1964 m. Kanados filosofas Mar­shallas McLuhanas paskelbė frazę „medija yra pranešimas“ ir pavadino medijas „žmogaus tęsiniais“. Prieš 50 metų tai skambėjo gana provokuojamai, ir McLuhanas tapo kontrkultūros įžymybe. Šiandien šie pareiškimai nebestebina: kam neatrodo, kad išmanusis telefonas yra jų pačių dalis? Idėja, jog medijos mus pratęsia, suveda, padeda bendrauti, suteikia kompetencijos, ne tik viską persmelkianti, ji būtina skaitmeninės ekonomikos augimui. Teoretikė Jodi Dean šį reiškinį vadina komunikaciniu kapitalizmu.

Nors McLuhano veikalai jau buvo tapę nemadingi, atsiradus internetui, jais vėl susidomėta. Teigiama, kad verž­lių pasisakymų nevengęs McLuhanas interneto atsiradimą irgi buvo išpranašavęs. Jis įsivaizdavo pasaulinį elektroninį tinklą, kuriame kinas, televizija, radijas, telefonas ir spauda leidžia individams bendrauti it globaliame kaime. „Šiandien kompiuteriai žada tapti priemone, kuri bet kokį kodą ar kalbą akimirksniu išvers į kitą kodą ar kalbą“ („Baltos lankos“, 2003, vertė Daiva Valentinavičienė), – rašė McLuhanas optimistiniame, šiandien sakytum, net technoutopiname 1964 m. knygos „Kaip suprasti medijas“ pasaže. „Trumpai tariant, kompiuteris žada per technologiją sukurti visuotinio supratimo ir vienybės būklę, kokia tvyro per Sekmines“, o tai galiausiai privestų prie „bendros kosminės sąmonės“.

Šiandien nebereikia būti atviru McLuhano sekėju, kad patikėtum, jog kiekviena medijų forma turi savitą politiką. Daug akademikų išgarsėjo teigdami, kad interneto plėtra veda į komunikacijų ir apskritai socialinio gyvenimo decentralizaciją bei demo­kra­tizaciją. Kai kurie dabartiniai kritikai tokiu technologiniu determinizmu abejoja, bet teigti, kad naujoji medija visiškai neturi įtakos politikos sampratai, taip pat problemiška. Remiantis istoriniais faktais reikėtų ištirti, kaip jėgos struktūros veikia skaitmeninių tinklų bei elektroninių medijų laikais, ir kritiškiau apžvelgti, kaip galingieji slepia įtakos sklaidą per šiuos kanalus bei įtaką patiems kanalams.

Pradėti galima kad ir nuo Stanfordo universiteto istoriko Fredo Turnerio veikalų. Savo žavioje ir daug paaiškinančioje 2013 m. knygoje „The Democratic Surround: Multimedia and American Liberalism from World War II to the Psychedelic Sixties“ („Demokratinė terpė: medijos ir amerikietiškas liberalizmas nuo Antrojo pasaulinio karo iki psichodelinio 7 dešimtmečio“) Turneris aiškina, kad novatoriškos McLuhano idėjos apie medijas buvo didele (ir beveik pamiršta) dalimi įkvėptos ankstesnių antifašistinių kampanijų ir šaltojo karo šalininkų. Jie pirmieji pasiūlė medijomis pagrįstos demokratijos viziją, kuri, nors niekad tobulai neįgyvendinta, yra persmelkusi dabartinę interneto ir socialinių medijų sampratą.
Šie novatoriai reagavo į tuomet dominavusį požiūrį: 4 dešimtmetyje, naujam pasauliniam karui jau dūluojant horizonte, medijos tapo visuotinių įtarimų objektu. Šią tendenciją geriausiai įkūnijo keletas Frankfurto mokyklos atstovų (kaip žinia, Theodoras Adorno perspėjo, kad masinė kultūra likviduos individą). Tie, kam nesisekė perpras­ti fašizmo iškilimo, griebėsi teorijos, sulipdytos iš naujausių psichoanalizės sąvokų: nacizmo žavesys gali būti paaiškintas tik kaip medijų manipuliacijos pasekmė. Buvo iškelta hipotezė, kad Adolfas Hitleris užhipnotizavo savo publiką per radiją ir kiną. Meistriškai panaudojant žiniasklaidą, buvo stimuliuojami ir manipuliuojami beginklių piliečių (net ir rafinuotų europiečių) pasąmoniniai troškimai, kitaip tariant, diktato įtvirtinimas tiesiogiai priklausė nuo propagandos. Ši teorija nepatogiai suvaržė intelektualus, menininkus ir valdžios atstovus, kurie tikėjosi sutelkti bendraminčius kovai prieš fašizmą: jei masinės medijos maitina autoritarinę masių psichologiją, kaip mobilizuoti amerikiečius, netyčia ir jų nepaverčiant fašistais?

Liberalusis elitas ėmėsi ieškoti naujos visuotinės komunikacijų teorijos, galėsiančios nukenksminti, išsklaidyti totalitarines tendencijas ir apsaugoti nuo jų paprastus piliečius. Buvo siekiama suformuoti praktikas, kurias pasitelkus būtų išauklėta ne grėsminga „autoritarinė asmenybė“, o individuali ir demokratiška. Grupė sociologų bandė šias idėjas skleisti per Nacionalinės moralės komitetą, 1940 m. įkurtą Manhatano meno kuratoriaus Arthuro Uphamo Pope’o. Nacių moralė buvo trapi, konformistinė, o JAV turėjo būti paslanki, bet tvirta, pagrįsta pilnatvinės asmenybės idėja, sutapusia su naujausiais psichoanalitikų Gordono Allporto, Karen Horney ir Ericho Frommo teiginiais. Nacių ideologija buvo pagrįsta rasizmu ir pseudomokslu, o amerikietiškoji turėjo pabrėžti auklėjimo pergalę prieš prigimtį, kaip tai darė antropologai Gregory Batesonas ir Margaret Mead (abu iškilūs komiteto nariai).

Nacionalinės moralės komitetas dabar beveik pamirštas, bet, anot Turnerio, ši grupė paruošė dirvą naujai komunikacijų paradigmai ir demokratinės asmenybės sąvokai. Jie padėjo išrasti įtaigias, interaktyvias, ilgainiui visuotinai išplitusių medijų aplinkas, kurias Turneris vadina demokratine terpe. Toks mąstymas buvo būtinas JAV siekiant įtvirtinti demokratinį charakterį ir palengvinti komunikaciją tiek vietiniu, tiek pasaulio mastu. Kita vertus, Turneris tirdamas tarptautines muges, kuriose JAV stengėsi išsiskirti tarp komunistinių konkurentų, atskleidžia, kad demokratinė asmenybė darėsi nebeatsiejama nuo vartotojiškos mąstysenos. Demokratija buvo sutapatinta su prekių gausa ir pasirinkimo laisve.

7 dešimtmečio pabaigoje ši vartotojų linksniuojama demokratinė terpė jau buvo visiškai susipynusi su išraiškingu egalitariniu kontrkultūrų individualizmu, kuris daug mažiau skyrėsi nuo senųjų vertybių, nei jauniems „maištininkams“ rodėsi. Dešimtys tūkstančių hipių, užplūdusių Auksinių vartų parką 1967 m. „Genčių sueigoje“, ir roko grupės su svaiginančiomis projekcijomis už nugarų iš tikrųjų ne paneigė, o įgyvendino ankstesnės kartos demokratines ambicijas. Tas pat galioja mums visiems, išsižadantiems savęs viską apimančiose skaitmeninėse medijose. Kasdienio mūsų elgesio ištakas galima atsekti per kontrkultūrų maištą iki pat JAV šaltojo karo propagandininkų.

„Demokratinė terpė buvo ne tik būdas vaizdui ir garsui organizuoti, bet ir tam tikra galvosena apie visuomenės organizavimą“, – rašo Turneris apie šią požeminę srovę. Kitaip tariant, multimedijos terpės ir daugiakanalė komunikacija pirmiausia buvo sugalvotos kaip priemonės konkrečiam tikslui pasiekti. Galima pastebėti, kad kartu radosi ir horizontalių tinklinių santykių garbinimas kaip priešybė biurokratinei hierarchijai. „Fašistinė visuomenė buvo statiška ir valdoma iš viršaus, – rašo Turneris, – o demokratinė visuomenė turėjo būti nuolat kintanti ir valdoma skirtingų sampratų sąveikos.“ Tačiau kas šiuo atveju atlieka vadybinę funkciją? Iš kur atsiranda valdžia, ar ji už ką nors atsako ir kam? Ar ši santvarka kuo nors demokratiškesnė nei anksčiau buvusi? Demokratinės terpės kūrėjai gal ir siekė gero, bet dėl šio modelio kyla daug itin problemiškų klausimų.

Laimei, Turneris yra parašęs dar vieną knygą, galbūt padėsiančią mums rasti atsakymus. 2006 m. išleista „From Counterculture to Cyberculture: Stewart Brand, the Whole Earth Network, and the Rise of Digital Utopianism“ („Nuo kontrkultūros iki kibernetinės kultūros: Stewartas Brandas, Visos Žemės tinklas ir skaitmeninio utopizmo iškilimas“) puikiai atskleidžia vadybinio kontrolės metodo atsiradimą ir paplitimą. Šioje knygoje Turneris tiria vienos asmenybės – Stewarto Brando – vadovaujamą grupelę glaudžiai bendradarbiaujančių žmonių, subrendusių 7–8 dešimtmečiais ir įsisavinusių kibernetines idėjas, kurias vėliau aptinkame pačioje 10 dešimtmečio internetinės ekonomikos širdyje. Kartu sudėjus, Turnerio studijos teikia neįkainojamų žinių apie šiuolaikinę medijų, technologijų, demokratijos ir laisvosios rinkos sampratą.

1948 m. Norbertas Wieneris pasiūlė terminą kibernetika, išvestą iš graikiško žodžio, reiškiančio vairininkas. Kibernetikos žavesys, anot Turnerio, – tai „vizija, kurioje žmonės ir mašinos yra dinamiškai sąveikaujantys vientisos, itin sklandžios sociotechninės sistemos elementai“, kur „kontrolė randasi ne vado sąmonėje, o iš sudėtingų tikimybinių sąveikų tarp žmonių, mašinų ir juos supančių įvykių“. Nors šis terminas dabar atrodo senstelėjęs, jo supratimas nepasikeitė, tik pasklido po daugybę skirtingų sričių: gamtos mokslus, inžineriją, matematiką, verslo vadybą, menus ir anarchizmo teoriją. Anot istoriko Johno Duda, sąvoka saviorganizacija, dabar radikaliose grupuotėse laikoma esminiu principu, ėmė rastis klasikinių anarchistinių tekstų vertimuose tik 8 dešimtmetyje, kai kibernetika buvo pačiose mados aukštumose.

Wienerio indėlį netruko nustelbti kiti akademikai, perėmę ir išgryninę jo požiūrį. Vienas iš jų – Gregory Batesonas, netikėto kibernetinio bestselerio „Steps to an Ecology of Mind“ („Žingsniai link minčių ekologijos“, 1972) autorius, šia knyga itin paveikęs savo sekėją Brandą. Kibernetinis karkasas leido kaip niekad glaudžiai susieti kontrkultūrą su avangardu. Kibernetika persmelkė ir psichodelinio meno pionierius USCO („The Company of Us“, angl. „Mūsų kompanija“, – 6–7 deš. medijų meno grupė, įkurta Michaelo Callahano ir Gerdo Sterno), prie kurių Brandas prisijungė 1963 m. Beje, ši grupė taip pat buvo smarkiai įkvėpta McLuhano. USCO skelbėsi leidžianti nariams „būti visiškai savimi“ ir „ištirpti visuotiniame žmonijos baseine“. 1968 m. Whitney Amerikos meno muziejaus reklaminiame buklete rašoma, jog USCO suvienija „mistikos ir technologijų kultus kaip pagrindą introspekcijai ir komunikacijai“. Turneris teigia, kad būtent Brandui ir jo kolegoms pavyko įgyvendinti tokį susivienijimą pasauliniu mastu: dėl jų pastangų kompiuteriai ir technologijos laikomi nebe nuobodžiais valdininkų ir biurokratų įrankiais, o ekspresijos ir išsilaisvinimo instrumentais.

Brandas – pavyzdinis San Francisko pakrantės startuolis – šiai transformacijai itin svarbus. Negana to, jog dirbo su USCO, keliavo su Kenu Kesey bei jo Linksmaisiais išdaigininkais, kuravo ir reklamavo populiarųjį 1966 m. festivalį „Trips“, Brandas dar įkūrė itin reikšmingą „Whole Earth Catalog“ („Visos Žemės katalogą“) – solidų apžvalgų, priemonių ir refleksijų rinkinį, papuošusį bohemos kavos staliukus visoje šalyje. Katalogas vėliau tapo „CoEvolution Quarterly“ ir galiausiai transformavosi į „Whole Earth ’Lectronic Link“ („Visos Žemės elektroninį ryšį“), arba WELL, – internetinį forumą, plačiai pripažintą dabartinių socialinių medijų pirmtaku.

Brando ir jo bendrų rankose kibernetikos retorika tapo priemone skatinti verslumą ir plėsti profesinius tinklus. Galiausiai tokia veikla ir ryšiai ėmė rodytis tokie pat natūralūs, kaip biologinės sistemos. Laikydamasis šios logikos, Brandas sutelkė visą savo socialinį kapitalą ir 1987 m. įkūrė Pasaulinį verslo tinklą arba PVT (Global Business Net­work). O Brando ilgametis bendražygis Kevinas Kelly savo knygose bei kaip žurnalo „Wired“ redaktorius išaukštino grynai ekonominio pobūdžio kibernetinę viziją. Kelly internetą laikė postfordistinės rinkos simboliu – rinkos, kuri iš pagrindų atitinka gamtos dėsnius, tarsi valdoma nematomos rankos. „Visos Žemės katalogo“ „technocentrinės nuostatos apie socialinius pokyčius, sis­temų orientacija, nuolatinis rūpinimasis informacija ir netgi jo sujungti į vieną tinklai“, – taip Turneris apibūdina knygoje „Nuo kontrkultūros iki kibernetinės kultūros“. Visa tai vėlesniuose darbuose Brandas ir Kelly išgrynino iki „pagrindinių teiginių 10 dešimtmečio debatuose apie kompiuterių tinklus ir Naująją ekonomiką“. Jų doktrinos „suteikė ideologinę paramą įmonių vadovams, siekiantiems iškelti gamybą į mažiau išsivysčiusias šalis, automatizuoti gamybos progresą ir sumažinti darbo garantijas“.

Brandas ir jo partneriai pardavė PVT 2001 m., tačiau toli gražu neišėjo į pensiją. Brandas visuomet domėjosi ekologinėmis sistemomis ir 2009 m. išleido knygą „Whole Earth Discipline: Why Dense Cities, Nuclear Power, Transgenic Crops, Restored Wildlands, and Geoengineering Are Necessary“ („Visos žemės disciplina: kodėl tankūs miestai, atominė energetika, transgeniniai pasėliai, laukinės gamtos atkūrimas ir geoinžinerija yra būtini“), kurioje polemizuoja su, anot jo, pavojingai susiaurėjusiu gamtosaugininkų požiūriu. Brandas tvirtai tiki antropogeniniu klimato atšilimu, bet savo knygoje meta iššūkį kairiųjų grupuotėms ir jų papročiams. Pyktis knygoje nukreipiamas į gamtosaugininkus, skeptiškai vertinančius technologines panacėjas. Vadinamieji kraštutinės ekologijos atstovai tikrai imasi absurdiškai ekstremalių priemonių, kad apgintų visa, kas natūralu, tačiau Brandas labiau linkęs keikti tuos, kurie agituoja prieš genetiškai modifikuotą produkciją, nei tarti bent žodį prieš įmonių vadovus ir akcininkus, pasiryžusius ir toliau visos žmonijos sąskaita pelnytis iš iškastinio kuro. Ši pakraipa nestebina: PVT daugeliu atžvilgių radosi iš naftos perdirbimo giganto „Royal Dutch Shell“ ir ilgainiui įgijo tokių klientų kaip „Texaco“ ir kitos tarptautinės korporacijos.

Naujausias Brando veikalas, 2011 m. „The SALT Summaries: Condensed Ideas About Long-term Thinking“ („SALT santraukos: glaustos idėjos apie perspektyvinį mąstymą“), atkartoja daugelį „Visos Žemės disciplinos“ temų. 2003 m. pradžioje San Fransiske Brando iniciatyva ir padedant „Long Now Foundation“ kas mėnesį susirinkdavo kviestinė įvairių ekspertų ir nuomonių formuotojų grupė, siekusi, anot tinklalapio, „stumtelti civilizaciją“ nauja linkme. SALT arba „Seminars About Long-term Thinking“ („Seminarų apie perspektyvinį mąstymą“) tikslas – pagreitinti dabartinių socialinių problemų reflektavimą ir išplėsti jo mastą. „SALT santraukos“ –­ tai greiti kiekvieno susitikimo konspektai, kuriuos muzikantas Brianas Eno savo trumpame įvade vadina „energiniais batonėliais smegenims“. Tačiau pateikiami trupiniai iš tiesų dar mažiau sotūs nei maisto pakaitalai. Nors aptariama nemažai įdomių temų: į Žemę atlekiančio asteroido nukreipimas, nežemiškos gyvybės paieškos, urbanistika ir lūšnynai, Velykų salos baigtis, žmonijos išnykimas, žmogaus gyvenimo prailginimas, technologinis singuliarumas, klimato pokyčiai, –­ santraukos, atskirai paėmus, mažavertės, kai kurios iš jų te­apima referentų biografijas.

Vis dėlto, skaitant per demokratinės terpės ir „Nuo kontrkultūros iki kibernetinės kultūros“ prizmę, „SALT santraukos“ tampa įtaigesnės. Išties, ši kolekcija įdomiai atvaizduoja visą klestinčių technokratų klasę, kurie, nors ir manosi pranokę ideologiją, vis dėlto nori pakeisti pasaulį platindami savo idėjas per socialinius tinklus. Projekto dalyviai prisistato kaip pragmatikai ir technologai, o ne politikai ar dogmatikai. Kaip Brandas teigia „Visos Žemės disciplinoje“, pasiremdamas filosofo Isaiah’o Berlino garsiąja priešprieša, kad jie yra tarsi lapės, rankiojančios įvairiausias patirtis ir idėjas, o ne ežiukai, bandantys viską suprasti remdamiesi vieninteliu pažįstamu reiškiniu ar idėja.

SALT referentai, žinoma, labai protingi, tačiau iš tikrųjų labiau primena ežiukus, nei norėtų pripažinti. „SALT santraukos“ pristato pasaulėžiūrą, pagal kurią technologijos visuomet yra problemos sprendinys, bet ne priežastis. Mintis, jog problemas išspręsti gali būti kiek sunkiau arba kad trokštami sprendiniai ne visada akivaizdūs ir visuotinai priimtini, genama šalin. Pakviesti skaityti paskaitų šviesuoliai – įskaitant Steveną Pinkerį, Francisą Fukuyamą, Chrisą Andersoną, Niallą Fergusoną, Nassimą Nicholasą Talebą ir Clay Shirky –­ dažniausiai vengia pamatinių politikos ar ekonomikos klausimų. Jie, rodos, laimingai išvengė bet kokių žinių apie pasaulio nelygybes. Jei vadovausimės SALT, ateityje bus labai mažai moterų (tik 15 proc. referentų buvo moterys) ir beveik nulis ne baltųjų rasės žmonių. Turneris atkreipia dėmesį į šį elitarizmą savo veikale apie Brando „Visos Žemės tinklą“: jei jo demografiją laikytume instrukcija ateities visuomenei, ji būtų „vyriška, versli, gerai išsilavinusi ir baltaodė. Ji aukštintų sistemų teoriją ir technologijų galią, puoselėjančią socialinius pokyčius. Be to, ji nusigręžtų nuo lyties, rasės, klasių klausimų ir savo retorika aukštintų individą arba smulkias individų grupes“.

Kitaip tariant, „SALT santraukos“ atkartoja vadybinės kontrolės modelį, leidžia stebėti, kaip veikia tam tikra kibernetinio mąstymo atšaka. Techno­kratinis elitas, kurį Brandas kviečia kartu būti ir veikti, siekia valdžios, tačiau kartu vengia ją pripažinti. Jie mato save kaip lyderius, kurie pralenkia vidurkį, įsisavina naujas koncepcijas ir priemones, tik vėliau save maitinančių grįžtamojo ryšio ciklų spiralėmis pasieksiančias platesnę visuomenę.

Ar kitoks pasaulis buvo įmanomas? Aišku, iš dalies Turneris „Demokratinę terpę“ parašė siekdamas priminti mums pamirštas geras idėjas ir alternatyvius kelius, kurių niekas nepasirinko. Įvade jis rašo: „Išnyko ta giliai demokratinė vizija, iš pat pradžių įkvėpusi kompiuteriu medijuojamų aplinkų kūrimą ir jį skatinusi visą 6 bei dalį 7 dešimtmečio.“ Būtent šią „radikaliai liberalią, įvairialypę ir egalitarinę“ viziją Turneris viliasi atkurti savo tyrimais; jis tikisi, kad „nauja karta dar gali ją atgaivinti“. Skamba gana patraukliai. Vis dėlto, kad galėtume atkurti tokius idealus, pirma turime geriau suprasti, kaip neigiamai mus veikia jų trūkumas, o kaip tik to Turneris niekur aiškiai neišsako.

Turneriui lemiamas lūžis įvyko 7 de­šimtmetyje, kai politizuota Naujoji kairė atsiskyrė nuo laisvamaniškos kontrkultūros. Atsekdamas be-inų ir hepeningų ištakas ankstesnių dešimtmečių demokratinėje terpėje, Turneris pabrėžia ir jos trūkumus – anot jo, nemažai reikšmingo demokratinio potencialo buvo prarasta. To periodo medijų eksperimentai ir, jo požiūriu, kontrkultūra platesne prasme, išaukštino individo dvasią kaip teritoriją socialiniams pokyčiams; o kolektyvinė atsakomybė, efektyvi organizacija ir tiesioginiai veiksmai pamiršti. Be abejo, Turneris teisus, sakydamas, kad mūsų politinės ambicijos tapo siauros ir privačios, bet dėl to kaltinti vien kontrkultūrą yra ir perdėta, ir paviršutiniška, ypač įvertinus tuomet veikusias stiprias ekonomines ir socialines jėgas. Turnerio apraudama kontrkultūrinė mąstysena veikiau yra neoliberalizmo iškilimo simptomas nei priežastis.

Žinoma, kontrkultūra turbūt nėra vienintelė sunykusių utopinių horizontų sritis. 1946 ir 1949 m. Norbertas Wieneris parašė du skausmingus laiškus apie technologijų politiką. Pirmasis, išspausdintas „Atlantic Monthly“ pavadinimu „Mokslininkas maištauja“, buvo atsakymas „Boeing Aircraft“ kompanijos darbuotojui, paprašiusiam nebespaus­dinamo straipsnio kopijos. Nors Antrojo pasaulinio karo metais Wieneris buvo vykdęs tam tikrus tyrimus, atsisakė pasidalyti jų rezultatais, motyvuodamas, kad „tragiškai akiplėšiška militaristinė sąmonė“ panaudos jo idėjas „beginklių žmonių bombardavimui ir nuodijimui“. Antrasis laiškas buvo neprašytas pamokslas apie automatizacijos pažangą Waltheriui Reutheriui iš Automobilių gamintojų sąjungos, kuriame Wieneris skelbia, jog „griežtai atsisakė“ pasiūlymų konsultuoti korporacijas. „Jokiu būdu nenoriu išduoti darbininkų“, –­ rašė Wieneris.

Wieneris graužėsi dėl mokslo reikšmės pasaulyje, iškreiptame politinių ir ekonominių jėgų disbalanso, atsargiai rinkosi barikadų pusę. Mūsų amžiuje būtina, kad daugiau žmonių prisiimtų panašią poziciją. Turneris teigia, kad jei taip elgsis pakankamai žmonių ir jei jie kovos dėl savo įsitikinimų susibūrę į asociacijas ir institucijas, tai turės daugiau šansų padaryti ilgalaikę įtaką, nei iš pradžių atrodo, tačiau taip pat įspėja: jų pastangos gali sukelti tokią situaciją, kurios niekas nesitikėjo ir nesupranta. „Jei pasaulio idealas būtų pasiektas, jo gyventojai taip nuo mūsų skirtųsi, kad to idealo nė nebevertintų pagal nuostatas, kuriomis vadovaudamiesi jo trokštame, –­­ rašo Margaret Mead „Demokratinės terpės“ epigrafe. – Tokiame pasaulyje nebesijaustume kaip namuose.“ Tie, kurie gyvena terpės ribose ir veikiami vadybinės kontrolės, tie, kurie tikisi tai pakeisti, turi pripažinti galimybę, kad vieną dieną bus išplėšti ir išprašyti iš pasaulio, kurį vadina namais.

 

Iš anglų kalbos vertė Paulius Balčytis

„Dissent Magazine“, 2016-01-04