Pernai išleisti paskutiniai Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentai 2009–2012“. Tai puiki proga dar kartą prisiliesti prie šio turbūt intelektualiausio mūsų poeto asmenybės, pasigėrėti jo erudicija, originalia mąstysena ir, kas be ko, turtinga ir taisyklinga kalba. Neketinu čia jos giliau nagrinėti, tik atkreipti dėmesį į deguto šaukštą, gadinantį knygos medų. Tas degutas –­ tai korektūros klaidos, dėl kurių autorius sielojosi skaitydamas ankstesnius „Dienoraščio fragmentus 2001–2009“. „Bėdos prasidės su korektūros klaidų medžiokle. Iš tikrųjų jau prasidėjo... Ir tai mane jau pradeda gąsdinti“ (p. 40). Tų klaidų nemaža ir šioje knygoje, ypač intarpuose įvairiomis kalbomis. Keista, bet knygos metrikoje nenurodyta korektorė ar korektorės (rašau „korektorė“, nes dar neteko sutikti korektoriaus); sunku patikėti, kad tokio pobūdžio knyga išspausdinta be korektūros ir kad per 25 nepriklausomybės metus bent jau rašto žmonės nepramoko svetimų kalbų. Paminėsiu keletą pavyzdžių.

Dažnai girdime, kad anglų kalba baigia užgožti lietuvių, kad ją esame gan gerai pramokę. Vargu bau. Kitaip nerastume kažin kokio Archdescon humoristiniame eilėraštuke 24 p., iš tikrųjų tai Archdeacon – arkidiakonas, vyskupo padėjėjas. Kažin kodėl atskirta galūnė nuo veiksmažodžio kamieno 80 p. – tattoo ed (= tattooed), Rytų kovos šūksmu baigiama frazė 114 p.: many and many a yar (= year), 117 p. trūksta raidės knygos pavadinime French Intelectuals (= Intellectuals).

Ne geriau sekasi ir vokiečių kalbai. Čia išrandami nauji žodžiai: Schwefelzündholg (p. 22). Tačiau degtuką vokiečiai nuo seno vadina Zündholz, na, o Schwefel – tai visiems pažįstama siera. Ten pat klaida įsivėlė Rilke’s citatoje: die grossen Städte sin (= sind) / verlorene und aufgelöste, o kitos frazės pabaigoje nežinia kodėl įterpiamas taškas: ...das kein. Gott sei (kad jokio. Dievo nėra). 47 p. Bacho kantata vadinama „Bleib bei uns, denn es will Abend warden (= werden)“. Heine’s eilėraštyje sena dainelė (p. 59) liūdnai skamba (klingt), tačiau maloniai jau nebeskamba (kligt). 76 p. randame zerbro chener (= zerbrochener), tai tolygu lietuviškam sudau žytos. Ten pat iškraipomas žodis „atgal“: zurüch (= zurück).

Neišvengta ir prancūzų kalbos klaidų. „Nuostabus eilių rinkinio pavadinimas“, – 127 p. džiaugiasi autorius, tačiau ir jį gadina korektūros klaida –­ „Chants et pseumes (= psaumes) d’automne“. Stokojama ir muzikinio išsilavinimo, kitaip Ravelio „Vocalise“ nebūtų virtusi „Vecalise“ (p. 133). Be to, korektorei, regis, negirdėtas ir Proustas: vietoj „Du côté de chez Swann“ atsirado „Du cêté (sic!) de chez Swann“.

Kai kur nepasisekė ir lotynų kalbai. Kažkodėl per pusę perkertamas žodis omnibus: In omni bus requiem quaesivi, lietuviškai būtų: Vi sur ramybės ieškojau (p. 18). Dar keisčiau kreipiamasi į Mariją (p. 109): „Ava (be kablelio!) Maria... Tas „Ava“ primena šuns vardą populiarioje vaikų knygelėje, o „Sveika, Marija“ lotyniškai rašome Ave, Maria.

Mat jas galas, tas svetimas kalbas, juk mums svarbiausia gimtoji. Bet ir čia esama nemalonių atradimų. Poetas vėl pereina Kauno gatvėmis – laisvės alėja, Vytauto ir Juozapavičiaus prospektais... (p. 37) Tik nuo kada Laisvės alėja rašoma mažąja raide? Įdomiai rašomas Vaižganto romano pavadinimas – Vaduvu (= Vaduvų) kraštas (p. 107), dar įdomiau skamba hansuniškos sakinyje: Ir vėl nuostabiai gražios hansuniškos vasaros dienos (p. 73). Ar buvo rašytojas Hansunas?

Skubu patikinti skaitytoją, kad visa tai ne A. Nykos-Niliūno pramanai, o mūsų leidėjų, poeto žodžiais tariant, „raštinis nerūpestingumas ir atgaliarankiškumas“. Sąmoningai neminiu leidyklos vardo, nes panašių riktų galima rasti ir kituose Lietuvoje leidžiamuose raštuose. Ir vis dėlto Alfonsas Nyka-Niliūnas nusipelnė kur kas kruopštesnės korektūros nei kokia Darja Doncova. Juk daugelį dalykų buvo galima pasitikrinti internete ir žodynuose.

Dr. Gražvydas Kirvaitis