Tradiciškai mes bijojome šypsotis. Tradiciškai šypsena reiškė mašinizaciją, masę, sistemą ir pasyvumą. Šypsenos priklausė bankininkams, padavėjams, mokytojams ir kitiems, kurie nešioja kostiumus. Šypsena priminė lobotomiją. Buvo savaime suprantama, jog šypsosi tik numirėliai. Mes norėjome būti gyvi, todėl skaitėme Byroną, klausėmės emo muzikos ir žiūrėdavome pro autobuso langus niekada, ginkdiev niekada, nesišypsodami. Nenorėjome būti profesionalais, nenorėjome laikytis etiketo, nenorėjome būti laimingi. Net pinigų, rodos, jei tik kas būtų pasiūlęs, būtume atsisakę.

Tada atėjo Fukuyama. Tiesa, dažniausiai tai neturėjo nieko bendra su tikruoju Fukuyama, bet pasklido kalbos, –­ kaip pasklinda kalbos apie pasibaigusią epidemiją, – kad šypsotis saugu. Sistema pasiskelbė esanti jautri, tolerantiška ir supratinga. Mums nebereikėjo bijoti besišypsančių profesionalų, nes mums pasakė, kad jie irgi avi kedais. Nebereikia bijoti bankininkų, padavėjų ir mokytojų, nes jie irgi moka juokauti, kai kurie net turi tatuiruotes ir klausosi roko.

Fukuyama, nors dažniausiai tai neturėjo nieko bendra su tikruoju Fukuyama, buvo tas, kuris nuo sosto nuvertė mumyse karaliavusį Freudą. Freudas ne tik klausėsi „My Chemical Romance“, jis žinojo, kad tai, kas tikra, negali būti šviesu ir gera. Būtent todėl užuot žadėjęs laimę, jis žadėjo tikrovę. Jis nesijautė atsakingas už ramų nakties miegą ar stabilią karjerą, tačiau mokėjo mus intriguoti. O naujasis kultūrinis modelis į areną įžengė su neregėta nematyta akcija „Dvi vienoje: ir tikrovė, ir laimė už vienos kainą“. Kitaip tariant, galėjai siekti laimės ir nebebijoti, jog tai netikra.

Žingsnis po žingsnio pasikeitė ir individualumo samprata. Šypsenos žmones suvienijo ir panaikino pačią perskyrą tarp individualaus asmens ir masės, sistemos ir t. t. Maištininko įvaizdis paseno ir buvo išmestas it senas rūbas. Naujajame pasaulyje individualumą įtvirtiname savo laime.

Mūsų laimė – tai kūnas. Apstatėme savo miestus sporto klubais ir tokį banalų įrankį kaip mėsos ir skysčių kalnas pavertėme kiekvieno asmeniniu meno kūriniu. Menine idėja. Fotografuok, filmuok, skaičiuok iškeltus kilogramus, priaugtus kilogramus, numestus kilogramus ir išbėgtus kilometrus – formų ir žanrų įvairovė beribė. Tačiau, dievaži, nesijausk įpareigotas, mat jei nenori, tai džiaukis tuo kūnu, kurį davė motina gamta. Svarbiausia, džiaukis. Mes nenuvertėme karalienės siauru liemeniu ir didelėmis, apvaliomis krūtimis (šioji vis dar dominuoja), tačiau pastatėme šalia karalių natūralumą. Mylime visas figūras. Nesvarbu, esi storas ar liesas, įdegęs ar perbalęs, aukštas ar žemas, džiaugtis gali kiekvienas. O jei gali, tai ko gi lauki? Kūnas – tai ne tik tavo asmenybė, tai tavo manifestas.

Mūsų laimė – atvira ir supratinga motina rinka. Laikai, kai sociumo paribyje tūnančio kūrėjo idėjos, norai ir keistas charakteris buvo niekam neįdomūs ir nereikalingi, praėjo, šiandien mes priimame kiekvieną. Piešiate? Neatsiskirkite, mes jums duosime asmeninį kampą savo biure ir jūs galėsite kurti plakatus. Tiesa, dažniausiai tai bus koldūnų arba batų reklamos, tačiau jūsų gebėjimai bent nedūlės. Vaidinate? Neatsiskirkite, mes jums skirsime šmaikščius vaidmenis naujame seriale, kuriamame pagal milžiniško pasisekimo sulaukusį vakarietišką modelį. Tiesa, istorinę, socialinę ir kitas nepatogias refleksijas reiks trumpam atidėti, tačiau jums nebereikės valgyti vien grikių ir šalti apdulkėjusioje studijoje, kurią nuomojatės už mamos pinigus. Jums nepatinka ekranas? Velniop televiziją, sukurkime savo teatrą ir įrodykime, jog populiariosios Holivudo romantinės komedijos gali sulaukti dėmesio ir rodomos gyvai. Laikai, kai dominò tebuvo nuobodus pensininkų žaidimas – jau praeityje. Nebūkite egoistai ir sadistai, suteikite žiūrovui progą apsirengti prabangų kostiumą kartu perteikiant autentišką sėdėjimo sofoje priešais televizorių patirtį. Rašote? Neatsiskirkite, nuo šiol jums gerai pažįstamų batų ir koldūnų reklamų tekstus rašo profesionalūs kopiraiteriai. Na, o jei esate labiau analitinio mąstymo atstovas, išskėstomis rankomis jūsų laukia profesionalaus akademinio sukčiavimo rinka. Bijoti nereikia, mat nors rašto darbą, kurį studentas pristatys kaip savo, jūs parašysite nuo pirmo iki paskutinio žodžio, tačiau formaliai tebūsite konsultantas. Tiesa, dažniausiai reikės referatų apie verslo vadybą, tačiau pasitaiko atvejų, kai plačiai studento šypsenai reikalingas ir teigiamas filosofijos egzamino pažymys. Lai jūsų nesuklaidina mūsų biure stovintis stalo futbolo stalas –­ užsakymų nestinga kiaurus metus.

Mūsų laimė – tai panaikintas dirbančiosios klasės išnaudojimas. Žmonių, darančių darbus, kurių daryti nenori niekas, reikėjo visada, tačiau šiandien mes mokame juos motyvuoti ir leisti jaustis svarbiais. Net jei esate tik kasininkas, krovėjas ar nuolatinės neapykantos objektu tapęs skambučių centro operatorius, jums bus skirti asmeniniai mokymai apie įmonės misiją, sėkmingą verslą ir asmeninį laiko valdymą. Net jei nebus progos šių žinių panaudoti praktiškai, mes tikime pačia idėja, kad sandėlio darbuotojo egzistencija daug prasmingesnė, jei šis išmano pagrindinius šypsenos kūrimo principus. Net jei darbas bus alinantis, o jūsų užduotys atitiks penkių skirtingų darbuotojų pareigas, kartą per pusmetį būsite kviečiamas į vakarėlį, kur gersite tą patį vyną kaip ir jūsų bosas. Žinoma, jums vis dar mokės minimumą, tačiau tie, kurie pasieks geriausių rezultatų arba po 12 valandų pamainos padirbės dar 6, bus įvertinami skatinamosiomis dovanėlėmis (saldainiais arba „Akropolio“ čekiais). Mes suvokiame, jog darbuotojo savijautai itin svarbus ir pats jo užimamos pozicijos pavadinimas, todėl vienas iš mūsų tikslų ateityje –­ nekeičiant darbo santykių, žemesniąsias pozicijas pervadinti vadybininkais. Grindų švaros vadybininkas, sandėlio krautuvų vadybininkas, generalinio direktoriaus priešpiečių ir tarnybinių vizitų organizavimo vadybininkas.

Mūsų laimė – tai Jėzus. Mes atleidome migdančius bažnytinius chorus ir ėmėme mišiose groti gitara ir būgnais. Mes sutrumpinome pamokslą ir sukūrėme krikščionišką hiphopą, krikščionišką metalą, o ateity galbūt imsimės ir krikščioniškos klubinės muzikos žanro. Greitai Kristus turės ir savo instagramą, o Šventasis Raštas bus perrašytas kaip komiksas. Išganytojo kančia, Aukščiausiojo rūstybė bei griežtos dorybingo gyvenimo taisyklės paseno – šiuolaikiniai krikščionys tikėjimą išpažįsta anekdotais, šokiais ir stalo žaidimais. Prasmirdusius romantikus, teigusius, jog tikėjimas – tai vienišas ir sunkus, kančios kupinas kelias, pakeitėme rinkodaros specialistais, geriau žinančiais, kaip Dievui rasti kelia į jauno žmogaus širdį.

Pasaulis šviesus. Mes nukovėme nuobodų, moralizuojantį senį kunigą ir pakeitėme jį šmaikščiu, jaunatvišku vienuoliu. Nukovėme storą, suprakaitavusį, praplikusį verslininką ir pakeitėme jį jaunu hipsteriu, kuris per kikstarterį pardavinėja stilingus džempakus ir gyvena lofte. Nukovėme mašiną, autoritetą ir autoritarą. Nuo šiol mes laisvi ir šypsotis saugu.

Žinoma, yra dalykų, kuriuos šypsena nutyli. Jie tampa neatskiriama naujosios tvarkos dalimi, tačiau apie tai garsiai nekalbama. Idant laimė būtų saugi, reikėjo pašalinti kritiką. Jei džiaugtis galima bet kuo, tuomet niekas neturi teisės tau aiškinti, jog tavo džiaugsmas –­ neįdomus, tavo veikla – nuobodi, o veikla, požiūris ar nuomonė kažko stokoja. Vos paklibink kieno nors džiaugsmą, vos suabejok kieno nors laimės autentiškumu, situacijos pozityvumu ar pasaulio gėriu, būsi paskelbtas vienu iš pavydžių laimės priešų. Pastarieji kaip niekad greitai viešai pajuokiami ir nužeminami. Maždaug nepriklausomybės metais gimė karta, kuri po dviejų dešimtmečių tapo naująja inkvizicija. Pirmoji žudė dėl gailestingo Dievo, naujoji nekenčia dėl tolerancijos, meilės ir laimės. Kitaip tariant, mirė kritika, tegyvuoja kritikos kritika.

Naujoji šypsenos ideologija yra tartum antipsichoanalizė. Gamta mums davė žiaurų ir bjaurų id, kuris grasina žmonių santykiams, mūsų ir kitų saugumui, visuomenės gerovei ir t. t. Idant apsaugotų save ir kitus, sąmonė sukuria tam tikrus įvaizdžius ir idėjas, kurie paslepia tamsiuosius pasąmonės geidulius ir suteikia egzistencijai prasmę. Vis dėlto tam tikrame taške svarstyklės nusvyra į priešingą pusę. Kultūra išgelbėjo žmogų nuo žiaurios jo prigimties, tačiau suteikė jam antrąją prigimtį ir ilgainiui sunyksta bet kas, kas galėtų apriboti šį naująjį id antipodą – šypseną. Šypsena virsta ideologija, kurios tikslas niekada nebuvo tikrovė, autentiška bendrystė ar kitos egzistencinės prasmės interpretacijos. Vienintelis siekinys – džiaugsmas kaip būsena. Būti laimingam tampa vieninteliu kriterijumi, pagal kurį gali būti vertinamos veiklos, asmenybės, idėjos, situacijos, judėjimai ir visi socialiniai reiškiniai.

Džiaugsmas pats savaime nėra ydingas, tačiau tapęs pagrindiniu kultūros varikliu ir galutiniu jos tikslu darosi pavojingas. Visų pirma, liguistas džiaugsmo poreikis izoliuoja. Kiekvienas Kitas yra nepažinus, kiekvienas Kitas turi troškimų, charakterio savybių, emocijų ir minčių, kurios nesutampa su mūsų pačių. Kito pažinimas įmanomas tik kaip nesibaigianti pastanga. Ir nors atrodytų, jog ši pastanga – tai tikslas, o ne priemonė, tačiau asmuo, džiaugsmą iškeliantis pirmiau pažinumo, bus linkęs Kitą redukuoti į sau patogius vaizdinius, įvaizdžius ir stereotipus. Kam vargintis bandant apčiuopti neišsemiamą kitybę, jei gali tiesiog uždėti jam kaukę, pasidaryti kartu asmenukę ir viešai pasiskelbti, jog džiaugiatės dėl tų pačių dalykų. Pastangos niekam neparodysi, ja būtų sunku pasigirti, tad kodėl bendrystės netransformavus jos į laimės tarnaitę?

Toks laimės siekis ilgainiui virsta visiems gerai pažįstamomis ir norma jau tapusiomis žiurkių lenktynėmis. Vieni konkuruoja viešai pristatomos laimės kokybe, kiti kiekybe, vieni įvairove, kiti atsikartojimais, tačiau visi konkuruoja. Visi jaučia poreikį pasipuikuoti savo Jėzumi, savo fotoaparatu, savo vaikinu ir tai tapo taip natūralu, kad mes šį dėmesio ir pripažinimo poreikį ėmėme laikyti viena iš šiuolaikinės egzistencijos sąlygų. Ir nors greitai vartojamas dėmesys yra viena iš stipriausių nūdienos priklausomybių, šįkart norisi pabrėžti būtent tą emocinį pozityvizmą, kuriuo dėmesys žvejojamas. Žinoma, mes vis dar skundžiamės, dejuojam ir verkiam, tačiau pastaruoju metu laimė nusistovėjo kaip viena iš daugiausiai dėmesio sulaukiančių ir dėl to tvirčiausiai individualią asmenybę patvirtinančių emocijų. Kitaip tariant, jei nešauki, jog džiaugiesi savo Dievu, nesi tikintis, jei nešauki, kaip smagu šokti, nesi šokėjas, jei nešauki, kokia nuostabi tavo meilė, esi vienišas, jei nekrykštauji, nesišypsai ir nesipuikuoji, vadinasi, neegzistuoji.

Aukso amžiaus ilgesys yra istorinė konstanta. Ne tik dabar, ne tik XIX a., o beveik visada manyta, jog kadaise tikėjimas idėjomis buvo stipresnis, o nūdien žmonės gyvena tikrosios kultūros griuvėsiuose. Tikrasis skirtumas – kaip ši nemaloni nuojauta išgyvenama. Kaip ir visada, dalis mūsų bando ją pragerti, dalis paskęsta šlovindami praeitį, dalis drąsiai priima praėjusios tobulybės ilgesį kaip naivų sąmonės broką, tačiau mūsų karta išsiskiria tuo, jog itin didelė jos dalis, užuot bandžiusi nuo savo tuštybės pabėgti arba ją įveikti, imasi neigimo. Pasaulis tobulas ir lai niekas nedrįsta tuo abejoti. Ironiška, kad kuo stipriau stengiamasi, tuo akivaizdžiau matyti, jog mūsų šypsena tėra forsuota imitacija, o kiekvienas laimės liudijimas – beviltiška desperacija.

Norėdami pašiepti žmogaus teisių gynėjus konservatyvūs amerikiečiai nusikalė terminą SJW (Social Justice Warrior, liet. Socialinio teisingumo karys). Akronimas naudojamas pabrėžiant iki kokios absurdiškos ribos universali yra feminizmo, LGBT bei kitų giminingų judėjimų tolerancija, kaip postmodernizmas pagimdė į pražūtį vedantį moralinį reliatyvizmą, o beatodairiška tapatumo raiškos ir tapatybės apibrėžties laisvė griauna pagrindines vakarietiškos kultūros vertybes. Vis dėlto užtenka vos penkių minučių jutube pamatyti, kad šmaikštus šio termino naudojimas dažniausiai slepia paprasčiausią norą grąžinti griežtą kultūros kontrolę, griežtus socialinius vaidmenis bei griežtas kiek­vienos tapatybės ribas. Lygiai taip pat ir šiapus Atlanto visad bus patriotais ar konservatyviaisiais save vadinančių piliečių, kurie šypsenos ideologiją bandys pakeisti griežta tradicine tvarka. Kitaip tariant, bandys sugrąžinti senąjį, storąjį verslininką, senąjį griežtąjį kunigą ir t. t. Ši nostalgija grįsta kritika – tai teksto pradžioje minėtų, kadaise besišypsojusiųjų galios ilgesys. Galios, kuri buvo palaikoma per šypsotis bijojusius, užspaustus emo stiliaus froidistus. Būtent dėl šios priežasties, susidūrus su bet kokia nūdienos kritika, svarbu įvertinti ne tik tai, ką ji neigia, bet ir ką teigia. Vi̇́ena yra pirmiau džiaugsmo iškelti patirties autentiškumą bei kito pažinumo tikrumą ir drąsiai priimti tamsiąją prigimties ir egzistencijos pusę, tačiau visai kas kita yra į laimės ir džiaugsmo stabuko vietą sugrąžinti tvarką, kurioje šypsena buvo tik numirėlių privilegija.

Ledo gabalas nėra universalus vaistas, tačiau jis naudingas, kai nudegate ranką. Negatyvumas nėra ir neturėtų būti pagrindinis kultūros orientyras, tačiau jis naudingas susidūrus su masinėmis „Kieno laimė didžiausia?“ varžytuvėmis. Kitaip tariant, negatyvumas yra naudingas tuo, kas dažnai laikoma pagrindine Nietzsche’s funkcija – intelektualine higiena. Apsivalymas nuo stabukų. Mąstymo savarankiškumas. Sveikas skepsis, be kurio naujoji inkvizicija it kompračikosai pavers mus aklų, ekstazėje dūstančių gvinplenų visuomene.