Juodas šuo bibliotekoje. Pokalbis su Tomu Lučiūnu

Tomas Lučiūnas Vilniaus universiteto bibliotekoje dirba penkerius metus ir per šį laiką spėjo sudaryti dvi – Cz. Miłoszo ir Laisvalaikio –­ skaityklas. Atidaryti savo knygyną svajojantis vaikinas sako, kad vienas svarbiausių aspektų dirbant su knygomis yra noras jomis dalytis. Taip atsirado ir „Juodas šuo“ – Tomo inicijuotas vienos dienos, nuolatinės vietos neturintis knygynas.

Tomas Lučiūnas. Lauros Lygaitytės nuotrauka

Tomai, ar nesijauti kaip C. M. Dominguezo „Popierinio namo“ veikėjas, sta­tęs namą iš knygų?

Neskaičiau...

Toje knygoje vienas veikėjas yra absoliutus knygų fanatikas ir mėgina jas sudėlioti į tvarkingą katalogą. Deja, gana nesėkmingai. Pabaigoje iš tų knygų jam sumūrija namą, kur jis ir gyvena. Ar kartais nesijauti beviltiškai, mėgindamas sis­temingai sutvarkyti knygas?

Dėlioti knygas į lentynas ir jas atrinkti nėra lengvas darbas. Dažniausiai skaitytojui reikalinga viena ar dvi knygos, nebent jis stropiai mokosi, tada pasiima ir šiek tiek daugiau. O bibliotekininkui kasdien tenka kur kas didesnis kiekis. Kai pačiam reikėjo sudaryti dvi bibliotekos skaityklas, vaikščioti po skaitytojams neprieinamas patalpas, žvalgytis ir rinkti leidinius, buvo malonu. Bet kai perkraustymą reikia atlikti fiziškai, tikrai gali išprotėti. Pats esu surinkęs tiek knygų, kiek tilptų į keturis kambarius. Nesuvokiamai daug. Tad tavo minėta knyga, matyt, paremta tikrais faktais ir popierinis namas kažkur stovi.

Kaip pats atsiradai knygų namuose –­ bibliotekoje?

Baigiau VU Komunikacijos fakultetą, kuriame mums įskiepijo meilę knygai. Teko nuolatos susidurti su biblioteka ir apskritai informacijos paieška. Vėliau atsirado galimybė savanoriauti bibliotekoje. Savanoriaujant atsirado pasiūlymas ir įsidarbinti. Kažkaip buvo nuspręsta, kad ir vaikinas tinka dirbti bibliotekoje.

Vaikinas šiame kolektyve – didelė retenybė?

Iš tiesų labai nedaug jų. Tai ypač jaučiasi oficialiuose ar skyriaus susitikimuose, kur būna du vyrai – skyriaus vedėjas ir aš.

Jautiesi labiau pagerbtas ar diskriminuojamas?

Ir taip, ir taip. Būna atvejų, kai tas moteriškas karštumas ir emocionalumas nugali, ir tavo racionalus mąstymas lieka nepastebėtas. O kartais labai reikia vyriškos minties ar fizinės jėgos. Visaip būna.

Su kokia sporto šaka palygintum bibliotekininko darbą?

Tarp kitko, jeigu tik neužmiršiu, norėčiau padaryti tipologiją visų sporto šakų, kurios yra bibliotekoje. O bibliotekininko darbas būtų kaip greitasis ėjimas, nes visą laiką skubi, bet nebėgi.

Negana to, dar turi ir knygą rankose nešti...

Taip, tai čia būtų greitasis ėjimas su sunkiosios atletikos elementais. Daug kilometrų apvaikštai, reikia ištvermės.

Kokį įspūdį per penkerius darbo bibliotekoje metus susidarei apie čia ateinantį skaitytoją?

Į akademinę biblioteką nuolatos ateina žmonės, kuriems reikia perskaityti tam tikras programines knygas. Susidaro iliuzija, kad žmonės skaito daug. Kartais net stebiuosi, kai atsiranda straipsnių, kuriuose gvildenamos neskaitymo problemos. Lentynose yra tokių nuskaitytų egzempliorių, kad jau nebeįmanoma jų sutvarkyti.

Bet juk kartais būna, kad žmonės nori knygų tik labai gražiais viršeliais...

Ir dar skaniai kvepiančių. Skonio reikalas: yra žmonių, kuriems svarbus turinys, ir jiems absoliučiai nerūpi leidinio būklė. Kitiems reikia, kad knyga gražiai atrodytų ir puoštų juos einant senamiesčio gatve.

O kas labiausiai erzina dirbant bibliotekoje?

Tai, kad skaitytojas dažnai ateina nepasiruošęs klausti. Galbūt skubėdamas ar tingėdamas užduoda tokius klausimus, į kuriuos atsakymai jam yra ranka pasiekiami, tik jis nepajudina piršto, kad juos rastų.

Jeigu erzina tie, kurie nežino, ko klausti, ką manai apie tuos, kurie neužduoda jokio klausimo, nes į biblioteką ateina žaisti kompiuteriu? Ši tendencija ypač ryški mažesnių miestų bibliotekose, kurios jau pamažu virsta kompiuterinėmis.

Kartą mačiau filmą „1000 galimybių“ apie tris žmones, kurių gyvenimą pakeitė bibliotekos. Filmas sukurtas remiantis tikromis istorijomis iš Lietuvos bibliotekų, tarp jų buvo ir pasakojimas, susijęs su mano miestelio biblioteka. Pagrindinis akcentas ten iš esmės ir buvo bibliotekos kompiuterizacijos pažanga. Nepasakyčiau, kad šis akcentas man patiko.

Jeigu būtų tavo valia, išgyvendintum kompiuterį iš bibliotekos?

Akademinėje bibliotekoje kompiuteris tarnauja labai plačiai: reikia ieškoti informacijos duomenų bazėje, rašyti mokslinius darbus. Jeigu viešosios bibliotekos kompiuteryje paliktume tik paieškos funkciją, biblioteka prarastų dalį skaitytojų, ir jie nebegalėtų užsiimti turiningu laisvalaikiu. Kitas klausimas, kas kaip turiningą laisvalaikį supranta.

Bet juk skaitmenizacija bibliotekoje neišvengiama – jau šiandien skaitytojams į namus yra išduodamos ir elektroninės skaityklės.

Tai puikus dalykas. Bet kuri alternatyva sukuria naują produktą, ir skaitytojas tada pasirenka tai, kas jam patogiau. Apskritai turinio skaitmenizavimas turėtų vykti dar greičiau. Pavyzdžiui, didelė problema yra vadovėliai, kurie yra tik fizinės formos, arba įvairūs straipsniai, kuriuos žmonės turi nuolatos kopijuoti. Tai neekonomiška.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=ReInVS0XxYg{/youtube}

Tačiau kartu su turinio skaitmenizavimu atsiranda ir kita didelė problema –­ autorių teisių pažeidimas pirataujant, nelegaliai platinant ir siunčiantis elektronines knygas. O gal tiesiog džiaukimės, kad žmonės išvis skaito?

Džiugu, kad žmonės skaito, tačiau šiuo atveju nukenčia visa knygos atsiradimo grandinė. Kenčia kokybė, leidyklos negauna pinigų, knygos brangsta. Ekonomiškai tai nėra naudinga, ypač vartotojui. Reikėtų skatinti žmones sąmoningai žiūrėti į visą šį procesą. Galbūt reikėtų daugiau socialinių reklamų, kurios priverstų susimąstyti, kaip smarkiai pakenki visai industrijai siųsdamasis nelegalų turinį. Ir kiek galėtum padėti, jeigu susimokėtum.

Ką dar galėtų padaryti bibliotekos, kad skaitymas taptų populiaresniu ir madingesniu laisvalaikio leidimo būdu?

Biblioteka tikrai gali padaryti didelę įtaką populiarinant skaitymą, tik į tai reikia pasižiūrėti šviežiomis akimis. Rengti programas, skatinančias jauną žmogų įsidarbinti bibliotekoje ir aiškiai apibrėžiančias jo darbo tikslą – sudominti skaitytoją knygos ir bibliotekos nauda. Per mažai dėmesio skiriama jaunimo kasdienybei, į kurią įsigilinus, būtų lengviau sudominti.

Pakalbėkime apie asmeninę biblioteką. Ar verta ją kaupti? Galbūt geriau leisti knygoms gyventi antrą, trečią gyvenimą?

Kai tik įsidarbinau bibliotekoje, tikrai nemačiau prasmės turėti asmeninę biblioteką, juk visą laiką buvau tarp knygų. Bet laikui bėgant atsirado tokių, kurias vis norisi atsiversti, matyti, jos neša kokią nors informaciją, prisiminimą. Šiuo atveju aš už asmeninę biblioteką. Dabar kraustausi ir matau, koks liūdnas tas namų kampas, kuriame nebėra knygų.

Jeigu jau kaupi knygas, ar verta tą pačią skaityti du kartus?

Jeigu pamiršai toje knygoje ką nors svarbaus, nori prisiminti kažkokį jausmą, tai tada tikrai verta skaityti. Pats esu tris kartus skaitęs K. Vonneguto „Katės lopšį“.

Skaitymas = prabanga?

Kadangi viskas ganėtinai greitai brangsta, knyga tampa prabangos preke, bet kartu ji turtina tave iš vidaus. Ne tu kažkam moki, bet pats gauni turtą. Stereotipas, kad skaitymas yra prabangus laisvalaikis vien dėl to, kad turime tam skirti nemažai laiko, man atrodo visiškai absurdiškas. Jeigu tą laiką išnaudoji skaitydamas patinkančią knygą, kuri nėra ilgas serialas, o pasakoja apie svarbias idėjas ir mintis, tai nėra prabanga. Tai greičiau malonė.

Esi spontaniško knygyno „Juodas šuo“ įkūrėjas. Ieškodama paaiškinimo šiam pavadinimui, susidūriau su citata, kad „juodo šuns dažniausiai žmonės bijo“. Ar toks tikslas?

Britų folklore būtent tamsioji juodo šuns pusė ir yra aprašyta. Bet mūsų „Juodas šuo“ turi tik teigiamas asociacijas. Svarbios juodo šuns savybės – netikėtumas, nenuspėjamas atsiradimas. Būtent jos svarbiausios migruojančiam knygynui.

Ar užčiuopėte spragą Lietuvos knygynų tinkle? Trūko klajojančio, nenuspėjamo, nuolatinės vietos neturinčio knygyno?

Idėja kito bėgant laikui. Pirmą kartą ši mintis kilo draugei, kuri įkurtuvių proga sugalvojo atsidaryti vienos dienos knygyną. Neanalizavome knygų rinkos, viskas atėjo iš vidinės iniciatyvos. Mano idėja buvo tiesiog turėti erdvę, kurioje darbo laikas nėra apibrėžtas –­ gali dirbti vos kelias valandas, o pats knygynas atsidaro bet kada ir bet kur.

Kaip susidoroji su nuolatiniu knygų transportavimu iš vienos vietos į kitą?

Knygų pervežimas yra sunkioji proceso dalis, bet „Juodas šuo“ tas knygas ir gauna tokiu būdu – važinėdamas pas žmones. Knygų randi labai keistose vietose, lankaisi įvairiose palėpėse ir rūseliuose. Tu jas išveži, sutvarkai, peržiūri ir veži kitiems žmonėms. Dalijiesi tuo, ką radai, kas buvo visiškai pradingę ar išmesta.

Kada ir kur greičiausiai pamatysime juodą šunį?

Šiuo metu šuo vedžiojamas visai netoli Reformatų skvero, šalia buvusio „Kronikos“ kino teatro. Spalio 3 d. pakvies į svečius.

Kalbėjosi Juta Liutkevičiūtė

Parengta pagal „LRT Klasikos“ laidą „Ryto allegro“

Draugai