet, kai tie patys pėdsakai ima pernelyg aiškiai byloti apie konkretų kūną – jo judesius, svorį, įpročius, – kyla instinktyvi atstūmimo reakcija. Palygindami pažvelkime į kitą dėvėtų daiktų kategoriją: tuos, kurie kaupia asmeninius šeimininko gyvenimo pėdsakus. Sriubos lėkštė su nusitrynusiu piešiniu ar subraižytas akinių stiklas liudija pasikartojantį veiksmą, atliekamą konkretaus kūno; iki blizgesio nučiupinėta teatro durų rankena ar poliklinikos linoleume pramintas takelis liudija ką kita. Tokie pėdsakai yra nuasmeninti: jie žymi anoniminių prisilietimų seriją, o ne asmeninę laikyseną, judesį ar anatomiją. Skirtingai nei drabužiai ar asmeniniai daiktai, šie objektai neįsimena kūnų formų ir neperduoda individualaus artumo. Būtent todėl jų nusidėvėjimas suvokiamas kaip laiko ar bendro naudojimo ženklas, o ne kaip svetimo kūno likutis.

Klausimą, kodėl dėvėti daiktai masina ir atstumia, palieku be galutinio atsakymo. Manau, šis neapibrėžtumas yra ne trūkumas, o pati praktikos sąlyga. Kiekvienas naujas susidūrimas su senu daiktu reikalauja sprendimo, kurio neįmanoma priimti iš anksto, – nei teorijoje, nei vaizduotėje. Drabužis turi būti pamatytas, paglostytas, užuostas; tik tuomet paaiškėja, ar kūnas galės jame apsigyventi. 

Grįžtant prie „Cacharel“ švarko – nors iš Prancūzijos jis pas mane atkeliavo kaip naujas ir jokio pasidygėjimo nesukėlė, užtruko ne vienus metus, kol jį prisijaukinau. Dabar galvoju – ne iš karto sutapome. Turėjo atsitiesti pečiai, kad būtų kuo užpildyti įsiuvus. Tuos metus jis prakabojo spintoje kaip forma be kūno. Tik ilgainiui – ne iš karto ir ne sąmoningai – mano kūnas tapo pakankamas. Tuomet švarkas nustojo bauginti ir pavirto tiesiog drabužiu.