Augustas Sireikis. Ritualai, arba Šokis aplink bokalą

 

Iš tiesų, jei atidžiai įsižiūrėsime, pastebėsime, jog nė vienas mūsų sub­jekto veiksmas nėra atsitiktinis. Jau nuo pat pirmos akimirkos, vos jam įžengus į šią svaigulio malonumui bei komunikacijai skirtą erdvę, patyrusio grobuonio žvilgsnis ėmė ieškoti aukos. Įvertinęs visus galimus variantus ne tik pagal asmeninius, bet ir pagal bendruosius kolektyvo kriterijus (medžioklė – tai pergalė ne tik prieš save, bet ir prieš kitus), jis pradeda savo ritualą. Kaip ir kiekvienas ritualas, šis taip pat mūsų subjektui buvo perduotas vyresnių, labiau patyrusių medžiotojų, tačiau stebimasis išsiskiria tuo, kad išmoktą veiksmų seką labai originaliai interpretuoja: užuot imitavęs atsitiktinį žvilgsnių susitikimą prie baro, jis sąmoningai ironizuoja tariamą netikėtumą; užuot pasisiūlęs nupirkti savo aukai gėrimą, tyčia provokuoja vaišinti būtent jį; užuot bandęs ją sužavėti titulais ir pasiekimais, pasiūlo pamiršti abiejų tapatybes ir leistis į beasmenį, tačiau svaiginantį ir įdomų žaidimą. Kitaip tariant, mūsų subjektas kviečia auką dalyvauti jo asmeniniame rituale.

Anot Henri Bergsono, komiškumo esmė yra materijos ir dvasios nesutapimas. Už batraiščio užkliuvęs ir baloje atsidūręs verslininkas juokingas, nes gyva ir skubanti jo dvasia nesutampa su prašmatnaus kostiumo ir orios eisenos, kurią dažniausiai siejame su aukštesniąja klase, statika. Šių dviejų elementų susikirtimas visad baigiasi vienokiu ar kitokiu suklupimu, o spontaniškumas stebėtoją prajuokina. Pradžioje pateiktas aprašymas –­ tai šiurkštus nūdien itin dažno humoro mechanizmo kartojimas, kuomet tam tikra šiuolaikinė situa­cija aprašoma kaip senųjų civilizacijų ritua­las arba laukinių gyvūnų gyvenimas. Jei remtumės H. Bergsonu, galima būtų sakyti, kad tokiais atvejai šiuolaikinė dvasia atitinka judrią ir spontanišką gyvastį, paskui kurią ritualinis ar dokumentinis aprašymas tiesiog nespėja. Kitaip tariant, jei bare draugės ieškantį vaikiną aprašysime tomis pačiomis kategorijomis, kuriomis apibūdiname ietimi medžiojantį genties vadą, tai bus juokinga, kadangi tarp teksto ir veikėjo apčiuopsime absurdišką nesutapimą.

Šio mechanizmo populiarumas įvairiausiuose anekdotuose, parodijose, memuose ir t. t. liudija keistą ritualinio aprašymo aktualumą. Toks aprašymas būtų seniai atsibodęs, jei jo nelydėtų nuojauta, kad vadinamą šokį aplink laužą ir stereotipinį „kabinimo“ bare procesą sieja savotiškas giminystės ryšys. Kitaip tariant, ritualinis aprašymas mums ir labai savas, ir labai svetimas.

Kasdienybėje ritualą dažnai siejame su nereikalingais, paviršutiniškais ir formaliais veiksmais. Klausimas „kaip sekasi?“ rituališkas, nes niekam iš tik­rųjų neįdomu, kaip pašnekovas gyvena – frazė tėra banalus mandagumas. Žinoma, jei klausiama nuoširdžiai, vertinimas pasikeičia ir vadinamojo ritualo nebelieka. Kitaip tariant, jei neflirtuojama, tai durų atidarymas moteriai tėra ritualas; jei neplanuojama iš tikrųjų susitikti, frazės „tai susiskambinam, susirašom“ tėra ritualas; jei netikima, tačiau žegnojamasi, tai irgi tėra ritualas. Be abejo, visi šie atvejai vienaip ar kitaip susiję su mandagumu ar pagarba, galima net sakyti, kad jie ne betiksliai, o kaip tik tikslingai išreiškia prielankumą. Tačiau tokia mandagumo samprata glaudžiai susijusi su veidmainiavimu, nes, užuot pasakęs: „Tu geras žmogus, bet man neįdomu su tavim kalbėtis, todėl gal nebeverta mums susitikti“, eilinį kartą sakau: „Tai susiskambinam, susirašom...“ Būtent todėl šis (o jis tikrai ne vienintelis) rituališkumo aspektas, net jei negali būti vadinamas betiksliu ar nereikalingu, tikrai susijęs su beprasmybe.

Turint omeny sakralinę ritualo prigimtį tai daugiau nei natūralu. Religinėje bendruomenėje ritualas veikia kaip žemiškas transcendencijos atspindys. Jis neturėtų būti vertinamas kasdieniais ar buitiniais matais, nes, akivaizdu, atsiklaupimas ar Dioniso imitavimas neturi praktinių tikslų (politines, ideologines ir pan. ritualo užmačias trumpam suskliauskime). Šis simbolinis veiksmas reikšmingas kaip nuoroda į tai, ko tiesiogiai patirti neįmanoma. Ir šokis, simboliškai atkartojantis pasaulio sukūrimą, ir gestas, žymintis nuolankumą Dievo atžvilgiu, prasmingi tik tikėjimo kontekste. Galima spėti, jog būtent todėl sekuliarioje nūdienos visuomenėje transcendentinio referento neturintis ritualas tampa bendriniu žodžiu, skirtu apibūdinti į nieką nenurodantiems veiksmams.

Mąstant apie tai iškyla ir pakartojimo svarba. Veiksmas pradedamas laikyti ritualu, kai atliekamas ne vieną, o daug kartų. Būtent ši ritualo savybė skatina pažvelgti ir kitą – priešingą, tačiau šiandien ne retesnę – ritualo konotaciją. Juk šį žodį vartojame ir tada, kai nuobodžiame monotoniškame mokyklos gyvenime atsiranda kavos gėrimo ar parūkymo sutartu laiku sutartoje vietoje tradicija. Kažką panašaus turime omeny ir tais atvejais, kai susiformuoja įprotis gimtadienio proga po darbo „patūsinti“ su biuro kolegomis arba kas mėnesį su mama nueiti į koncertą. Kitaip tariant, ritualu vadiname ir tuos veiksmus, kurie ritmingai pertraukia įprastines mūsų veiklos schemas. Tai situacijos, kuomet įgrisusioje struktūroje, pilkoje buityje ar formalioje tvarkoje atsiranda naujas, gyvas ir spontaniškas įvykis. Tarkime, kartą jums pavyko įkalbėti mokytojus nusimesti rimtas pozas, pamiršti profesionalų toną ir vieną vakarą tiesiog susėsti su mokiniais kaip su draugais. Buvo taip smagu, kad norėtųsi tai užfiksuoti, paversti tradicija, ergo nuolatos atsikartojančiu ritualu. Ši rituališkumo samprata visiškai kitokia nei beprasmis formalumas.

Kalbant apie tokius schemų įtrūkius įdomiau ne tai, kaip jie vyksta ar kaip juos aptinkame, bet koks jų poveikis pačiai schemai. Akivaizdu, kava su mokytoju ar alus su bosu turi labai aiškų tikslą – draugiškesnių, nesuvaržytų santykių užmezgimas, hierarchijos panaikinimas ir pan. Tačiau dažniau, nei norėtųsi, tokie ritualai esamą schemą tik sustiprina. Tarkim, tam tikros mokyklos mokytojai labai griežti, ignoruoja mokinių nuomonę, apriboja saviraiškos laisvę ir t. t. Mokiniai ima skųstis ir prašo pokyčio. Mokytojai turi du pasirinkimus: arba keisti bendravimo ir mokymo įpročius, arba „na, gerai, susirinkim visi – ir mokytojai, ir mokiniai – trečiadieniais po pamokų, pabendraukim kaip žmonės“. Juokingiausia, kad išimtimi tapusi trečiadienio popietė panaikina mokytojų kaltę ir visą likusį laiką leidžia elgtis taip, kaip įprasta. Tačiau mokiniai nebegali sakyti, jog niekas nepasikeitė, o kai kurie jų net manys, kad tikslas pasiektas. Žinoma, visą savaitę reikės gyventi sukąstais dantimis, bet bent jau yra išganingasis trečiadienis. Ritualas, į kurį po trečio karto geriausiu atveju ateis du ar trys mokytojai ir šeši klasių seniūnai. Bend­ruomenė ir ją valdanti schema liks tokia pat. Šie ritua­lai, skirti užsimiršti ir realiam pokyčiui numalšinti, itin dažni darbovietėse, šeimose, net draugų rateliuose. Jie visuomet veikia pagal tą pačią logiką: keistis nesinori, todėl sukuriamas mažas, labai aiškiai apribotas simuliakras – jei tik mums vėl priekaištaus, parodysim jį ir liksim teisūs.

Žinoma, visa tai nekeičia fakto, kad ypatingieji vakarai ar popietės iš tikrųjų gali būti malonūs. Tačiau šis malonumas pavojingas. Jei mano darbdavys kiekvieną dieną ant manęs rėkia, reikalauja absurdiškų dalykų, tai „Merlot“ taurės tradicija pirmą mėnesio penktadienį, nors ir atgaiva, vis tiek yra toksiška, nes, užuot galų gale išėjęs iš darbovietės, kurioje mane išnaudoja, gyvensiu laukimu. Paradoksaliausia, jog išimtinio ritualo metas dažnai būna puikiausias laikas arba pareikalauti pokyčio, arba mesti darbą, tačiau išsekę darbuotojai tiesiog nori mėgautis ir negalvoti apie nieką, kas galėtų sukelti konfliktą.

Riikka Haapasaari. „Sukurti“ (Vytauto Paplausko nuotrauka). Iš parodos „Naujos istorijos“. Apie parodą skaitykite 26 p.

Šie ritualo, kaip įtrūkio, atvejai – tik viena medalio pusė. Kiekvienas galėtų prisiminti situacijų, kai ritualo įsteigimas iš tikrųjų pakeitė schemą, t. y. įgyvendino savo tikslą. Galbūt ką tik minėtoje mokykloje viskas vyko priešingai: mokiniai suprato, jog mokytojai taip pat bijantys, klystantys, besimokantys žmonės, o mokytojai suprato, jog bukas kalimas – beprasmis. Galbūt per ritualą užsimezgė dialogas, leidęs patobulinti bendruomenėje veikusią schemą. Pasaulio sukūrimą atkartojantis šokis atnaujino pagonio santykį su jo žeme, tad galbūt ir šis ritualas atgaivino dalyvių ryšį su tikruoju mokyklos tikslu – visokeriopu tobulėjimu, o ne aklu ekspertų programų įgyvendinimu. Galbūt ir koncertas su mama kas mėnesį, savaitgalis prie bokalo su bosu ir kiti pavyzdžiai taip pat leidžia užmegzti nuoširdų kontaktą, išsireikalauti padorių darbo sąlygų ir t. t.

Viena pagrindinių ritualo ypatybių –­ jo nariai yra dalyviai, o ne žiūrovai. Procesą galima įsivaizduoti kaip dionisijas, kurios dar netapo teatru su scenos ir pub­likos perskyra. Šiuo aspektu rituališkumo, kaip spontaniško ir gyvo schemos įtrūkio, nauda bene ryškiausiai atsiskleidžia mene. Vienas geriausių pavyzdžių –­ slemo poezijos renginiai. Profesionalios poezijos vakarai Lietuvoje jau seniai primena nykias bažnytines apeigas arba seminarus, kuriuose pristatymus atlieka akių nuo pasirašyto teksto nesugebantys pakelti studentai. Dirbtinai niūrus, melancholiškas tonas ir lyg žirniai į sieną mechaniškai beriamas tekstas tapo pagrindiniu „rimto“ poezijos vakaro etalonu. Juokingiausia, kad abejinga ir robotiška skaitymo maniera persidavė net jauniesiems poe­tams, kiekvienuose skaitymuose vis šauniau ir šauniau atkuriantiems šalto, visuomenės atžvilgiu susvetimėjusio, traumuoto ir kenčiančio kūrėjo pozą. Slemas yra šios schemos įtrūkis. Nepaisant kartais pasitaikančio paaugliško sentimentalizmo, slemo vakarams būdingas gyvumas ir santykis su publika, kokio lietuvių poezijoje labai trūko. Drąsiai reaguojantis ir tuo tekstui rea­lią įtaką darantis žiūrovas čia iš tiesų tampa ritualo dalyviu. Slemo principas, kad bet kuris stebintysis gali spontaniškai tapti skaitančiuoju, žmones suburia į bendrą ir dinamišką kūrybinį procesą. Ir net jei slemo kūriniai ne visada aukštos literatūrinės prabos, net jei slemo kultūrai mūsuose dar yra kur augti, akivaizdu, šis ritualas yra vieta, kur gali vykti tikra išpažintis, tikra pranašystė, tikras manifestas. Būtent šis realumas leidžia žodinei kūrybai iš naujo tapti gyva kultūros dalimi, užuot it princesei koketavus aukštame bokšte.

Natūralu, jog kita sritis, kur skleidžiasi panašus gyvumas, yra teatras. Ritualinės jo prigimties užmarštis dažniausiai pasireiškia pastatymais, kuriuose apsiribojama automatizuotu pjesės skaitymu. Net jei šie pasirodymai spalvingesni už poezijos skaitymus, vis vien jie lieka dar viena literatūros raiškos forma. Žinoma, teatre egzistuoja ir kito kraštutinumo rizika – spontaniškumas vardan spontaniškumo, turinį pamiršusi provokacija, betikslė šoko terapija. Juk vaikiškas žiūrovų apdrabstymas purvais ne įtraukia, bet priešingai – dar labiau didina jų nutolimą nuo sceninės kūrybos. Būtent todėl labai svarbu, jog stanislavskiškos istorijos kartais besigėdijanti lietuviška teatrinė kūryba judėtų ne betikslio tūso, o turiningo ir žmones susiejančio ritualo link. Jei norime šiuolaikinį žmogų įtraukti į poetinį šokį aplink laužą – o tai iš tiesų prasminga, nes sėdėdamas nuošalėje stebėtojas žiovauja – jį reikia kviesti, bet ne jėga įstumti į rato vidurį. Įstumtas žiūrovas dalyviu netaps. Jis arba dar labiau atsiribos nuo šio proceso, arba mėgausis laužo šviesų žaisme ir skambančia muzika, bet visiškai nesirūpins Dionisu, kuriam šios apeigos skirtos. Kitaip tariant, ritualas pavykęs, kai žmogus dalyvauja žinodamas, ką daro ir dėl ko tai vyksta, kai jis kviečiamas ir pirmą žingsnį žengia pats. Žinoma, galima eiti ir išbučiuoti publiką, tačiau toks interaktyvumas nei tų, kurie išsigąs, nei tų, kurie bus pamaloninti, nepavers kūrybinio proceso dalyviais.

Rituališkumo apraiškų pasitaiko ir kitose meno sferose – parodų instaliacijose, performansuose, koncertuose ir t. t. Vienas didžiausių šio spontaniško gyvumo prado pliusų tas, kad kuo tam tikras meno reiškinys rituališkesnis, tuo labiau priešinamasi meno vertimui preke. Poezijos knygą, paveikslą arba skulptūrą galima nusipirkti, todėl kūrėjai priversti nuolat konkuruoti su populiariąja kultūra bei kitais laisvosios rinkos lenktynių dalyviais. Skaitymai, kuriuose poetas savo eilėraščius perskaito taip, kaip juos galėtų perskaityti ir pirmąkart į rankas knygą paėmęs nepažįstamasis, nelabai ką keičia. O slemo vakaro ar spektaklio, kurio iš įrašo nei suprasti, nei patirti neįmanoma, nepasistatysi namie tarsi daikto. Žinoma, kai kur perkami ir parduodami bilietai, tačiau svarbiausia, kad ritualinio meno neįmanoma turėti. Šia prasme rituališkumas itin glaudžiai susijęs su performatyvumu. Vienintelis su tokiais kūriniais įmanomas santykis –­ dalyvavimas. Tuomet su snobizmu susijęs turėjimas siekiant pademonstruoti savo išprusimą ar kultūrinio kapitalo dydį nebeveikia ir žmogus nebegali saugiai, per distanciją vartoti meno – arba išgyveni, arba ne.

Konkretūs konkrečių kultūrų ritualai bei ritualas, kaip reiškinys, ne kartą analizuoti daug moksliškiau nei šiame trumpame komentare. Šįkart tikslas veikiau buvo atskleisti, ką kasdienėje kalboje reiškia pats žodis, ir pasvarstyti, ką tai byloja apie mūsų kultūrą.

Taigi susidaro įspūdis, kad ritualas – savotiška tarpinė būsena tarp absoliutaus spontaniškumo ir absoliučios statikos. Situacijų, kuriose natūralu elgtis spontaniškai ir nuoširdžiai improvizuojant, ritualizavimas beprasmis. Kartotės virsta schemomis, o žmonės ir jų veiksmai darosi nuspėjami. Tačiau situacijų, kurios pastaruoju metu užstrigusios keistu autopiloto režimu, ritualizavimas rodo gyvo kontakto, spontaniškos kūrybos, lygiaverčio bei nuoširdaus santykio atkūrimą. Ir net jei nebeturime Dio­niso, net jei mūsų šokis dabar sukasi ne aplink herakleitišką ugnį, o aplink bokalą ar telefono ekraną (kuris vargu ar pajėgus gyvai atvaizduoti ir atpasakoti pasaulio sukūrimą, šiandien žymintį ne dievų kovą, o didįjį sprogimą), vis vien nereiškia, jog įvairūs ritualai turėtų išnykti. Kitaip tariant, vien todėl, kad nebeturime savo transcendencijos, dar neverta daryti išvados, kad mums nebereikia buitį ir kasdienybę pertraukiančių įvykių. Nes be jų mūsų vargšė žemiškoji kultūra virs vientisa pilka schema. O tai praktiškai ją paguldo į bendrą karstą kaip ir tą, kurio garbei kadaise šokta aplink laužą.

Draugai