Apie kalbos ateitį svarsto kalbininkai

Jolanta Zabarskaitė

Nesinorėtų, kad galvojant apie kalbos ateitį užtektų trijų žodžių lietuvių kalbos nebebus. Nors ir taip gali nutikti. Kokia bus kalba po šimto metų, jeigu išliks? Ojojoi. Eros – laikotarpiai, anksčiau trukdavę šimtmečius – keičiasi kas kelias dešimtis metų. Tai pajutau, vos pradėjusi suprasti kalbos pokyčius interneto eroje; matau – vakarykštės dienos reikalas, nes atėjo DI eros kalba, kurioje neabejotinai vyksta nauji procesai. Kiek technologinių erų atsiras per šimtą metų? Bet pasišaipom: bus robotų kalbos inspekcija, kuri prižiūrės, kaip vykdomas robotų kalbos įstatymas. 

O jei rimtai – technologijos ištrins ribas tarp didelių ir mažų kalbų, nepatogumų susikalbėti bet kuria kalba neliks, todėl klausimas toks: ar benorės žmonės kalbėti lietuviškai? Turėtų norėti, jei išliks bendruomenių poreikis, nes jos, anot Niklaso Luhmanno, apsibrėžia per savistabą, savifiksaciją ir saviorganizaciją, – tam kaip metaįrankis geriausiai tinka unikali kalba. Kirčiavimo, veiksmažodžio sistemos paprastės, keisis sintaksė. Tą matome jau dabar, šimto metų nereikės.  

Mokslininkai sako, kad reali ateitis atsiveria tik distopinei mąstymo paradigmai. Matau – po šimto metų lietuvių kalba turi išskirtinį išlikusios gyvos seniausios kalbos oficialų (!) statusą, ir pasaulis kiekvienam, kalbančiam lietuviškai C lygiu, moka rentą ateities lingvovaliutomis. 

 

Loreta Vaicekauskienė

Per šimtą metų net ir kalbai gali visaip nutikti. Ypač kai kalbėtojai prilipę prie ekranų. Spėčiau, kad netolimoje ateityje žmonės nebeatpažins dirbtinio intelekto sugeneruoto teksto. Kaip atoveiksmis rasis kalbos gurmanų būrelių. Bet kas bus gurmaniška? Gal pats autentiškos kūrybos faktas? Ar gal likučiai dingusių tarmių įvairovės? Žodyno ir gramatikos formos, vartotos laikais, kai anglų ir lietuvių dvikalbiai dar nebuvo susilaukę vaikų? O gal – neatmestina – lietuvių kalbos socialinių atmainų kaip tik pagausės, nes interesų grupės, subkultūros, migrantai kalbės skirtingomis kalbos versijomis? 

Kita vertus, kad tik kalbėtų. Ir jei taip, linkėčiau ateisiantiems po mūsų pasipildyti lietuvių kalbos gramatiką tęstinės akimirkos laiku. Išplėtota žmogiškųjų santykių veiksmažodžių sistema. Lyties įvairovę atspindinčiais būdvardžiais. Žalios, mėlynos spalvų sinonimais, laukinių gėlių vardais, sparnuočių karalijos garsažodžiais. Labai jau saldi bus šitoji kalbos utopija, bet kartais taip norisi saldžiai.

VU bibliotekos archyvo nuotr.

 

Inga Hilbig

Pirmiausia lietuvių kalba po 100 metų bus. Ne tik kad neišnyks (kaip dažnai girdima nuogąstaujant), bet ir toliau bus gyvybinga, patraukli, praturtėjusi naujais mokovais – neetniniais lietuviais. Žinoma, jei tebebus Lietuva ir bus lietuvių – pilietine prasme. Jei mums kaip valstybei (duokdie!) ir toliau gerai seksis ekonomiškai, politiškai, kultūriškai, jei bus sumaniai sudėliota imigracijos bei integracijos, švietimo, kalbų politika. 

Kitas dalykas – lietuvių kalba bus kitokia. Garantuotai. Labai. Nebūtinai mums tai patiks (jau dabar kalbos pokyčiai daugeliui kelia nerimą). Dar atviresnė, susiurbusi aibes kitų kalbų ir kultūrų įtakų, mišresnė, įvairesnė, lankstesnė, sudemokratėjusi, supaprastėjusi, smarkiai pakitusio žodyno, kitokios struktūros, paprastesnės rašybos ir skyrybos. Kitokia, prisitaikiusi, pritaikyta prie labai pakitusio pasaulio, – bet ta pati mūsų lietuvių kalba.

Antanas Smetona

Svarbiausia gyvos kalbos ypatybė – kaita. Nėra jokių vidinių mūsų kalbos raidos požymių, kad po 100 metų mes su savo proanūkiais nesusikalbėtume. Kalbai tai nedidelis laiko tarpas. Juk skaitome ir nesistebime: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit ir tatai skaitydami permanykit.“

Tačiau pasikeitusios išorinės kalbos gyvavimo sąlygos būtinai veiks kalbą: naujų daiktų ir gyvenimo reiškinių įvardijimo poreikis keis žodyną; besikeičiančios sociokultūrinės ir ekonominės sąlygos turės įtakos kalbos vartojimo sritims – jau šiandien mūsų kalbą baigiama išstumti iš mokslo, karybos, tarptautinių pervežimų srities. Kalbų kontaktų įvairovės augimas daugiau ar mažiau gali pradėti jaukti ir vidinę kalbos struktūrą – juk kalbų sąveikos niekas neatšaukė, o kur dar mažėjanti visuomenės atskirtis ir uždarumas – tiesiog peilis tarmėms.

Ir dar, nuo XX a. vidurio prasidėjo lietuvio mentaliteto didysis virsmas – iš XIX a. baudžiauninkų, ūkininkų, sovietinių kolūkiečių visuomenės daromės postindustrine, miestietiška, technologizuota, pasaulio piliečių visuomene. O tai toks virsmas, kuris pakeis lietuviško pasaulio savivoką, pasaulio matymą, klasifikavimą. Šis virsmas neišvengiamai smogs daug stipriau nei svetimų kalbų įtaka. Poveikis nukryps į vidinę kalbinę raišką, ir va čia iškyla grėsmė puošniajai mūsų morfologijai, neprilygstamam sintaksiniam rūmui, tai sukels kirčiavimo ir fonetikos virsmą. Tokius pokyčius galime pamatyti angliškame tekste. Gal ir mūsų tas laukia?

Kita vertus, dirbtinio intelekto ir automatinio vertimo plėtra netikėtai gali viską apversti aukštyn kojomis. Įsivaizduokime tris pokalbininkus – lietuvį, anglą ir prancūzą, kurie kalba kiekvienas gimtąja kalba, o savo ausinėse girdi sinchroninį vertimą. Ar tai ne šiltnamio sąlygos visoms kalboms?

Įdomi ta ateitis...

 

Parengė Lina Laura Švedaitė