Iš ciklo „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika"

Šią savaitę „Lufthansa" lėktuvu skridau į Romą. Vos įlipusi apsikabinau storą storą „Sued­deutsche Zeitung" ir iš džiaugsmo net pauosčiau – kvepėjo dažais, laikraštiniu popieriumi, tepė rankas ir buvo sunkus: tikras laikraštis. Net pakramčiau pilkšvą kamputį – taip buvau išsiilgusi spaudinio, kuriame yra ką skaityti.

Pirmąjį puslapį puošė fotografo Roberto Franko (dabar jam – 90 metų) nuotrauka iš ciklo „Amerikiečiai". Nespalvotoje nuotraukoje įamžinta trijulė, stebinti lenktynes „Rodeo – Detroit": ryžtingo veido vyras su cigaru ir dvi jaunos skrybėlėtos moterys, labai rimtos.

R. Frankui, režisieriui ir fotografui, redakcija skyrė ne tik įžanginį straipsnį pirmajame puslapyje. Nuoroda nuo 11 iki 18 puslapio žadėjo puotą akims –­ didžiules nuotraukas iš 1958 m., kai šveicarų ir amerikiečių kilmės menininkas ėmė rodyti nelabai gražią, bet tikrą Ameriką.

Vos neapsiverkiau tame lėktuve išvydusi prašmatnų laikraščio atvartą – dvi stambaus plano nespalvotos nuotraukos it tapytos drobės kvietė į kitą realybę. Viena iš nuotraukų vadinosi „Political Rally – Chicago": pilko valdiško mūro siena, klostėmis prie jos pritvirtinta JAV vėliava, o apačioje – orkestrantas baltu švarku, kuriam vietoj galvos – didžiulė dūdos akiduobė. Kitame puslapyje – pilkas nesibaigiantis plentas su vieninteliu vienišo automobilio tašku. Nuotrauka vadinasi „U. S. 285, New Mexico".

Kiek laikraščių Lietuvoje gali sau leisti prabangą tekstą apie kultūrą pradėti pirmajame puslapyje ir tęsti jį dar per septynis?

It nuskriaustas vaikas, prispaustas juodo pavydo, ėmiau tyrinėti „Sued­deutsche Zeitung" ir, baisiai nustebusi, aptikau, kokia eilės tvarka pagal svarbą išdėstytos rubrikos. Po laikraščio pavadinimu buvo parašyta: „Naujausios politikos, kultūros, ekonomikos ir sporto žinios."

Kultūra buvo antra pagal svarbą, o realiai – pati svarbiausia, nes kitame straipsnyje, irgi prasidedančiame pirmajame puslapyje, buvo išspausdinta diskusija apie tai, ką daryti su paveikslais, 1938 metais konfiskuotais iš turtingų žydų kolekcininkų ir patekusiais į privačius vokiečių namus arba muziejus. Nekvaila ir netendencinga diskusija. Kitame tekste – apie Kinijos užmojus suvaldyti internetą.

Tada ėmiausi „Frankfurter Allgemeine Zeitung" ir 9 puslapyje aptikau straipsnį apie žurnalistikos išsikvėpimą, kurį lėmė interneto diktuojamos taisyklės, bet labiausiai politikų bei verslo gigantų susiliejimas su medijų savininkais.

It pėdsekė šniukštinėjau kiekvieną puslapį – užsakomųjų straipsnių neaptikau: gal juos gudriai paslėpė. Tada nustojau žaisti ekspertę ir smagiai pasiskaičiau samprotavimus, kodėl žmonės mielai grįžta prie realistinių romanų, sukuriančių dokumentinės tikrovės iliuziją (primenu: nei „Sueddeutsche Zeitung", nei „Frankfurter Allgemeine Zeitung" nėra kultūros leidiniai).

Ko trūksta – pinigų ar smegenų?

Tyrinėdama tuos sunkius laikraščius (nė kiek nebuvo gaila jiems sunaudoto popieriaus), ilgai galvojau, kodėl man lengva rašyti istorijas apie ikiinternetinę žurnalistiką, bet nekyla ranka – apie dabartinę. Taip, internetinė turi privalumų: informaciją galima įkelti žaibiškai. Ištrinti klaidą –­ irgi. Taip pat – kasdien prarasti begalę laiko kas kelias minutes įkėlinėjant vis naują žinutę be turinio ir tuščiai lenktyniaujant, kuris portalas pirmas tai padarys. Pirmas – nebūtinai gudriausias.

Yra net toks turinio „darymo" būdas – pasodinti žurnalistą prie televizoriaus, kad jis internetinėje svetainėje pranešinėtų, kiek taškų surinko koks nors dainininkas per TV konkursą: nei juoktis, nei verkti. Jeigu tokia niekinė informacija kam nors rūpi, patys atsisės prie televizoriaus. Kam nerūpi – neprikaustysi. Visai veltui sugaištama marios laiko.

Jauni mano kolegos, internetui rašydami socialines istorijas, nesivargina važiuoti į vietą – skambina telefonu. Apklausti antrą pusę? O kam? Jeigu kas ims piktintis, – paprasčiausiai ištrins istoriją. Arba pakeis pavardę ir vietovę. Arba detalę. Arba šiaip paspaus copy/paste – kad nebūtum apkaltintas plagiatu, juk užtenka pakeisti antraštę.

Patys sugalvos krūvas laiškų, tariamai parašytų tikrų herojų, ir sumodeliuos iškreiptą realybę, kurios visai nėra. O jeigu yra, tai viskas vyko ne taip. Ypač lengva prigalvoti naujų iškrypimų rūšių, nes jie – labiausiai skaitomi.

Būtent taip pelnomas niurgzlės titulas, todėl vardyti liaujuosi.

Sveika, tautine Lietuva!

Po savaitės grįžau namo primiršusi, kad reiks eiti į darbą. Įsijungiu –­ skaitau: „Pupyčių sugulovai – mirtinai susipykę banditų gaujos lyderiai." Įkvepia.

„54 kilogramus sverianti E. Jakštytė sėkmingai mažina kūno apimtis." Kas ji tokia?

„Žinią apie nėštumą neigianti O. Pi­kul-Jasaitienė pasipuošė aptempta suk­nele." Kaip pasisekė, kad tai sužinojau.

„I. Starošaitė apsisprendė: metas pas plastikos chirurgus." Pasiskelbusi mokės pusę kainos?

„Sužinokite apie kilnią misiją ir apžiūrėkite D. Stachuros diržą." Kas yra stachura – medžiaga, iš kurios gaminamas diržas?

„Į parodą – pasigražinti ir sužinoti, kaip pasididinti krūtinę." Savo turiu.

„Manekenei Vaidai Židonytei pakeistas plyšęs krūties implantas." Būtų labiau išlošusi, jei plyštų smegenys.

„Buvusi grupės „Širdelės" narė Ieva Jotkėlaitė tapo modeliu." Buvusiu?

„Astos Valentaitės ketvirtadienis prasidėjo gerais darbais." Aprinko šiukšles prie Lentvario rūmų?

„Agnė Jagelavičiūtė nepagailėjo pasauliui naujagimio nuotraukos." Štai kas yra tikras atsidavimas žmonijai.

„Būrėja Rūtai Ščiogolevaitei prognozuoja dar vieną santuoką." Kuri čia svarbesnė – būrėja ar dainininkė?

„Ar atpažįstate? N. Pareigytė-Rukaitienė pakeitė stilių." O jinai jį turėjo?

„20 stiliaus patarimų, kuriuos privalo žinoti kiekvienas vyras." Laimė, jie to neskaitys.

„Aušra Haglund: „Savo stiliumi mes komunikuojame su pasauliu." Nejaugi?

„Tokios pupytės V. Jakutienės dar niekas nematė." Pasisekė, kad nematė.

Toliau tiesiog neskaičiau, nes ėmė lengvai pykinti.

Atsigėriau vandens iš čiaupo ir ėmiau galvoti, jog gerbiu savo pažįstamą, kuris prieš pusmetį pasitikslino, kur dirbu, o paskui pasiūlė: „Klausyk, ar jūsų vadai negalėtų internetinį puslapį skelti pusiau? Kairėje parašyti – „Kvailiams, kurie neša pinigus spaudinėdami mygtukus." O dešinėje tiesiog spausdinti normalius tekstus –­ kas esame, ko tikimės iš savo šalies, kokius dalykus turime įveikti, kad išliktume ir gal net taptume galvojančia visuomene."

Ir man buvo velniškai gėda, kad esu žurnalistė iš tos durnesnės pusės, nes kitos jau nelabai ir liko. Didesnėse rinkose leidėjai nesuplaka bulvaro ir rimtų dalykų į vieną leidinį.

Lietuvoje visi yra išbandę viską, kad tik išliktų

Ir prieš porą savaičių nutiko skaudus dalykas: „Neringos" kavinėje buvo pristatyta ką tik mirusios kolegės Neringos Jonušaitės knyga apie šią legendinę vietą, kur daugybę dešimtmečių rinkdavosi intelektualūs ir laisvi žmonės, jų gerbėjai ir skundikai. Internete kultūros skyriuje pasirodė tekstas apie renginį, o po pusvalandžio pramogų skyriuje – su kuo į „Neringos" kavinę atėjo Anušauskas: su jauna išrinktąja! O po juo – intelektualiųjų mūsų skaitytojų komentarai: „Po dešimt metų jo birka nulinks – ką toji jauniklė tada darys?" Etc.
Neringa Jonušaitė buvo mano kolegė, gerbtina, gabi ir turinti fantazijos. Būtų galėjusi nemažai ko pamokyti jaunuosius kolegas.
Štai toks ir skirtumas tarp popierinės spaudos dinozaurų ir interneto berniukų bei mergaičių – nejusti skirtumo.