Panašu, jog per pirmąjį karo mėnesį lietuvių meno kūrėjai, kultūros tyrėjai ir humanitarinių mokslų studentai vieną po kitos išgyveno tris būsenas: šoką, beprasmybę, persiorientavimą. Pirmosiomis karo dienomis vyravo apstulbimas ir pasibaisėjimas. Paskui pasigirdo asmeniškesnių, atsargiai išsakomų patirčių: silpnumas, bejėgystė, abejonės dėl kultūros ir meno naudos. Šiandien jau išgirdome ne vieną prisipažinus: priešingai nei finansinė parama ar savanorystė, knygos ir paveikslai karo akivaizdoje atrodė kaip apgailėtina prabanga ar paiki žaidimai. Galiausiai, įsisąmoninant ne tik kultūros autoritetų, bet ir Lietuvos kariuomenės prašymą „Ką daryti? Dirbti savo darbą“, įžengta į susikaupimo ir susitelkimo etapą. Taip įsitvirtino nuostata, kad ne kultūrinis darbas, o sąstingis yra prabanga, kurios negalima sau leisti.

Tačiau kaip „dirbti kultūrinį darbą“ karo akivaizdoje? Kai kurie greičiau, kai kurie lėčiau priėjo išvadą, kad būtinas pokytis. Šitaip gimė naujos ukrainiečių poezijos publikacijos, skaitymai, parodos, filmai įtraukiami į repertuarus ir atsirado daugelis kitų iniciatyvų, skirtų tiek Lietuvos piliečiams, tiek ukrainiečių pabėgėliams.

 

Peremislis, Lenkijos–Ukrainos pasienis. Ivano „Grozny“ Compasso nuotrauka

 

Tiesa, kaip ir kaskart tokiais atvejais, darbo perorientavimas apima ne tik „ką daryti“, bet ir „ko nebedaryti“ elementą. Šis negatyvus matmuo – ir natūrali, ir reikalinga bet kokio pokyčio dalis. Apmąstai savo įpročius, atrandi ydas ir jų atsisakai. Būtent tokia logika grindžiamas rusiškų knygų, filmų, spektaklių atsisakymas ar atsiribojimas nuo diskurso apie rusų kultūros vertę. Įsivaizduoti, jog įmanoma pasikeisti nieko neatsisakant, tolygu purkšti dezodorantą ant prakaituoto ir purvino kūno.

Žinoma, nuo pat pradžių buvo galima tikėtis, jog toks apsivalymas sulauks nemažai kritikos. Turint omenyje, kokio lygio nežmoniškumą stebime Ukrainoje, visiškai natūralu norėti tą kritiką užčiaupti, ignoruoti ar vienareikšmiškai nurašyti kaip regresyvų ir pavojingą mąstymą. Vis dėlto istorija liudija, kad pavojus, į kurį neatsakoma, linkęs daugintis. Todėl vertėtų pabandyti nuskaidrinti kultūrinio apsivalymo logiką ir susisteminti jos principus.

Čia būtinos dvi prielaidos. Pirmoji: kitaip nei karo lauke, kultūros ir ideologijos srityje nuosekli pozicija gali duoti pozityvių rezultatų. Vadinasi, nepaisant trolių, kuriuos reikia paprasčiausiai blokuoti, likusi visuomenė yra verta diskusijų, stiprinančių kolektyvinį imunitetą propagandai. Jei vieni aklai kartos „trinam viską“, o kiti hipochondriškai svaičios apie demokratijos pabaigą, šitai bus ne ką mažiau bergždžia nei iki visiško banalumo nuvalkiotas skundas dėl visuomenės susiskaidymo.

Antroji prielaida kyla iš būtinybės nuo pat pradžių aiškiai įvardyti pagrindinį tikslą. Mano pasiūlymas būtų toks: apsivalymas reikalingas kaip fašistinės ir imperialistinės Rusijos propagandos stabdymo priemonė. Apsivalymo tikslu negali būti nei pelnas, nei socialinio kapitalo kaupimas, nei asmeninis pasitenkinimas ar sąžinės nutildymas. Tikiu, jog tik taip galima apsisaugoti nuo virsmo „idiotais su iniciatyva“ – prisiminkime Danielio Lupshitzo papasakojimą vienoje laidoje apie grupelę lietuvių, kurie prisipirko plieno ir ėmėsi ukrainiečiams gaminti savadarbes neperšaunamas liemenes, sveriančias per 20 kilogramų.

Tad ką numato „kultūrinis apsivalymas“? Greta plačiau nuskambėjusių sprendimų, kurių ėmėsi institucijos ar meno kolektyvai (kino teatras „Skalvija“ iš repertuaro pašalino, o paskui sugrąžino Kiros Muratovos filmą „Ilgos palydos“, Nacionalinis Kauno dramos teatras atšaukė spektaklio „Keturi“, kurto pagal Viktoro Pelevino romaną „Čiapajevas ir Pustota“, premjerą, knygynų tinklai „Pegasas“ ir „Vaga“ iš prekybos išėmė rusų ir baltarusių leidyklų knygas), verta įtraukti ir, matyt, daugelio socialiniuose tinkluose aptiktus svarstymus, kaip nūdien traktuoti rusų literatūros klasiką, garsiuosius kompozitorius ir t. t. Be abejo, ne vieną siutina vien Fiodoro Dostojevskio pavardės minėjimas. Ir ne be pagrindo, mat pasitelkti vadinamąją aukštąją rusų kultūrą kaip ukrainiečių genocido atsvarą – begėdiškai ir nepateisinamai žiauru. Tačiau viltis, kad šie klausimai vien panorėjus dings – naivu. Jei ne visi, tai bent kultūros tyrėjai negali sau leisti pavargti ir tikėtis, kad savaime apsivalysime. Mums reikia aiškių principų, kuriais būtų galima kantriai, nuosekliai ir ilgai vadovautis. Karo galo kol kas nematyti, o net ir jo padariniai dar ilgai bus skaudūs ir opūs. Jei norima ne vien retorinio patoso, reikia ilgiau nei naujienų antraštės tarnausiančios sistemos, o į ją neįeitų tokie rusai kaip Andrejus Kurkovas ar Ivanas Vyripajevas, kuriuos ne veltui cituoja ir lietuvių meno bendruomenės, ir Vladimiro Putino nusikaltimus žmogiškumui atskleidžianti žiniasklaida.

Pradėkime nuo aiškaus apsivalymo kriterijų įvardijimo:

1. Materialinis kriterijus. Vertinama, ar kūrinio sklaida finansiškai prisidės prie Rusijos režimo, atsakingo už nekaltų žmonių žudymą Ukrainoje.

2. Kūrėjo pozicijos kriterijus. Vertinama, ar kūrinio autorius pasmerkė Rusijos karą prieš Ukrainą, ar palaikė, ar nuomonės viešai neišsakė.

3. Kūrinio pozicijos kriterijus. Vertinama, ar pačiame kūrinyje glūdi Rusijos fašizmui ir imperializmui palankios, priešiškos ar neutralios idėjos.

Kalbant apie pirmąjį kriterijų, panašu, nesutarimų esama mažiausiai. Net ir didžiausi cenzūros hipochondrikai nepasakys, kad derėtų finansiškai remti Rusijos valdžią, o per ją ir kariuomenę. Tačiau visai kas kita abejoti, ar šis kriterijus turėtų būti svarbiausias ir vienintelis. Jei į šiuos svarstymus įtraukiami ir atvejai, kai kūrinio atsisakoma ne mūsų šalyje, o pačioje Rusijoje, prašyte prašosi Mariaus Ivaškevičiaus pastebėjimas, kad pašalinus lietuvių ar kitų Europos šalių režisierių spektaklius atsivėrusi niša išsyk bus užpildoma primityvia ir buka propaganda. Kadangi pozityviems pokyčiams reikalinga iniciatyva ne tik iš išorės, bet ir šalies agresorės viduje, materialinis kriterijus ima klibėti.

Ši problema gali būti sprendžiama įsivedant laiko faktorių: vienos strategijos reikalingos kare, kitos – etapui po mūšių, kai reikės dirbti su padariniais. Vykstant karui, bandymus transformuoti metų metais formuotą ir diegtą karo ideologiją tenka atidėti, mat pirmas ir svarbiausias tikslas – nutraukti žudymą. Vadinasi, šiandien materialinis kriterijus ima viršų kitų argumentų atžvilgiu. Šitaip bet koks meno objektas, finansiškai padedantis Rusijos valdžiai, įsitraukia į tų pačių ekonominių sankcijų sąrašą, t. y. veikia kaip dar viena gėrybė ar turtas, kuris iš Rusijos atimamas siekiant ekonominio ir kultūrinio šoko, vedančio jei ne prie režimo pokyčio, tai bent prie karo pabaigos.

Vis dėlto esama nemažai atvejų, kai materialinis faktorius tiesiog nefigūruoja, nes kūrinio skaitymas, peržiūra ar sklaida tiesioginių finansinių implikacijų neturi. Dažniausiai tada ir pereinama prie kūrėjo pozicijos kriterijaus, atsiranda naujų niuansų. Regis, šiuolaikiniam rašytojui, režisieriui ar dailininkui pasmerkti karą ypač paprasta – užtenka vos poros minučių prie kompiuterio. Ir nors tokio pasisakymo kaina Vakaruose nelygi tai, kurią gali tekti sumokėti Rusijoje, nemažai kūrėjų emigravo ir atsiribojimą bei kritiką išreiškė saugiai. Čia iškyla klausimas: kaip moraliai vertinti kūrėją, kuris lieka Rusijoje ir karo propagandai bando priešintis ne eksplicitinėmis deklaracijomis, o kūryba? Vienintelis būdas pagrįsti tokį veikimą – teigti, jog arba kritikuoji tiesiogiai, arba meninėmis priemonėmis. Atlikti abiejų veiksmų dabartinės aplinkybės tiesiog neleidžia. Einant šiuo keliu putiniško fašizmo kritiką per kūrybą reikėtų suvokti kaip lygiavertę kalbėjimo formą dalyvavimui proteste, žodžiams socialiniuose tinkluose ar interviu spaudoje.

Kiek esama tokios strategijos praktikantų? Ir kaip atskirti, ar kūrėjas nuoširdžiai priešinasi, ar tyli, nes bijo? Ar rusišką fašizmą kritikuojanti kūryba pateisina kūrėjo tylą? Regis, su panašiomis problemomis susidūrė Kauno dramos teatras. Feisbuko skelbime, kodėl atšaukiama premjera pagal V. Pelevino romaną, pirmon vieton statomas materialinis kriterijus, tačiau kartu implikuojama, kad vertinimas būtų kitoks, jei būtų aptikta paties rašytojo pozicija: „Teatrui nėra žinoma autoriaus asmeninė pozicija įvykių Ukrainoje atžvilgiu, tačiau jį kaip kūrėją atstovaujanti agentūra veikia Rusijoje, Maskvoje, tad autorinis mokestis pervedamas į šią šalį.“ Komentaruose daugelis suskubo priminti visų kartų, kai V. Pelevinas ir tiesiogiai, ir prozos kūriniais smerkė sovietinį imperia­lizmą bei V. Putino valdžią, o dabar esą atsiskyręs nuo pasaulio gyvena kažkur Tailande. Ar tai reiškia, jog tylą dėl dabartinio ukrainiečių genocido pateisina antifašistiška ir antiputiniška literatūros kryptis?

Kad ir kaip laikui bėgant atsakysime į bendresnio pobūdžio klausimus, spėčiau, šiuo atveju painiavą būtų buvę galima sumažinti, jei paaiškinime žiūrovams būtų eksplicitiškai pabrėžiama, jog šįsyk renkamasi vadovautis išskirtinai tik materialiniais kriterijais. Tikėtina, tokiu atveju teatro sprendimas sulauktų daugiau palaikymo.

Žinoma, pačios kategorijos „kritiška kūryba“, „konformistinė kūryba“, „proputiniškas romanas“, „antiputiniška pjesė“ ir t. t. tėra supaprastinti apibendrinimai. Kai išsakoma asmeninė nuomonė, ideologinė pozicija pateikiama tartum ant lėkštutės. Negana to, šiandien išmokome asmens poziciją suprasti net tada, kai ji pridengiama išvedžiojamais apie visuotinę taiką ar „dvi medalio puses“. Meno kūrinių situacija visiškai kita. Ir tai natūralu, kadangi estetinis diskursas nuo išpažinties ar publicistinio teksto juk ir skiriasi tuo, kad jį reikia dekoduoti ir interpretuoti. Prisiminkime Nerijos Putinaitės ar kai kuriuos Pauliaus Subačiaus tyrimus, kuriuose atskleidžiamas sovietmečiu tautiškumo etalonais laikytų kūrinių palankumas sovietinei ideologijai arba politinės Lietuvos autonomijos idėjos slopinimas. Atitinkamai komplikuotų interpretacinių problemų esama ir šiandien. Priešingai nei V. Pelevino ar Ivano Vyrypajevo kūryboje, atpažinti ideologinius polinkius daugelyje tekstų ar meno kūrinių gali būti itin sudėtinga. Šitai mus ir priveda prie šiandien bene labiausiai supriešinančio kultūros objekto, kurį vieni žūtbūt ryžtasi ginti, o kitiems jis kelia bjaurastį, – rusų literatūros klasika.

Pradėkime nuo dviejų paprastų dalykų atskyrimo: kai kurios idėjos kūrinyje „glūdi“, o kai kurios yra „išskaitomos“. Kad ir kaip banaliai skambėtų, reikia pabrėžti, jog F. Dostojevskio ir L. Tolstojaus tekstuose neglūdi jokios idėjos apie šiandienos karą Ukrainoje, tačiau tik­rai esama idėjų apie rusų tautą, jos charakterį, likimą ir pan. Perėjimas nuo vieno prie kito atliekamas išskaitant. Perteikiamų idėjų kiekis praktiškai visuomet bus didesnis nei išskaitomų idėjų. Taip yra dėl paties meno prigimties: liaudiškai tariant, „kiek skaitytojų, tiek ir interpretacijų“, tą patvirtina ir daugelis mokslinių meno teorijų bei pati jų įvairovė. Be abejo, tai nereiškia, jog bet kokiame kūrinyje gali įžvelgti bet ką, mat esama ir labiau pagrįsto išskaitymo, ir mažiau, tačiau nesikeičia faktas, kad į meno apibrėžimą įeina atvirumas skirtingoms interpretacijoms.

Kalbėdami apie rusų propagandą omenyje privalome turėti ne tik televiziją, naujienų portalus ar socia­linius tinklus, bet ir režimui palankių meno kritikų bei akademikų diskursą. Diskursą, kuris ir XIX a., ir vėlesnę rusų literatūrą pasitelkia karui ir imperializmui pateisinti. Šiandiena puikiai liudija, kad mes ir rusai metų metus F. Dostojevskį skaitėme skirtingai. Visgi tokiu atveju būtina neatmesti ir alternatyvių, o kartais priešingų skaitymo krypčių. Kažin, ar kas pastarosiomis dienomis taikliau šitai suformulavo nei Laurynas Katkus, pabrėždamas, kad „rusų literatūra nepriklauso vien rusams“.

Vadinasi, galime skaityti tas pačias knygas ar žiūrėti tuos pačius filmus lyg niekur nieko? Jokiais būdais. Karo tragedija reikalauja pokyčio. Tačiau pokytis turi būti atliekamas proaktyviai, o ne rezignuojant. Nekalbant apie propagandinius kūrinius, kurių net neverta vadinti menu, mūsų tikslas – skaityti, žiūrėti ir interpretuoti kritiškai. Mat aklas ir beatodairiškas atsisakymas – tai tartum kultūrinės žemės atidavimas be kovos. Jei rusų literatūra priklauso ir mums, už ją taip pat reikia kovoti.

Mano akimis, toks tikslas numato dvi kryptis. Pirma: alternatyvus išskaitymas. Ten, kur rusų propaganda įžvelgia žiaurios imperijos ištakas, mūsų pareiga aktualizuoti demokratinių principų, pagarbos autonomijai ir laisvo apsisprendimo potencialą. Jei tokio nėra, verstis per galvą nėra prasmės, nors tokiais atvejais dera svarstyti apie ironiškų subversijų ar net tiesioginės pašaipos strategijas, nes juokas ar propagandos apvertimas aukštyn kojomis gali būti stipresnis nei jos užtildymas ar slėpimas. Tokių iniciatyvų nereikėtų nuvertinti. Esame linkę kūrinį tapatinti su atitinkama jo skaitymo tradicija, tačiau prisiminkime, jog nė viena tradicija nėra nepajudinama, jos nuolat keičia viena kitą. Banalus, tačiau tinkamas pavyzdys: pripažindami realią Nietzsche’s tekstų įtaką naciams, šiandien plėtojame visiškai kitą šio autoriaus tekstų skaitymo tradiciją.

Antroji kryptis – fašistinių potencijų demaskavimas. Produktyviau ne versti kaimyną išmesti mėgstamą knygą, o pačiam imti ją į rankas ir interpretuoti, cituoti ir aiškinti, kur esama blogio sėklos. Šią taktiką verta pasitelkti net ir skaitant tuos kūrinius, kurie nėra išnaudojami rusų propagandos. Jau daugiau nei mėnesį politiniai Vakarų lyderiai kartoja, kad kažkas buvo pražiūrėta, nepastebėta, nes iki pat karo pradžios reali grėsmė nebuvo įsisąmoninta. Rodos, įtarumo laipsnį verta pakelti ir meno kūrėjams bei tyrėjams, idant esami ir būsimi pavojai nesuvešėtų kultūros srityje.

Visa tai, kas pasakyta apie kūrinio vertinimą, neatšaukia pirminės materialinio kriterijaus svarbos. Tačiau tuomet, kai sprendžiame vien pagal paveikslą, pjesę ar romaną, naudingiau rodosi imtis kitų žingsnių nei aklas atsisakymas. Be abejo, nūdien bet kokios abejonės ar siūlymai „palaukit, neskubėkit, apmąstykit“ skamba pavojingai. Ir ne veltui. Itin puikiai ir talpiai fiksuoja Marija Antanavičiūtė: „Realybės sudėtingumas tapo ginklu, naudojamu prieš mus pačius. Priešai pasiskolins bet kokį savikritišką argumentą, pasuks jį ir paleis per savo propagandines mašinas. O bendruomeninis savikritiškumas ir atvirumas juk iš esmės yra demokratijos pagrindas, kuriantis viešą diskusiją.“ Šiuo tekstu neapeliuoju plačiau negu vien į meno lauką, kuriame, norisi tikėtis, dar galime susitelkti ties antrąja, o ne pirmąja citatoje pateikiamo paradokso dalimi.

Slava Ukraini!

Augustas Sireikis – VU Filologijos fakulteto doktorantas, gilinasi į psichoanalizę ir marksizmą. Rašo prozą, esė ir dramaturgiją.