Paprastai sakoma, kad kalba atspindi tikrovę. Tačiau užtenka vieno žodžio prie altoriaus ir paaiškėja, jog kalba ne tik atspindi, bet ir keičia tikrovę, formuoja žmogaus tapatybę. Taip pat sakoma, kad ekranai – televizoriaus, kompiuterio, planšetės, telefono ir t. t. – kartais tiksliai, kartais iškreiptai, bet taip pat atspindi tikrovę. Negana to, kažin ar būtų įstabu, jei greitai išgirstume apie santuoką, įvykusią per skaipo konferenciją. Na, o jei ekranas tikrovę gali keisti, tuomet prasminga klausti, kokia yra šiuolaikinio ekrano įtaka asmens tapatybei?
Tapatybės formavimosi procesas gali būti laisvas ir priverstinis. Pirmuoju atveju asmuo savo valia pasirenka tam tikrą vaidmenį ir internalizuoja jo vertybes, elgesio normas, manieras, pažiūras ir t. t. Antruoju atveju kitas asmuo arba asmenų grupė savotišką elgesį ir pažiūras įsteigia kaip privalomus. Liberalioje visuomenėje, kur pasirinkimo laisvė iškeliama kaip bene didžiausia vertybė, priverstinis tapatumas dažniausiai veikia negatyviai. Vadinasi, užuot nustačius teisingus ir privalomus pasirinkimo variantus, sukuriamos tam tikros draudžiamos tapatybės formos. Šis negatyvus priverstinės tapatybės apibrėžimas išsaugo pasirinkimo laisvės akcentą: „Būk kuo tik nori, tik nebūk narkomanas, teroristas ir pan.“
Šie laisvės ir kontrolės režimai ne veltui primena derybas. Beveik kiekviena tapatybė reikalauja ją patvirtinančio socialinio rato – mokiniui reikalinga mokykla ir mokytojai, mokytojui – mokiniai, darbininkui – darbo užsakovai, rašytojui – skaitytojai ir t. t. Tapatybės formavimasis yra derėjimasis, kai asmuo priima tam tikrus laisvės apribojimus ir už tai tam tikrame socialiniame rate įgauna trokštamą tapatybę. Taisyklių nesilaikantis asmuo išmetamas anapus socialinio rato, kuriame jo pasirinkta tapatybė galioja. Nors tai ir primena pamatinius žmogaus tapimo piliečiu principus, tačiau nebyliu sutarimu šie galioja net tokių kasdienių tapatybių kaip „tam tikro asmens draugas“ atveju.
Tapatybės socialumas yra būtent tai, kas lemia jos buvimą laisvu arba apribotu pasirinkimu, o ne laisva arba apribota kūryba. Žinoma, atitinkamame socialiniame rate įsigyvenęs asmuo savo tapatybę gali modifikuoti, suteikti jai naujų profilių ir pan., tačiau tai yra jau pasirinkto vaidmens perkūrimas. Egzistencine prasme šiuolaikinis žmogus yra įmestas į kultūrą, mąstydamas apie save, jis atranda save „jau visuomenėje“, o ne esantį prigimtinės būklės, kai socialiniai ir kultūriniai vaidmenys būtų kuriami nuo nulio. Tas, kuris renkasi, yra subjektas, o vaidmenų galerija yra socialinio rato subjektui pateikiama žaliava. Darbo rinkos paklausa, aukštųjų mokyklų studijų programos, meno ir mokslo rūšys, kitaip tariant, visa, kur sutinkamos kategorijos, yra žaliava, iš kurios subjektas pasirenka jam priimtiniausią vaidmenį.
Žinoma, visi išsyk esame ir subjektas, ir žaliava kitiems subjektams. Tačiau, bandant įvertinti laisvės ir kontrolės žaismą tapatybės formavimosi procese, norėtųsi pradėti nuo subjekto perspektyvos. Šio teksto pabaigoje bus pereinama ir prie to, kaip subjekto patirtis yra susijusi su buvimu žaliava.
Tad koks vis dėlto tas ekranas? Iš pirmo žvilgsnio rodosi, jog gyvename laikais, kai kasdien didėjantis televizijos bei interneto turinys atveria naujų ir beveik beribių laisvo pasirinkimo plotmių. Užtenka poros valandų per dieną prie kompiuterio ir kiekvienas gali išmokti laisvai kalbėti užsienio kalba, groti pasirinktu muzikos instrumentu, programuoti, piešti, surinkti ir pataisyti buities reikmenis, įgyti bet kurios mokslo šakos žinių, susirasti draugų iš bet kurio pasaulio krašto ir pan. Žinoma, norint išmokti groti gitara, reikės pačios gitaros, tačiau svarbiausia, jog įgūdžiai ir žinios, kuriuos seniau būtum galėjęs įgyti tik suradęs specialistą savo mieste, dabar prieinami daug lengviau ir paprasčiau.
Taip yra todėl, jog internetas yra neribojama arba beveik neribojama erdvė, skirta dalijimuisi patirtimi, o patirtis yra būtent tai, iš ko mokomasi. Jei internalizuota patirtis pritaikoma realiai, žmogus įgauna naują tapatybės profilį. Kuo platesnis patirčių spektras arba, kitaip tariant, kuo įvairesnis žaliavos turinys, tuo daugiau pasirinkimo laisvės. Tačiau reikia pastebėti, jog tokioje situacijoje subjektas taip pat susiduria su patirtimis, kurias anksčiau būtų įgijęs pats, o ne stebėdamas ar mokydamasis iš kitų. Laikai, kai virtualios pamokos pakeičia gyvąsias, kartu yra ir laikai, kai virtualioje erdvėje mokoma, kaip atsiraitoti marškinių rankoves, kaip išklausyti draugą, kaip išsirinkti nagų laką arba dezodorantą, kaip patraukliai stovėti, vaikščioti, sėdėti ir daugelis kitų dalykų, kuriems mokytojas anksčiau nebuvo reikalingas.
Skirtis tarp „seniau“ ir „dabar“ šiuo atveju yra gan abstrakti, mat kalbama ne apie konkretų įvykį, staiga pakeitusį visų žmonių mokymosi patirtį, o procesą, kuris vienų gyvenimus paveikia greičiau, kitų – lėčiau. Šis procesas – tai mokymosi iš mokytojų ir mokymosi savarankiškai susiliejimas virtualioje erdvėje. Per šį susiliejimą ne tik sunyksta mokytojo statusas, bet ir atskirtis tarp mokymosi bei kitų patirties internalizavimo formų. Dažnas filmuko ar straipsnio autorius ne tik mieliau pavadintų save patarinėtoju nei mokytoju, bet dar mieliau teigtų, jog tiesiog dalijasi patirtimi. Šis tiesiog, kuris realiai tikriausiai skambėtų nu, nes faina, sykiu atsako į klausimą, kodėl vienas ar kitas turinys yra vertas dalijimosi. Mokytojo statusas moraliai įpareigoja, tačiau jei sukuri filmuką, kuriame dalijiesi tuo, kad šiandien nusipirkai rūbų ar maisto prekių parduotuvėje, pateisinimo nebereikia. Jei kyla klausimas kodėl, užtenka nu, nes faina.
Tad aptariant subjekto tapatybės formavimąsi virtualios realybės klestėjimo laikais, norisi pakalbėti ne tik apie pasirinkimo laisvę, bet ir apie kitus šio proceso aspektus. Vienas jų – kasdienybės estetizacija. Gražus yra ne tik meno kūrinys, tačiau ir plaukų lako įpakavimas, mobiliojo telefono dėkliukas, per pietus suvalgytas kepsnys, burbuliukas kavos puodelyje, galų gale, net per naktį iškilęs spuogas ar nauji batų raišteliai. Tam, kad pasidalytum tuo, ką matai, nereikia drobės, dažų ir mėnesio darbo, užtenka vos kelių mygtuko paspaudimų. Šio dalijimosi proceso supaprastėjimo rezultatas yra vertės ir prasmės refleksijos sunykimas. Galima ginčytis, ar tam, kad objektas taptų meno kūriniu, reikalinga idėjinė intencija, ar interpretuojanti ir idėjinį poveikį patirianti publika, tačiau 9 iš 10 kartų viešinant kasdienybę virtualiojoje erdvėje nėra nei pirmo, nei antro elemento. Nepaisant to, tas, kuris dalijasi patirtimi, įgauna menininką primenantį statusą, kai gerbėjų publika ne tik akylai jį seka, tačiau ir alpte alpsta dėl naujo turinio.
Sekėjų, gerbėjų ir t. t. dėmesys yra ne tik tai, kas skatina patirtimi besidalijantįjį, bet ir padeda su milžiniška pasirinkimų aibe susidūrusiam subjektui. Jei pasirinkimo, kurio patirtį vertėtų pasitelkti formuojant savo tapatybę, neriboja nei geografiniai, nei finansiniai, nei kitokie faktoriai, subjektas galėtų atsidurti Buridano asilo pozicijoje. Mokykis ką nori, būk kuo nori, viso pasaulio patirtys tau prieinamos, tik turėk kompiuterį ir internetą! Žinoma, rodytųsi, asmuo turėtų rinktis tuos turinius, kurie ugdo jo talentus, atitinka vertybes ir panašiai. Tačiau kaip šioje visuomenėje įprasta dirbti darbą ne dėl jo prasmės, o dėl finansinio atlygio, lygiai taip prasmę pakeičia virtualiosios erdvė valiuta – dėmesys. Čia būtų galima kalbėti ir apie egzistencinę vienatvę, ir apie bihevioristiškai suprantamus pozityvius paskatinimus, ir apie daugelį kitų teorijų, interpretuojančių tą pačią tendenciją – su itin plačia pasirinkimų aibe virtualiojoje erdvėje susidūręs subjektas renkasi internalizuoti tas patirtis, kurios sulaukia daugiausia dėmesio. Nors lyginamoji teorijų analizė būtų įdomi, tačiau tai jau būtų kita diskusija.
Jei bet kokios srities konsultantas dirba tik dėl pinigų, pagrindinis jo tikslas bus ne patenkinti kliento poreikius, o įtikinti klientą įsigyti kuo daugiau prekių ar paslaugų. Jei bet kokios srities menininkas dirba tik dėl pinigų, pagrindinis jo tikslas bus ne meninė kūrinio vertė, o jo perkamumas. Jei asmuo formuoja savo tapatybę vardan lengvai gaunamo virtualaus dėmesio, tuomet kiekvienas tapatybės profilis praranda savo autonomišką prasmę. Piešiama ne dėl piešimo, grojama ar dainuojama ne dėl muzikos, mokomasi ne dėl žinių, mokoma ne dėl mokinių, valgoma galų gale ne dėl skonio ar sotumo ir t. t.
Žinoma, teiginys, jog virtualus dėmesys nūdienoje dominuoja kaip jauno žmogaus tapatybės centras, yra ne universali tezė, o tendencijos hipotezė. Tačiau ją patvirtinančių pavyzdžių rastų kiekvienas. Žmonės nori būti herojais ir filmuojasi, kaip gaivina apalpusį praeivį, kaip perka maistą benamiui, kaip apgina užguitą bendraklasį ir t. t. Žmonės nori būti gurmanais ir fotografuoja savo pusryčius, pietus ir vakarienes, skuba pasauliui pranešti, kurioje kavinėje lankėsi, į kurią dar tik planuoja nuvykti. Žmonės nori būti keliautojai ir nė vienos dienos svetimame krašte nepraleis nepasidaliję, kur ir ką aplankė. Kai kūrybiniai ir finansiniai resursai baigiasi, tenka tenkintis kasdieniu turiniu – žmonės filmuojasi, kaip eina į parduotuves, kokius batus, pudrą ar šampūną išsirinko, kaip išsidėliojo baldus namuose, kurioje šaldytuvo vietoje laiko pieną, o kurioje – dešrą, kiek akinių nuo saulės sukaupė ir pan. Nors įvairių prietaisų apžvalgos ir galėtų sulaukti dėmesio, tačiau tam reikia ieškoti informacijos, atidžiai produktą išbandyti ir t. t. Jei mūsų tikslas tiesiog sulaukti dėmesio, kodėl nenufilmavus, kaip mobilų telefoną, virtuvės kombainą ar žiebtuvėlį išpakuoji ir apžiūri pirmą kartą, daugiau nieko daryti nereiks! Na, o jei visus šiuos žanrus jau išbandei, tiesiog įsijunk jutubą ir filmuok savo reakciją, kol žiūri kitų žmonių filmukus. Padėk tiems, kurie nemoka patys kelnių išsirinkti ar marškinių užsisegti, nežino, kaip mėgautis mėsainiu, ar negali patys į filmą reaguoti, net jei moka, žino ir gali, vis vien filmuokis, tu jiems velniškai įdomus.
Įsivaizduokime, jog šeštojo gimtadienio proga tėvai vaikui pasako: „Nuo šiandien būk kuo tik nori ir daryk ką nori, tačiau neužmiršk, kad po mūsų stogu gyvena tik dirbantys arba besimokantys žmonės.“ Vaikui suteikiama pasirinkimo laisvė, tačiau netiesiogiai ir negatyviai jis priverčiamas prisiimti mokinio tapatybę. Žinoma, mokymasis jam į naudą, tačiau laisvą pasirinkimą iškelianti formulė yra apgaulinga. O patirčių ir potencialių tapatybių daugis virtualiojoje erdvėje yra apgaulingas, nes kiekvieno pasirinkimo varianto pamatas yra tas pats buvimas ekrane. Desperatiškas virtualaus dėmesio alkis tampa socialinių ratų, kuriuose jauni žmonės formuoja savo tapatybę, tradicija, todėl virsta negatyvios ir netiesioginės prievartos mechanizmu. Subjektas susiduria su tariama laisve, tačiau jei jo tapatybė nebus „ekraninė“, t. y. stokos virtualaus dėmesio, ji nebus patvirtina ir pripažinta. Metaforiškai kalbant, pati formulė „būk kuo nori, bet būk ekrane“ yra dideliu ir gražiu kaspinu papuoštas narvas. Vis dėlto tai narvas...
Posakis medium is the message šiame kontekste reikštų tai, jog kiekvienas feisbuko postas ar vaizdo tinklaraštis jutubo portale, nepriklausomai nuo jo turinio, yra tas pats beviltiškas dėmesio prašymas. Sekant šia mintimi, natūralu, rodos, daryti išvadą, kad alternatyvių tapatybių patirtys turėtų reikštis anapus virtualios realybės. Tačiau ar tikrai?
Vien tai, kad šie dėsniai yra aktualioji virtualiosios realybės padėtis, nereiškia, jog situacija negali būti kitokia. Prisiminkime, jog kiekvienas esame ne tik subjektas, bet ir žaliava kitiems subjektams. Pastarasis vaidmuo suponuoja tam tikrą moralinę atsakomybę, o ši suponuoja galią kontroliuoti tai, kaip save pristatai kitiems žmonėms. Jei kontroliuojame turinį, kurį pristatome virtualioje erdvėje, tai ne tik medijos ir žinutės tapatumas nėra loginė būtinybė, bet ir virtualus viešumas yra įmanomas nesilaikant žiurkių lenktynių taisyklių. Išmaniųjų technologijų greitis ir paprastumas yra techniškai naudingas, o šiame tekste iškelta problema nėra sistemiškai būtina interneto dalis. Kodėl neišnaudojus to, kad prievarta vis dar yra netiesioginė? Nors imk ir nusispjauk tris kartus per petį, tačiau kol kas vartotojai, nesulaukę užtektinai like’ų, iš socialinių tinklų neišmetami. Jei tapatybė yra dialogas, tai tikroji subjekto laisvė gali būti pasiekta tik tada, kai žaliava bus sudaryta iš turinio, kuriame egzistuoja prasmės refleksija. Nuotraukos, filmukai ir tekstai, kuriais dalijamasi ne dėl paties dalijimosi, o dėl turinio vertės. Kitaip tariant, tik tas subjektas, kuris rūpinsis savo tapatybės autentiškumu, bet ne ją patvirtinančios auditorijos platumu, gali tapti žaliava, suteiksiančia galimybę ir kitam subjektui laisvai formuoti autentišką savo tapatybę. Arba, kalbant pavyzdžiais, ne elektroninė knyga yra problema, o romanas, kurio veikėjų likimus apsprendžia autoriaus sekėjų komentarai socialiniuose tinkluose.