Arūnas Sverdiolas. Skaityti Šalkauskį

Pranešimas skaitytas rugpjūčio 29 d. „Santaros-Šviesos“ suvažiavime, kuris šiemet iš Alantos persikėlė į Vilniaus universitetą, po parodos „Šalkauskių giminės fotoarchyvai – aversai ir reversai“ (veiks iki rugsėjo 30 d.) atidarymo. Ekspozicija pervežta iš Alantos dvaro į Šv. Jonų bažnyčią. Filosofo ir pedagogo Stasio Šalkauskio (1886–1941) raštų leidėjas Arūnas Sverdiolas mėgina atsakyti į klausimą, kuo, regis, į pašalę nustumtas filosofo intelektualinis palikimas aktualus šiandien.

 

Stasys Šalkauskis – vienas iš lietuvių filosofijos pradininkų (paliekant nuošalyje senąją Lietuvos filosofiją). Tiesa, jo negalime vadinti filosofijos klasiku, nes klasika yra tai, kas nuolat skaitoma, o mes neturime gyvos filosofijos tradicijos. Todėl Šalkauskį tenka vadinti paradoksaliai – nežinomu klasiku. Šio teksto pavadinime nededu nei šauktuko, nei klaustuko. Esu rašęs apie Šalkauskį ir sudaręs devyntomius jo „Raštus“, mėgindamas įkalbėti jį tautai, bet, man regis, tai visiškai nepavyko: neaptinku beveik jokių jo idėjų recepcijos pėdsakų. Šalkauskis yra tapęs stabu, Šiauliuose yra jo vardu pavadinta gimnazija, minimos jo jubiliejinės datos, 2021-uosius siūloma paskelbti Šalkauskio metais, raginama pradėti jo bea­tifikacijos bylą. Bet adekvataus santykio su mąstytojo kūryba – tekstų skaitymo, viešo idėjų svarstymo – nematyti. Filosofo mintys pirmiausiai ir labiausiai reikalauja apmąstymo todėl, kad tai jų buvimo sąlyga: jos negali autentiškai egzistuoti niekaip kitaip, kaip tik iš naujo persvarstomos. Antraip jos arba išnyksta kartu su mąsčiusiu asmeniu, arba transformuojasi į ką kita negu filosofija – į ideologiją, moralizavimą, yra ritualizuojamos. Tik tada, kai filosofo mintys permąstomos, prasminga kelti visus kitus klausimus: įvertinti Šalkauskio kūrybos vietą kultūros istorijoje, pasverti jos originalumą, svarbą ar įtaką. Siūlau tiesiog sugrįžti prie kelių ašinių jo minčių, klausdamas, kaip galima mėginti jį suprasti šiandien, jei kas vis dėlto panorėtų.

Pradėti galime nuo to, ką Šalkauskis laikė esminiais filosofijos bruožais. Jei tuos bruožus aptiktume kaip kai ką, kas mums atrodo reikšminga, tai kartu ir Šalkauskį atrastume kaip aktualų mūsų apmąstymų partnerį. 1921 m. jis pradėjo dėstyti filosofines disciplinas Kauno aukštuosiuose kursuose ir netrukus įsisteigusiame Lietuvos universitete. Tuo metu parašė kelis tekstus, kuriuose aiškino, kas yra filosofija.

Pirmiausia Šalkauskis priminė seną sveiko proto principą: „...pirma reikia gyventi, kad galėtum filosofuoti.“ Sąmoningai ar ne sekant šiuo principu manoma, kad filosofija – tai tam tikras gyvenimo papildas, prabangos dalykas, galintis atsirasti ir tarpti tada, kai pirmasis, pamatinis dalykas – gyvenimas, arba egzistavimas, – yra užtikrintas. Tačiau Šalkauskis šiam sveiko proto įsitikinimui stato priešpriešą: „Jei kalbėsime ne apie gyvenimą apskritai, bet apie (...) gyvenimą, kuris privalu žmogui gyventi, (...) reiks jau primum philosophari, kad deinde vivere (...).“ „Gyvenimas apskritai“, arba gyvastis, sieja žmogų su kitomis gyvomis būtybėmis. Tai visų pirma kova už būvį, kurią pratęsia pastanga įveikti žmogaus egzistencijai esmiškai būdingą medžiaginę stoką, rūpestis poreikių tenkinimu ir gerove, siekis mėgautis. Ši praktikos sritis laikoma tokia savaime suprantama, kad retai svarstoma, retai patenka į dėmesio lauką. Sunku ja suabejoti, ją užklausti. Teigiant, jog – priešingai – reikia visų pirma filosofuoti, kad galima būtų gyventi, staiga, šuoliškai atveriama savitai žmogiškos egzistencijos plot­mė ar perspektyva, radikaliai besiskirianti nuo biologinės ar pragmatinės, jai priešinga. Šią savitai žmogiškos egzistencijos perspektyvą Šalkauskis atveria tiesiog postuluodamas privalomybės matmenį: pasak jo, žmogus pačiu savo buvimu yra privalanti būtybė. Žmogiška būtis iš esmės skiriasi nuo bet kokios biologinės būties kaip tik tuo, kad joje tarpsta privalomybė. Kaip tik šiuo pagrindu remiasi ir filosofiškai grindžiamo gyvenimo pirmenybė prieš biologiškai ar pragmatiškai suprastą gyvenimą.

Kitaip sakant, filosofija – pats svarbiausias žmogiškosios egzistencijos pagrindas. Šis pagrindas labai savitas: jis nėra savaiminis, kaip Jeanas-Paulis Sartre’as yra rašęs apie savo kūdikystę: „Nerūpestingai alsuodamas, virškindamas, tuštindamasis, aš gyvenau, nes buvau pradėjęs gyventi.“ Taip gyveni ne dėl kokio tikslo ar privalomybės, o tiesiog todėl, kad tęsi tai, kas savaime suprantama – jau gyveni. Gal kartais epizodiškai ir iškyla klausimų, „ką aš čia veikiu“, „kas čia vyksta“, „ką visa tai reiškia“, bet tiktai jau buvusio ir besitęsiančio buvimo pagrindu. Klausimas apie savo buvimo pagrindą nesiplėtoja, neįsitvirtina, o tiktai trumpam sudrumsčia ramybę. Vienas Amerikos lietuvis psichiatras aiškino, kodėl turi tiek daug kolegų: „Kai žmogus turi problemų, tai eina pas psichiatrą.“ O Šalkauskio iškeliamas žmogaus egzistencijos pagrindas anaiptol nėra savaiminis ir savaime suprantamas. Jis žmogui „privalomas“, vadinasi, sąmoningas, analitinis, konstrukcinis ir probleminis: reikia sąmoningai svarstyti ir spręsti, kas gi žmogui kaip tokiam privalu. Tikrasis žmogiškos egzistencijos pagrindas – ne gimimo ir gyvavimo faktas, o savųjų pagrindų apmąstymas, savirefleksija. Apmąstymas, refleksija, filosofija yra konstitucinis ir konstrukcinis žmogaus egzistencijos elementas.

 

Arūnas Sverdiolas. Skaityti Šalkauskį
Stasys Šalkauskis. Piešinys iš Ritonės Šalkauskienės archyvo.

 

Šalkauskis nagrinėjo dinaminį, prieštaringą egzistencijos pagrindo pobūdį. Žmogus gimsta ir auga kaip gamtos padaras, o žmogumi tampa, kai „susipranta, sąmoningai nusistato idėjiniais motyvais ir ryžtasi jais vadovautis gyvenime ir veikime“. Tačiau žmogus visada yra tapsmo būsenos: iš savaime esamo paskiro, aplinkybių ir poreikių lemiamo buvinio, kurį Šalkauskis vadino individu, jis tampa laisvu, „idėjiniais motyvais“ besivadovaujančiu asmeniu. Neapmąstytas, nesąmoningas, savaiminis privalėjimas yra labai netobulas. Šalkauskis skiria dvejopas pasaulėžiūras: pirmoji – grįsta tradicija, vyraujančia nuomone, arba, kaip jis įvardina, įsitikinimu, o antroji grindžiama racionaliu įsitikinimo svarstymu ir persvarstymu, arba, jo žodžiais tariant, įsitikrinimu. Būti įsitikinus kuo nors ir patikrinti bei įsitikinti, kad tai tikra, yra ne tik skirtingi, bet tam tikra prasme ir priešingi dalykai. Filosofas ne tik turi įsitikinimus, bet ir tam tikru momentu jais suabejoja, juos užklausia, o paskui įsitikrina.

Tačiau čia negalima skubėti: jeigu abejonė ir užklausimas iš tiesų rimti, tai nėra jokios garantijos, kad įsitikinimui susvyravus, galiausiai pavyks įsitikrinti: įsitikinimas gali neatlaikyti patikrinimo ir sugriūti. Arba abejonė gali taip ir likti abejone, įgyti pastovaus ar vis sugrįžtančio skepticizmo, esmiškos nežinios pavidalą. Filosofavimas yra iš esmės rizikingas. Vis dėlto kaip tik šis rizikingas susilpnėjusio įsitikinimo virsmas įsitikrinimu yra būdingas filosofiškai grindžiamai egzistencijai. Šitai galų gale lemia pasaulėžiūrinę filosofijos reikšmę: „...filosofija, kuri iš pareigos tarnauja tiesai, padaro žmogų laisvesnį, ir tai vienas didžiausiųjų jos nuopelnų žmogaus gyvenime.“ Šis filosofinio laisvinimo judesys būtų visiškai neapibrėžtas, jei išleistume iš akių, kad jis aptinkamas būtent tarp įsitikinimo ir įsitikrinimo, t. y. tarp tradicijos, vyraujančios nuomonės bei savaime suprantamybės ir apmąstymo bei refleksinio asmens egzistencijos grindimo. Ši tarpinė būsena būdinga egzistencinei krizei, kai nustojus pasitikėti savaiminiu pasaulio prasmingumu, nerandama kito, radikaliai kritiškai tiriant aptikto ar sąmoningomis pastangomis sukonstruoto pagrindo. Tokios krizės nepatyrus, gyvenama remiantis savaime suprantamybe, sveiku protu, papročiu, paplitusia nuomone, ideologija, neiškeliant šių klausimų arba laikant juos tik epizodiškais. Be gilios, egzistencijos šerdį paliečiančios krizės filosofija nereikalinga ir neįmanoma.

Savotiška Šalkauskio asmens paslaptis – kad šie, atrodytų, perdėm abstraktūs dalykai jam buvo kuo asmeniškiausi. Laiškuose Adomui Jakštui jaunasis Šalkauskis pabrėžė, jog filosofavimas jam yra biografinis aktas. „[M]ano meilė prie filosofijos plėtodavosi gretimai su tuom, kaip jinai atsakydavo į mano dvasios abejojimus.“ Filosofija jam padėjusi apsispręsti Dievo buvimo klausimu, aštriai iškilusiu jaunystėje ir ne vienerius metus kybojusiu ore. Egodokumentai liudija, kad ir vėliau patirta pasaulėžiūrinių krizių, nevilties. Šalkauskis gyveno teorijomis, negalėjo be jų apsieiti. Viename meilės laiške, rašytame savo studentei, būsimai žmonai Julijai jis griebėsi abstrakčiausių sąvokų iš savo universitetinio estetikos kurso. Šeimai parinko devizą: „Į kalnus, į viršūnes!“ Beje, tą patį devizą pasiūlė ir vienai ateitininkių draugijai: idėjų srityje jis neskyrė viešumo ir privatumo.

Remiantis dviem skirtingais ar netgi priešingais egzistencijos grindimo principais – sveiku protu ir filosofija – skleidžiasi atitinkami egzistavimo būdai. Ši priešprieša – bene aukščiausias slenkstis, skiriantis dabartinės mūsų visuomenės sąmonę nuo Šalkauskio filosofijos, o gal ir kiekvienos visuomenės sąmonę nuo filosofijos. Jos įveika visada lieka atvira, bet kaskart esminio žingsnio reikalaujanti prieiga prie filosofijos. Šio žingsnio nežengiant, filosofija netampa aktuali nei asmeniui, nei bendrijai.

Kitas slenkstis, mėginant artintis prie Šalkauskio mąstymo, – jo filosofinio diskurso skirtumai nuo dabartinio ar, tiksliau, nuo dabartinių filosofinių diskursų, nes gyvename jų pliuralumo laikais. Šiaip ar taip, neotomizmas ir keli jo papildai (ypač Vladimiro Solovjovo filosofija), lemtingi kristalizuojantis Šalkauskio filosofinei kalbėsenai, bent kiek reikšmingiau nebeveikia dabartinio filosofinio mąstymo ir kalbėjimo. Vienu iš neotomizmo centrų buvęs Friburgo universitetas, kuriame jis studijavo ir apsigynė daktaro disertaciją, dabar nebėra katalikiškas. (Iškalbinga smulkmena: neseniai universitetas grąžino Lietuvai lietuvių studentų draugijos „Lithuania“ vėliavą – ten nebėra kam jos saugoti.) Šalkauskio tekstų skaitymas šiandien reikalauja aktyvaus permąstymo, persakymo ir perrašymo. Kita vertus, nuotolis ne tik apsunkina, bet ir suteikia naujų, anuomet nebūtų jo idėjų supratimo galimybių. Paulio Ricoeuro teigimu, atitolimas yra vaisingas, nes sudaro sąlygas augti teksto prasmei. Istorinis nuotolis atskiria Šalkauskio idėjas nuo tų, su kuriomis jis save siejo, nuo tomizmo ir per Solovjovą perimto vokiečių idealizmo, o kartu atveria naujas galimybes jį suprasti. Bet tai reikalauja aktyvios hermeneutinės pastangos.

Pavyzdžiui, galima grįžti prie Šalkauskio filosofijos metodo sampratos. Jis atkreipė dėmesį, kad filosofijos objektas neapibrėžtas turinio požiūriu: „Visa, kas yra, kas pažįstama, veikiama ar kuriama, – visa tai gali būti filosofijos tiriama reflektyvinio proto šviesoje.“ Pažinimas, veikimas ir kūrimas – žmogaus veiklos visuma, aptarta graikų klasikinės filosofijos terminais. Filosofinio apmąstymo sritis galėtume įvardinti ir visai kitaip: kaip kalbą, kūną, vaizduotę, hiperrealybę, signifikantų žaismą ar dar kitaip. Filosofijos savitumas, skiriantis ją nuo mokslo, priklauso ne nuo dalykų, kuriuos pasirenkama nagrinėti, o nuo ypatingo požiūrio į juos.

Koks gi tas filosofinis požiūris? Pasak Šalkauskio, svarbiausia filosofijos ypatybė – kad ji „siekia pastarųjų [objektų] per pažinimą tolimiausių, pirmutinių, arba visuotinų, priežasčių“. Čia jis tiesiogiai seka viduramžių scholastų suformuluota aristoteline filosofijos aptartimi: filosofija esanti scientia rerum omnium per causas ultimas, „visų daiktų pažinimas iš tolimiausių priežasčių“. Mums dabar svarbi ne konkreti filosofijos kryptis, kurios sąvokiniais ištekliais Šalkauskis pasinaudojo, o tai, kad jis pateikė filosofinio tyrimo apibrėžtį, atsekama Vakarų mąstymo istorijoje nuo pat jos pradžios, nuo ikisokratikų: „Tasai atžvilgis, kuriuo filosofija tyrinėja (...) visus daiktus, pažintinus proto šviesoje, yra daiktų pažinimas iš pradų, arba pagrindų (...). Kalbamieji pagrindai, arba pradai, faktinai yra ne kas kita, kaip pirmutinės ir tolimiausios daiktų priežastys.“ Kaip tik šios apibrėžties akiratyje Šalkauskis sukonkretina, kas gi yra tos „pirmutinės“ (nes sutampa su būties pradais), o kartu „tolimiausios“ (nes yra mąstymo tikslai) priežastys. Būties pradai sutampa su filosofijos siekiamu tikslu, su filosofinės pastangos, filosofinio darbo perspektyva, kad ir kaip tas darbas būtų atliekamas.

 

Arūnas Sverdiolas. Skaityti Šalkauskį
Juozas Dabužis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Kazys Pakštas, Izidorius Tamošaitis ir Stasys Šalkauskis 1920 m. Friburge. Nuotrauka iš Ritonės Šalkauskienės archyvo.

 

Šitaip keliamas philosophia perrenis, „amžinosios filosofijos“ tikslas. Šiandien, postmodernybėje, ir amžinumas, ir metafizika neretai laikomi netgi ne mąstymui neįveikiamais slenksčiais, bet tiesiog jį klaidinančiomis, atmestinomis iliuzijomis. Tačiau pamokyti to paties postmodernaus mąstymo, apibūdinamo kaip postmetafizinio ar antimetafizinio, o visų pirma Friedricho Nietzsche’s, ir amžinumą, ir metafiziką galime peraiškinti kaip atitinkamų pamatinių siekių projekcijas, kaip sąmonės perspektyvas, kaip Vakarų mąstymo istorijos konstruktus, reikalingus tam, kad būtų galima ypatingai patirti pasaulį ir jo dalykus. Sugrįžti prie Šalkauskio projektuotos ir mėgintos sukurti filosofijos sistemos šiandien nebeįmanoma, bet kelias yra atviras jo teksto ir mąstymo tekstūros lygmenyje. Dekonstrukcija, mikroskopinis, faktūrinio lygmens skaitymas leidžia savaip sugrįžti prie filosofijos, jungusios būties pradus ir mąstymo tikslus.

Šalkauskis perėmė Aristotelį per neotomizmą, bet jo nebūtina suvokti remiantis neotomizmu. Kai aristotelizmą aptinkame Martino Heideggerio dekonstruotą ar (ir) rekonstruotą kaip esminį Vakarų mąstymo paveldą, galbūt geriau suprantame „amžinosios filosofijos“ reikšmę šiandien: ji aptinkama aktualaus mąstymo pamatuose. Man teko šitai patirti asmeniškai. Jau senokai intensyviai nebeskaičiau Šalkauskio, studijavau kitus mąstytojus ir dėliojau savo kultūros filosofiją. Bet kartą atsiverčiau, ką buvau apie jį rašęs, ir nustebau, kad kai kurios pamatinės sampratos išliko jau kaip man nebepastebimos mano paties mąstymo prielaidos. Galbūt kaip tik taip ir egzistuoja „amžinoji filosofija“: ne kaip gatavo sąvokų tinklo taikymas ar sisteminis plėtojimas, o kaip mąstymo imponderabilijų aptikimas savo paties mąstymo tirštyje. Šiame aktualios sąmonės klode galime aptikti gilių ir neįsisąmonintų sąsajų su praeities mąstytojais, be kita ko, ir su galbūt niekad anksčiau neskaitytu Šalkauskiu tiesiog todėl, kad priklausome tai pačiai Vakarų mąstymo tradicijai, nesvarbu, ar žinome, ar nežinome – kaip.

Iškėliau vos kelis Šalkauskio mąstymo elementus. Panašiai galima aiškintis ir iš naujo svarstyti svarbiausius jo filosofijos mazgus, pažiūrėti jų reikšmę šiandien. Dabartis būna pajėgi sugrįžti prie praeities filosofijos tiek, kiek atveria ir palaiko atvirą filosofinio mąstymo matmenį. Pirmiausiai ir galiausiai svarbu, ką reiškia filosofuoti, ką reiškia teiginys „filosofavimas yra pirmesnis už gyvenimą“. Bet tam, kad šitai iš tikro suprastum, turi tai įgyvendinti, o šis uždavinys sunkus ir niekad nežinai, ar jį iš tiesų atlikai, ar tavo egzistencija iš tiesų atsirėmė į tvirtą pagrindą.