× Gerda Pilipaitytė

 

„Niekas jų nekvietė. Patys prisistatydavo be jokios priežasties. Išsiveždavo žmones. Išsiveždavo ir nužudydavo. Jei nebūtų demokratijos, tai suprastum.

O ko laukėte? Kad sudės rankas? Kad užtrauks užuolaidas, kad nematytų sulaikymų? Kad tylės? Kad skaitys viską slepiančią spaudą? (...) Ar galėjom tikėtis, kad šaukšteliu maišydamas kavą pasakys: „Jei juos sulaiko, tai yra dėl ko.“ Kad susitaikys su tyla ir šantažu?“

Itziar Pascual Ortiz, „Varadas“, 2002

 

Itziar Pascual Ortiz – ispanų dramaturgė, žurnalistė, mokslų daktarė, Ispanijos karališkosios dramos meno mokyklos tyrėja ir dėstytoja. Itziar yra pelniusi daugybę tarptautinių apdovanojimų. Jos pjesės išverstos ir pastatytos Prancūzijoje, JAV, Šveicarijoje, Meksikoje, Maroke, Italijoje, Argentinoje, Kolumbijoje ir Bolivijoje.
Norėčiau pasakyti, kad susitikusios Karališkosios aukštosios dramos meno mokyklos kavinėje Madride aptarėme linksmesnes temas, bet, deja, negaliu. Kalbėjomės apie kultūrą paveikusias traumas ir Itziar pjesę „Varadas“ („Įstrigusios“).

 

 

Itziar Pascual Ortiz. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Kokia pjesės „Varadas“ tema?

Dramą „Varadas“ parašiau norėdama pagerbti savo senelę ir mamą. Paskutinė pjesės scena perteikia vienos jau garbaus amžiaus moters istoriją, kuri Ispanijos pilietinio karo pradžioje įlipo į laivą, plukdantį bėgančius nuo karo, rankose laikydama kūdikį – savo dukrą. Tačiau laivas, dieną plaukęs į priekį, naktį priverstas grįžti į Ispaniją ir sulaikytas su visais keleiviais. 

 

Tai tikra istorija?

Taip. Senelė su ką tik gimusia mano mama, ji gimė 1936 m. gegužę, t. y. likus dviem mėnesiams iki karo, išplaukia iš Santurcio uosto Bilbao mieste Baskijoje. Jų tikslas pasiekti Prancūziją. Kelionė iš Baskijos į Prancūziją laivu neilga, tačiau kelias prailgo, nes kapitonas padarė viską, ką galėjo, kad laivas būtų sulaikytas. 

 

Kam to reikėjo?

Tai karas, Gerda. Kai kitas tampa priešu, vyksta baisūs dalykai, jų neįmanoma paaiškinti. Dauguma laivo keleivių buvo moterys ir vaikai – neginkluoti civiliai. Tačiau tikslas buvo sukelti skausmą: žmonės, įlipę į tą laivą, bėgo nuo karo ir nebuvo pasiruošę tiek truksiančiai kelionei. Turėjo įsikišti anglų laivynas, kad laivas pasiektų Prancūziją. „Varadas“ yra drama, jungianti mano šeimos socialinę ir kolektyvinę atmintį. Todėl ši pjesė skirta pagerbti mano senelę, mamą ir visas moteris, kurios įvairiose pasaulio vietose turėjo lipti į laivus, kad išgyventų, kurios dėl diktatūros ar karų turėjo pasitraukti iš savo šalies, nes tai vienintelis būdas išsigelbėti, išsaugoti savo vaikų gyvybes, savo šeimos istoriją.

 

Taigi impulsas parašyti šią dramą buvo noras pagerbti?

Atmintis išblėsta, tai fundamentalu. Atmintis negali išsilaikyti laike, mano senelė, papasakojusi man savo istoriją, po kurio laiko mirė. Žmonių karta, išgyvenusi pilietinį karą ir pokarį, išeina. Kiti suserga Alzheimerio liga, prasideda senatvinė demencija. Todėl privalome išsaugoti liudijimus, perimti atmintį iš tų moterų. Jeigu to nepadarysime, jos nebeliks. O tai labai svarbu – Respubliką palaikiusių moterų atmintis nėra vieša, oficiali. Šios moterys, kai pasibaigė karas, buvo nutildytos, nes priklausė pralaimėjusiųjų pusei, jos buvo sutriuškintos. Patirta žala nebuvo atlyginta, nes, praėjus 40 metų po karo, pripažinti tik frankistų^* patirti nuostoliai, permąstomi tik jų prisiminimai. Respublikos moterų atmintis niekam nerūpėjo dar ir dėl to, kad jos buvo moterys. Labai svarbu suvokti, kiek metų evoliucijos prireikė, kad pagaliau būtų atsižvelgta į moterų teises. Antroji Respublika žengė labai svarbius žingsnius įstatymais apibrėždama moterų ir vyrų lygybę. Bet kas nutinka 1939 metais? Visi įstatymai, pripažinę moterų teises, anuliuojami.

 

Ar prieš įsigalint generolo Franko diktatūrai moterys galėjo balsuoti Ispanijoje?

Antrojoje Respublikoje taip, nes to pasiekė sufražistės. Bet pasibaigus pilietiniam karui, ši teisė panaikinta.

 

Kokia buvo moterų padėtis Ispanijoje prieš generolo Franko diktatūrą ir jai esant?

Antrojoje Respublikoje atsižvelgta į moterų teisę į darbą, į išsilavinimą, galimybę studijuoti universitete, bet pasibaigus karui žengta atgal. Moterys Ispanijoje negalėjo turėti net sąskaitos banke, privalėjo gauti leidimą iš savo sutuoktinio. Balsuoti galėjo tik nuo 7 dešimtmečio pabaigos ir tik ištekėjusios.

 

Taip pat esu girdėjusi, kad be vyro leidimo moteris negalėjo keliauti...

Būtent. Be vyro leidimo negalėjo išvykti iš Ispanijos. Bet prisimink Katalikų bažnyčios įtaką ir jos puoselėjamą moters, kaip žmonos, motinos ir namų šeimininkės, idėją. Todėl labai įdomus ir svarbus Bažnyčios vaidmuo. Prisiminkime, kad Antroji Respublika pripažino skyrybas, bet Franko diktatūra jas draudė. Vienintelis santuokos modelis, egzistavęs frankizmo laikotarpiu, buvo religinė sąjunga. Civilinė santuoka neegzistavo, buvo draudžiama. O vyro ir moters gyvenimas kartu ne santuokoje buvo nusikaltimas, už kurį bausta, dar didesnis nusikaltimas – homoseksualumas, už kurį galėjai sėsti į kalėjimą. Moterims buvo apsunkinama galimybė gauti darbą, o apie abortą nebuvo nė kalbos – draudžiama, kontraceptikai irgi draudžiami. Viso frankizmo laikotarpiu moterys patyrė represiją, apimančią produktyvumą ir reproduktyvumą – vaikus atneša Dievas.

 

Todėl šeimos buvo tokios gausios?

Žinoma, nes Dievas niekaip negalėjo nustoti nešęs vaikus. Jeigu dabar Ispanijoje matai itin gausias šeimas, tai tik dėl religinių įsitikinimų, ryškaus religinio konservatizmo. Labai didelė tikimybė, kad tokios šeimos priklauso ultrakonservatyviems katalikams. 

Antrojoje Respublikoje moterys turėjo galimybę tobulėti, dalyvavo šalies politikoje, dirbo švietimo srityje, todėl mokytojos vaidmuo buvo labai svarbus. O frankizmo laikotarpiu jos išnyko iš viešojo gyvenimo, moterų negalėjai matyti politiniame lauke, kariuomenėje, moterų, už ką nors atsakingų ar kam nors vadovaujančių. 

Todėl svarbu suvokti, kad mūsų senelės ir motinos turėjo labai daug kovoti, kad Ispanija būtų tokia, kokia yra šiandien. Nes iš jų atimta tiek dalykų, kad tiesiog sunku patikėti.

 

Dėl šios priežasties rašai apie moteris?

Yra daugybė priežasčių, kodėl reikia rašyti dramas, kuriose svarbios moterys. Viena jų susijusi su teatro sistema Ispanijoje: turime didelį skaičių nuostabių aktorių moterų, puikiai pasiruošusių vaidybai, turinčių tinkamų įgūdžių, bet mažai vaidmenų. Daugelio dramų veikėjai yra vyrai, apskritai visas literatūrinis paveldas gausus personažų vyrų. 

Mano studentai sako, kad tai netiesa, kad yra daug personažų moterų. Tada klausiu: „Ar žinote režisierių Christopherį Nolaną?“ – „Žinoma.“ – „Ar matėte „Diunkerką“?“ – „Taip, koks puikus filmas apie Antrąjį pasaulinį karą, apie konfliktą.“ – „Kiek jame moterų vaidmenų?“ Ir jie nebeturi ko atsakyti. Šiame filme daugybė skirtingų vyrų vaidmenų, skiriasi amžius, kariniai laipsniai, tautybė, emocijos. Vienintelis svarbus moters vaidmuo – medicinos seselė, o jos svarbiausias tekstas: „Do you want a cup of tea?“ („Ar norite puodelio arbatos?“) Tai vadinama seksizmu. Tai yra problema. Noriu pasakyti, kūrinyje, kuriame tiek daug veikėjų, moteris įsivaizduojama kaip „Do you want a cup of tea?“. 

Tas pats vyksta teatre dešimtmečiais, turime daugybę vaidmenų, verčiančių kalbėti apie įvairovę, skirtumus, bet veikėjų moterų skaičius labai ribotas. Todėl man taip svarbu sukurti kuo daugiau skirtingų vaidmenų moterims. Skirtingo amžiaus, skirtingo kūno sudėjimo, skirtingo mąstymo. Tai gerai paaiškina ispanų filosofė Celia Amorós, sakanti, kad, remiantis patriarchato, mačizmo idėja, visos moterys yra vienodos. Kaip pavyzdį ji pateikia animacinį filmuką „Smurfai“: tai nykštukai, iš kurių vienas – amžinai burbantis, kitas – visada patenkintas, trečias – dosnus, bet yra tik viena nykštukė, nes užtenka vienos. Ji reprezentuoja visas pasaulio nykštukes. Toks moters įvaizdžio kūrimas. 

 

Jei ši istorija nebūtų nutikusi tavo šeimai, ar vis tiek būtum parašiusi „Varadas“?

Jei nebūčiau žinojusi savo senelės ir jos sesers istorijos, pažinusi savo mamos, būčiau sužinojusi daugybės moterų iš Argentinos, Čilės, Brazilijos istorijas – jos vyko į Ispaniją norėdamos susikurti naują gyvenimą ir bėgdamos nuo vargo ten. Neseniai mirė vienas argentiniečių iliustratorius Quino, komiksų apie mergaitę Mafaldą kūrėjas. Viename interviu jo paklausė, kaip atrodytų suaugusi Mafalda, ir jis atsakė, kad greičiausiai, kaip ir daugybė moterų, būtų mirusi dėl diktatūros Argentinoje. Kolektyvinė XX a. atmintis privalo susijungti su asmenine atmintimi.

 

Kaip manai, kas tavo dramoje yra svarbiausia?

Labiausiai pribloškė, kad pjesė „Varadas“ domina skirtingas šalis. Su manimi kalbėjosi žmonės iš JAV, Argentinos, Čilės, Prancūzijos, jų manymu, dramoje kalbama būtent apie jų šalį, o ne apie Ispaniją. Tai parodo, kad kultūrinė trauma pažymi visą buvusį amžių, daugybę šalių.

 

Kodėl reikia rašyti traumos tema ir ar dramaturgija tam tinkamiausias žanras?

Vaikaičių pareiga – išsaugoti senelių prisiminimus. Senelių karta išgyveno karą ir diktatūros pradžią, vaikų kartai teko joje gyventi, o vaikaičiams lieka apie ją pasakoti. Tačiau taip pat egzistuoja ir tylos kultūra, kai nenorima kalbėti apie praeitį, nenorima perduoti skausmo, žaizdos. Bet žaizdos negyja, kai apie jas užmirštama. Todėl teatro misija yra atskleisti nutylėtas istorijas. Manau, dramaturgija turi daugiau galimybių perteikti tokius išgyvenimus, ji politiškesnė nei kiti tekstai. Ją galima perkelti į simbolių, kūno, emocinį lygmenį teatro scenoje.

 

Tu esi ir dramaturgijos tyrėja. Ką pastebėjai nagrinėdama karo ir frankizmo traumas perteikiančias pjeses?

Norėčiau pabrėžti, kad, kalbant apie kultūrinę traumą, labai svarbu suvokti, kaip ji paveikia personažą arba žmogų. Pavyzdžiui, Fernando Fernáno Gómezo dramoje „Las bicicletas son para el verano“ („Dviračiai, skirti vasarai“) nurodyti vieta ir laikas, bet tas pats galėtų vykti bet kurioje kitoje šalyje. Taip pat ten yra scena, kai niekas iš šeimos narių neprisipažįsta, kad valgė lęšius iš bendro puodo, nors iš bado paslapčia valgė visi. Tai parodo, kad trauma veikia ne tik kūną, bet ir žmonių santykius, sukelia gėdą, verčia jausti kaltę. Ši patirtis keičia žmogų.

* Ispanijos pilietiniame kare dešiniųjų pažiūrų ispanai (frankistai, ėję išvien su generolu Franku ir rodę prielankumą fašistinėms idėjoms) kovojo su kairiųjų pažiūrių (atstovavusių Respublikai) ispanais. Frankistai karą laimėjo.

 

Gerda Pilipaitytė – traumų tyrėja, filologijos doktorantė, šiek tiek verčia iš ispanų kalbos, šiek tiek rašo, dažnai sutinkama Ispanijoje ir Lietuvos miškuose.