Asta STASIONYTĖ. Trejetas

Mantas Kazakevičius. „Tapatybė“. 2013 ,Mantas Kazakevičius. „Medžioklė“. 2010–2013

Rotušės g. 10, Alytus. Prekybos centras „Nemunas". Žvelgiant iš mašinų stovėjimo aikštelės, kairėje, antrame aukšte, matyti tuščios patalpos. Čia visai neseniai veikė trijų skulptorių –­­ Vido Simanavičiaus, Mindaugo Jakučionio ir Manto Kazakevičiaus paroda „Trys dimensijos".
Šio pastato erdvės kažkada buvo skirtos prabangiam restoranui „Nemunas". Pirmame aukšte taip pat veikė bufetas, vietinių vadintas „beždžionke". Čia mėgdavo rinktis miesto kultūrininkai. Šiandien bufeto vietoje veikia lenkiškų batų parduotuvė. Didžiosiose restorano patalpose, neilgai trukus po nepriklausomybės atgavimo, įsikūrė „univermago" tipo statybos prekių parduotuvė, o antro aukšto patalpos (jose buvo vyriausiosios virėjos kabinetas ir virtuvė) liko tuščios. Praėjusį mėnesį jas okupavo trys skulptoriai, taip trumpam paįvairindami Alytaus kultūrinį gyvenimą.
Povilo Jarmalkovičiaus nuotraukos

Kaip rodo didesnių miestų Lietuvoje ir užsienyje praktikos, jau keletą dešimtmečių progresyviai dažnėja bandymų pritaikyti įvairias uber/mega/inter-šiuolaikines kuratorines strategijas (jos dažnai būna aproprijuotos iš kitų adekvačiai puikių kuratorinių strategijų) rengiant parodas netradicinėse, su meno institucijomis nesusijusiose erdvėse. Dažnai tokios parodos krypsta interaktyvumo, politinio angažuotumo, kairiojo diskurso link. Tačiau Alytuje, buvusio restorano patalpose vykusioje parodoje (nors erdvė pati savaime ir turi konceptualioms šiuolaikinėms kuratorinėms strategijoms būdingo tvaiko) veiksmas vyko šiek tiek kita linkme. Iki parodos informacijos buvo minimaliai. Kūrėjai apsiribojo pranešdami parodos pavadinimą, savo pavardes ir žinia, kad bus eksponuojamos skulptūros. (Tokia strategija kažkam gali atsiduoti konceptualumo ar žinių apie kuratorines galimybes stygiumi, tačiau šiuo atveju taip įnešta daugiau intrigos. Skulptoriai, atsisakydami daugumai šiuolaikinių pa­rodų būdingų bruožų, savajai suteikė natūralumo prieskonį.)
Atidarymo metu į ekspozicinę erdvę susirinko Alytui neįprastai daug lankytojų (galima paminėti ir tai, kad į atidarymą neatvyko nė vienas miesto vyresnės kartos dailininkas). Tačiau parodinėse patalpose, kaip ir anksčiau viešintoje informacijoje, nebuvo priklijuota jokio lapelio apie menininkus ir jų kūrinius (nei vardo, nei gimimo metų, nei ką studijavo, nei parodų sąrašo, nei galų gale konceptualaus paro­dos aprašymo). Galų gale neapibrėžtos ir parodos veikimo valandos, kurias gan stipriai ribojo ir prekybos centro darbo laikas (atidarymo dieną, kelios minutės po 18 valandos, parodą nusprendė aplankyti keli vietiniai politikėliai. Kaip tik tuo metu parduotuvės apsaugininkas rakino pagrindinio įėjimo duris ir su nepasitenkinimu į vidų bandžiusiems patekti politikams atšovė, jog parduotuvė užsidaro).
Parodai žavesio suteikė ir pavadinimas –­ „Trys dimensijos". Tarsi simbolizmo jūroje plaukiojanti trejybė. Trejetas – tai trys skulptoriai ir trimačiai jų kūriniai. Parodinės erdvės trečiasis kvėpavimas. Menininkas, politikas, apsaugininkas. Trejetas toks visiškai nedalomas ir potencialiai sudauginamas. Trejetas, kaip trys dimensijos, kaip trys trikampį sudarančios tiesės. Kaip užuominą apie ateitį, sudauginę du trejetus, gauname devynias dimensijas. Sustiprintą trejetą. Galbūt tai žada daugiau naujumo. Sustiprintas trejetas gali būti ir nuo miesto dailininkų pabrėžtinai nepriklausomo kūrėjų rato susibūrimas, naujų idėjų, vaizdinių ar suvokimų įplaukos į miesto aplinką. Tai gali būti naujos paro­dos, nauji vyksmai, naujų idėjų atsiradimo vieta.
Kiekvienas parodoje dalyvavęs skulptorius – tai viena trikampio kraštinė. Kiekvienai kraštinei priskiriant po vieną skulptorių matomas visiškai skirtingas požiūris į skulptūrą, visatą bei juodąsias skyles. V. Simanavičius savo skulptūrose daugiausiai vaizduoja lengvai transformuotą, dažniausiai apnuogintą žmogaus kūną. Pagrindinis M. Jakučionio „modelis" irgi yra žmogus, tačiau jis daugiau sakralizuotas, o ne mistifikuotas. Trečiojo matmens, kraštinės, tiesės, dimensijos –­ M. Kazakevičiaus skulptūros pasakoja skirtingas istorijas. Jo skulptūrų visuma sukuria žaismingą ir nenuobodų vaizdą –­­ akį traukia ir interaktyvus, nuotoliniu pultu valdomas granitinis vabalas, ir trys Lietuvos vėliavos spalvas primenančios mirksinčios žvaigždės.
Kiekvieną darbą galima analizuoti atskirai, tačiau ne mažiau įdomiu objektu tapo pats parodos įvykis.

Vidas Simanavičius. „Neužpildytas tuštuma“