Algimantas Liekis. „Tautų kraustymai Kaukaze XX a.“. – V.: Mokslotyros institutas, 2016.
Prie vadinamųjų įšaldytų konfliktų ilgainiui priprantama, todėl tarsi perkūnas iš giedro dangaus turėjo nuskambėti žinios iš 22 metus permanentinės karo būklės esančio Kalnų Karabacho, 1991-aisiais paskelbusio nepriklausomybę nuo Azerbaidžano. Čia balandžio pradžioje staiga plykstelėjo kariniai veiksmai ir informacijos iš nepriklausomų šaltinių buvo neįmanoma gauti dvi dienas. Konflikto šalys – Armėnija bei jos globojamas Kalnų Karabachas ir Azerbaidžanas karo sąlygų diktuojama tvarka kaltino viena kitą paliaubų laužymu.
Iš konflikto pusių viešų pranešimų galima suprasti, kad tai buvo ryškiausias paaštrėjimas po 1994 m. paskelbtų paliaubų. Labai tikėtina, jog susidūrimas abiejose šalyse nusinešė po keliolika karių gyvybių (tiksli informacija apie aukas veikiausiai paaiškės ilgainiui), kol antrą konflikto dieną Baku pareiškė, esą Azerbaidžanas vienašališkai nutraukia karinius veiksmus, bet ir grasino juos atnaujinsiąs, jei armėnų pusė atnaujins azerbaidžaniečių pozicijų apšaudymą.
Konfliktas kaip tyčia plykstelėjo Armėnijos bei Azerbaidžano prezidentams Seržui Sargsianui ir Ilhamui Alijevui dalyvaujant branduolinio saugumo konferencijoje Vašingtone (nelengva pasakyti, kiek tai buvo atsitiktinumas) ir sukėlė nemažai nerimo – tą patvirtina faktas, kad viešus pareiškimus nedelsdami paskelbė beveik visi svarbiausi pasaulio lyderiai.
Konfliktą telefonu aptarė Azerbaidžano ir jo artimiausios sąjungininkės Turkijos gynybos ministrai, pastarasis po pokalbio išreiškė, kaip pats suformulavo, ryžtingą palaikymą teisėtai Azerbaidžano pozicijai Kalnų Karabacho atžvilgiu. Nors yra bendrą sieną turinčios kaimynės, Ankara ir Jerevanas diplomatinių santykių taip ir nėra užmezgusios; įsibėgėjant Kalnų Karabacho konfliktui, turkai sieną 1993-iaisiais vienašališkai uždarė. Jerevanas saugumo garantijas sieja su Maskva (rusai Armėnijoje turi karinę bazę), Rusijos ir Turkijos santykiai po to, kai turkai numušė rusų karinį lėktuvą, šiam pažeidus Turkijos oro erdvę, yra žinomi. Taigi pasaulis bent trumpai patyrė galbūt net globalaus konflikto grėsmę.
Jungtinių Tautų Saugumo Taryba (kaip ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija) yra priėmusi 4 rezoliucijas, kuriomis ragina išvesti armėnų pajėgas iš Kalnų Karabacho – tai suteikia Baku pagrindą remiantis tarptautine teise tvirtinti, jog iš Azerbaidžano atplėšta 21 proc. teritorijos. Jerevanas (beje, oficialiai irgi nepripažinęs Kalnų Karabacho) atkakliai tvirtina, kad nepripažintos respublikos gyventojai (jų daugumą šiuo metu sudaro armėnai) turi teisę į apsisprendimą. Baku taip pat atkakliai skelbia, jog teritorija turi būti sugrąžinta Azerbaidžanui plačios autonomijos teisėmis.
Aistrų pliūpsnis tik patvirtina: konfliktas Užkaukazėje turi gyvą, kraujuojančią priešistorę. Kadaise plačiai reklamuotas Edgaro Hilsenratho romanas „Pasaka apie paskutinę mintį“ (lietuviškai išleistas 1995 m.) apie 1915-aisiais turkų vykdytą armėnų deportaciją iš jų gimtųjų žemių Osmanų imperijos teritorijoje. Skirtinguose šaltiniuose nurodomas per išvarymą nužudytų žmonių skaičius svyruoja nuo 200 tūkst. iki 1,5 milijono. Armėnams tai – genocidas, kurio tarptautinio pripažinimo jie siekė visą XX amžių ir tebesiekia dabar (22 valstybės tą yra padariusios). Turkija jai metamus kaltinimus kategoriškai atmeta argumentuodama, kad tūkstančiai ne tik armėnų, bet ir turkų žuvo per neramumus armėnams sukilus prieš Osmanus ir susivienijus su įsiveržusiomis Rusijos pajėgomis.
O dabar lietuviškai pirmą kartą turime dokumentinę studiją – istoriko A. Liekio knygą „Tautų kraustymai Kaukaze XX a.“, kurios nesinorėtų vertinti kaip alternatyvos kokiai nors egzistuojančiai ir, kaip dar kartą įsitikinome per balandžio pradžios įvykius, skausmingai aktualiai istorinei-geopolitinei interpretacijai. Užkaukazės istorija ir labai prieštaringas paveldas tebegyvi, ir niekas nei gali, nei turi būti tos istorijos dalyvių kategoriškais arbitrais. Kita vertus, „Gyvenimas patvirtina, jog negali būti laimingi tie, kurie savo ateitį grindžia kitų gyvenimo, ašarų ir kančių kaina“ (p. 60).
Knygoje aptariamas istorinis, geopolitinis, kultūrinis Užkaukazės istorijos ir dabartinio status quo kontekstas. Tarkime, ar mūsų geografinėse platumose dažnam ką nors byloja sąvoka „kruvinieji Azerbaidžano metai“, šiaip jau gerokai koreguojanti azerbaidžaniečio, kaip nuožmaus krikščionių, pirmiausia armėnų, persekiotojo, stereotipą? Teritorijų ir sienų klausimas Užkaukazėje ypač aštrus dėl ilgos (akivaizdu – per ilgos ir per ilgai įšaldytos, ir tai teisėtas priekaištas tarptautinei bendruomenei) smurto istorijos.
„Tautų kraustymai Kaukaze XX a.“ yra dokumentuota dviejų tautų santykių kronika. Šios tautos dažnai tapdavo didžiųjų geopolitinių žaidėjų varžybų dėl įvairių įtakos formų (pradedant kai kurių nacijų imperinėmis ambicijomis ir baigiant britų poreikiu „priglausti“ nuo 1873-iųjų veikiančias Baku naftos versloves) bei intrigų įkaitėmis. Didžioji geopolitika į Užkaukazę pradėjo „ateiti“ jau XVIII a., kai dėl regiono ėmė aktyviai konkuruoti Rusijos imperija, pirmiausia caras Petras I, Iranas bei Osmanų imperija.
Dabartinių įvykių kontekste neabejotinai išraiškinga knygoje pateikta 1805 m. gegužės 14 d. Karabacho ir Rusijos imperijos sutartis, pagal kurią Karabacho pavaldumas pripažįstamas Rusijai (p. 41–45). Arba aplinkybė, kurią knygoje „Nauja grėsmė rusų reikalui Užkaukazėje“ (Sankt Peterburgas, 1911, p. 59) nurodė rusų etnografas N. Šavrovas: vien 1828–1830 m. į Užkaukazę atkelta 40 tūkst. armėnų iš Persijos ir 84 tūkst. – iš Turkijos, kurie apgyvendinti azerbaidžaniečių žemėse Jerevano, Jelizavetpolio (Kalnų Karabacho) gubernijose. Šioji buvo viena iš rusų carų bazių invazijai į Turkiją ir Iraną, sumaniai kurstant armėnų svajas apie „didžiąją Armėniją“... O dėl ko, tiesą sakant, nesiliauja konfliktas Kalnų Karabache jau XXI amžiuje?
Nekonfliktiškais laikais Užkaukazė garsėjo religine tolerancija, ir staiga Armėnijos vyriausybė pati pripažįsta, kad 1918-aisiais armėnų teroristinės grupuotės nužudė 400 tūkst. azerbaidžaniečių, 120 tūkst. gruzinų, 15 tūkst. kurdų, 22 tūkst. lezginų (p. 115). Turėjo būti kokių nors motyvų, kad ir toks: „1919 metų pavasarį Paryžiuje turėjo vykti taikos konferencija, kurioje būtų pripažintos naujai susidariusios valstybės, atsižvelgus į jų realiai kontroliuojamas teritorijas“ (p. 117). Kategoriškai priešingas vektorius: „Karabacho krašto armėnų valstiečiai savo penktajame suvažiavime (1919 m., – A. S.) priėmė nutarimą, kad nori likti Azerbaidžano Respublikos sudėtyje“ (p. 182).
Po 11 metų gyvenimo Baku (dar toli gražu ne Azerbaidžano sostinėje) grįžti į Lietuvą išsiruošusiam rašytojui Vincui Mickevičiui-Krėvei Maskvoje 1920-ųjų pradžioje vienas gruzinų komisaras Užkaukazėje išsitarė, jog išlošus bolševikų perversmui, Rusijos padėtis buvo tapusi labai opi, todėl bolševikai buvo priversti leistis į mažesnes ar didesnes taikas, kad gautų bent kiek atsikvėpti. Bet taip pat jie gerai suprato gyvuosią tol, kol sugebėsią savo tvarką primesti kitoms valstybėms.
Pokalbis tąkart sukosi apie 1920 m. liepos 12 d. planuotą pasirašyti sovietų Rusijos bei Lietuvos taikos sutartį. XX a. istorija parodė, kad Rusijos atveju tai – universalus principas, Kaukaze realizuotas 20 metų anksčiau negu Rytų Baltijos regione. Trukmės išbandymą atlaikę imperiniai instinktai gali būti prislopinti, tačiau visiškai neišnyksta – XXI a. pradžios geopolitika tą vaizdžiai patvirtina, taigi „Tautų kraustymai Kaukaze XX a.“ tarsi asociatyvus pavyzdys bei priminimas yra aktualus ir „paribio gyventojams“ lietuviams. Pasirodo, mes ne vieni tokie, ir lieka dėkoti likimui ar dar kažkam, kad konfrontacijos mastas Baltijos valstybėse niekada nebuvo toks kaip Užkaukazėje, nors represijų mūsų istorijoje, žinoma, irgi netrūko.
Atmetus viešojoje erdvėje platinamas klišes, Kaukazas lietuviams – daugeliu atžvilgių terra incognita. Kaip, labai tikėtina, ir Rytų Baltijos regionas kaukaziečiams. Todėl visuotinai grįžtančios geopolitikos kontekste ypač svarbi ir savalaikė yra istorinė knyga apie painios ir komplikuotos istorijos nulemtą tragediją.