Atsisveikiname su Lietuvos bičiuliu

Ryhoras Baradulinas
1935 02 24–2014 03 02

Kovo 2 d., eidamas 80-uosius metus, mirė Ryhoras Baradulinas, žymus baltarusių poetas, eseistas, vertėjas, ištikimas Lietuvos ir lietuvių literatūros bičiulis.

Visas R. Baradulino gyvenimas buvo pašvęstas kūrybai ir knygai. Baigęs Baltarusijos valstybinį universitetą 1959 m., dirbo įvairių periodinių leidinių redaktoriumi, o nuo 1972 m. – leidykloje „Mastackaja litaratura". Anksti pradėjęs rašyti, per savo gyvenimą išleido keliasdešimt poezijos rinkinių („Jaunatis virš stepės", 1959, „Žaliuoti, žydėti, bręsti", 1961, „Adomas ir Ieva", 1968, „Kirtavietė", 1974, „Bitės šventė", 1975, „Perkūno tylėjimas", 1986, „Piligrimų vienatvė", 1990, „Motinos evangelija", 1995, „Šalta vandens atmintis", 2010, „Draugai", 2013, ir kt.). Visa savo pasaulėjauta, emociniu santykiu su tikrove R. Baradulinas – lyrikas. Kūrybai būdinga žanrų ir poetikos įvairovė, metaforiškumas, psichologinis įžvalgumas. Jo posmai tarsi atveria gimtosios kalbos grožio, tautos išminties ir papročių šaltinius. Poezijoje vyrauja tautos istorijos, jos lemties apmąstymai. Jausdamas atsakomybę už visa, kas gyva žemėje, poetas kovoja ir už gamtos teisę gyventi pagal savo dėsnius. R. Baradulino gamtos poezija – lyrinis draustinis, kuriame beginklė gamta gali „amžinu grožiu spindėti". Draustiniu poetas laiko ir tautos dvasią, kurios esmę, istoriją siekia suvokti per gimtųjų Ušačių folklorą, per šimtmečių klodus. Vėlesnėje kūryboje stiprėja bibliniai motyvai, dažnas maldos už tautos atgimimą žanras.

R. Baradulinas yra išleidęs satyros ir humoro rinkinių, poezijos knygų vaikams, parašęs nemažai kritikos straipsnių, esė, išvertęs įvairių tautų poetų kūrybos. Talentingas, populiarus kūrėjas, tautos mylimas poetas ne kartą buvo įvertintas įvairiais apdovanojimais, o 2006 m. nominuotas Nobelio literatūros premijai.

R. Baradulino ryšį su Lietuva lėmė jo išskirtinis santykis su Aukštaitija, netolima jo gimtinės kaimyne. Gebėjimas absorbuoti daugiasluoksnę gimtosios žemės kultūrą iki pat pagoniškųjų šaknų įgalino pajusti gilumines mus siejančias gijas. Matyt, jausdamas jam artimą rytų lietuvių pasaulėjautą, 1977 m. Minske išleistoje dvitomėje lietuvių poezijos antologijoje poeto išversta būtent poetų aukštaičių –­ J. Šiožinio, V. Bložės, A. Baltakio, M. Karčiausko, J. Strielkūno – kūryba. Bičiuliavosi su A. Baltakiu, M. Karčiausku, E. Matuzevičiumi, jiems yra skyręs eilėraščių. Lietuvių kalba išleista R. Baradulino rinktinė „Gandras ant stogo" (1981), eilėraščius jai vertė ir įžangos žodžiu palydėjo Algimantas Baltakis.

R. Baradulino kūryboje nemažas pluoštas lietuviškos tematikos eilėraščių: „Kuršių nerijoje", „Aukštaitija", „Poezija – jauna mergaitė", „Trys laipteliai", „Pavasario balsuose". Baltiškas motyvas dažnas ir kitos tematikos eilėse. Vis dėlto išskirtinis poeto požiūris į Aukštaitiją. Zarasai poetui – Perkūno tėvonija, kraštas, iš kurio šakojasi lietuviškos lyrikos keliai. „Ar tik ne čia pirmieji baltai / Sunėrė būstinių rąstus?" – klausdamas teigia eilėraštyje „Aukštaitija". Rytų Lietuva R. Baradulinui – tautos lopšys, jam poetas žemai lenkiasi.

Šiandieną mes lenkiamės Poeto atminimui...

Alma Lapinskienė