Astrida Petraitytė. Kas sustabdys geradarius?
Pritariamai linksėjusi žiniai apie „Verpstę“, kurion bus įrašyti iškiliausieji Lietuvos vaikai, dabar turiu jaustis kvailele. Atrodė – taip puiku pagerbti Lietuvai, jos valstybingumui, kultūrai nusipelniusius veikėjus. Nors ir tuomet internete visuomenės balsavimui pateiktasis sąrašas sukėlė abejonių – būta ten ir negirdėtų pavardžių, už kurias aktyviai balsuota... Tikrai būtų įdomu perskaityti visą išrinktųjų, įrašytųjų sąrašą. Dabar aną kilnią intenciją regiu kaip lapės, paprašiusios pavėžėti tik uodegą, o galiausiai ir visu kūneliu dribtelėjusios vežiman, realybės analogą... Nesgi netrukus šis patriotinis angažuotumas pasirodė jau visa savo spekuliacine galia – t. y. deklaruojant kilnią Lietuvos žmonių pasiaukojimo ir susitelkimo Laisvės idėjai akimirką, jos realizavimo faktu iš tų „pasišventėlių“ (ne tik Baltijos kelyje stovėjusių, bet ir Sausio dienomis pasiryžusiųjų) pasityčiota. Ne, aš nekalbu apie „Lietuvos kelio“, t. y. plytų sienos, simbolizuojančios Baltijos kelią, autorių ištikusias (finansines) pasekmes, jomis nesidomėjau ir ne jos svarbiausia – už tikrą darbą, suprantama, turi būti atlyginta. Ir ne apie meninę šios idėjos išraišką – tebūnie ji ant autoriaus ir visos dailininkų bendruomenės sąžinės. Kalbu apie neteisėtą įsivardijusių Laisvės gynėjais nusiperkant plytą legitimaciją. Tarkim, aš, žulikų žulikas, tomis būti ar nebūti Lietuvos valstybei dienomis sumaniai naudojausi atsivėrusiomis juodajam verslui skylėmis ir dabar sėdžiu auksu dekoruotoje pilaitėje – ir kas man nusipirkti kad ir tuziną tų varganų plytelių. O, tarkim, vardan Lietuvos suluošintasis – ne, ne pagailės skurdžios savo pensijos litukų, tiesiog jam orumas diktuos: tegu tavo kairė nežino tavosios dešinės atliktų gerų darbų... Niekaip nesuprantu, kaip mūsų valdžios aukštieji ešelonai tuomet užkibo ant šio „patriotinio“ kabliuko.
Šią vasarą Thomo Manno festivalio metu buvodama Nidoje tradiciškai aplankiau senąsias kapinaites prie Evangelikų liuteronų bažnytėlės. Tarp restauruotųjų, rekonstruotųjų krikštų (medinių antkapinių paminklėlių) ir šalia jau anksčiau spėjusio šokiruoti didelio masto granitinio paminklo buvusiam merui aptikusi atminimo ženklą rytprūsiečiui dailininkui Lovisui Corinthui, garsiosios menininkų kolonijos Nidoje nariui, taip pagerbtam už tai, kad tapė šias kapinaites, pamėginusi aiškintis, kam šovė į galvą tokia, regis, gan absurdiška mintis, teišgirdusi neoficialią žinią: likę europinių pinigų..., staiga suvokiau, kas, be piktadarių, neišmanėlių ir kitų kenkėjų, yra pavojingi mūsų kultūrai – geradariai. Tie, kurie pakiliai emocingu balsu kalbės apie Lietuvą, Laisvę ir kitas gražias idėjas, būtinumą jas įamžinti ir – jau bus paruošę tai progai savo asmeninį darbelį... Kilnios patriotinės idėjos pridengs viską – chaltūrą, meninės formos multiplikaciją (nuvertinančią net ir profesionalų kūrinį). Ir ne tik – visuomenėje bus pasėta pavojinga idėjos devalvavimo ir nepasitikėjimo apskritai kultūrinėmis iniciatyviomis sėkla. Taip, suvokiu: nieko gero, kad perskaičiusi pirmuosius gražius žodžius apie Lietuvos skydą, atsirasiantį Druskininkuose, Nemuno pakrantėje, su ironišku bauguliu sureagavau: ar tik ne Tado Gutausko ausys čia kyšo?.. Taigi.
„Iniciatyvos „Lietuvos skydas“ sumanytojas skulptorius Tadas Gutauskas penktadienį pristatydamas idėją aiškino, kad iniciatyva siekiama surinkti informaciją apie iškiliausius lietuvius, išeivius iš Lietuvos, šalies valstybingumo stiprinimui ir Lietuvos garsinimui nusipelniusius žmones. Visuomeninė iniciatyva kilo iš noro išreikšti ir įamžinti lietuvių vienybės idėją, tautos susitelkimą nepriklausomos Lietuvos valstybei išsaugoti ir sustiprinti.“1 Jau nestebina. Bet dar vis stebina garbinga ir galinga kilnios iniciatyvos užtarėjų komanda. Gera būti geriems.
