Už nugaros penki jaunuoliai diskutuoja apie artėjantį šimtadienį. Piktinasi, kad datos parenkamos nelogiškai – niekas neskaičiuoja lygiai 100 dienų. Kalba rusiškai, įterpdami be akcento tariamus lietuviškus žodžius „pamoka“, „lietuvių įskaita“ ir pan. Iš konteksto pavyksta suprasti, kad bent dalis jų lanko lenkiškas mokyklas.

Vietovėje, kurioje gyvenu, yra lenkiška mokykla ir darželiai, lietuviškų – nė vieno. Lenkų ir rusų kalba dominuoja kaimynystėje. Vienos iš tų vietinių parduotuvių darbuotojas tamsiais vakarais kompiuteriu žaidžia šachmatais. Kitoje darbuotoja mineralinį vandenį „Vytautas“ vadina „Vytuku“, bet niekada iki galo nepersijungia iš lenkų kalbos į lietuvių. Mano vyras (nei lenkas, nei lietuvis) šiame kontekste netikėtai pasijunta labiau savas.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Lietuvos kaip daugiakultūrės šalies patyrimas man gana naujas. Užaugau krašte, kur kalba varijavo nuo standartinės lietuvių iki gilios žemaičių. Istorija apie miesteliuose klestėjusias žydų bendruomenes buvo užmiršta, tarsi būtų ne vietinė. O mažos romų bendruomenės, kurias dar buvo galima atpažinti sutikus, matomos kaip svetimos, pavojingos. Užmirštas ir kitų tautų egzistavimas, pavyzdžiui, vokiečių iškraustymas ar asimiliacija. Vilnius buvo pašiepiamas kaip „negrynas“. Galbūt gerai, kad niekas nežinojo apie Lietuvoje veikiančias bent 5 mečetes, kuriose meldžiasi Lietuvos totoriai, laidojantys artimuosius su antkapiuose iškaltomis Korano citatomis.

Buvau ugdoma tikėti esą Lietuva yra šalis, kur gyvena tik tam tikros išvaizdos asmenys, kalbantys vien lietuviškai ir nepuoselėjantys jokių kitų kultūrinių tapatybių. Visos atminimo datos ar istoriniai simboliai buvo tik grynakraujo lietuviškumo simboliai. Jie formavo Lietuvos kaip kankinės įvaizdį (kalbos draudimas, tremtys, Sausio 13 d.) arba Lietuvos kaip didingos užkariautojos įvaizdį (Vytautas – nuo jūros iki jūros).

Toks lietuviškos tapatybės formavimas buvo naudingas kovojant dėl išlikimo, išsivaduojant iš okupacijos. Nacionalizmas efektyviai vienija. Tačiau Lietuva visada buvo daugiakultūris kraštas. Kuriant šalį dalyvavo įvairūs čia gyvenę žmonės, kalbėję skirtingomis kalbomis, laikęsi savitų tradicijų. Dauguma mūsų tradicijų ar patiekalų virtuvėse yra susiformavę kultūroms bendraujant tarpusavyje.

Viešos diskusijos apie Lietuvos daugiakultūriškumo istoriją vysta vos prasikalusios. Mat paliečia ir pačius juodžiausius puslapius, pavyzdžiui, lietuvių vaidmenį per Holokaustą. Vis dažniau atkreipimas dėmesys, kad be entuziastingos vietinių „pagalbos“ žudant žydus, negalima paaiškinti kraupaus tragedijos masto. Neaptartos ir nepriimtos istorijos tiek daug, kad nepavyksta prieiti prie nors šiek tiek brandesnės diskusijos nei rėkimas „lietuviai gelbėjo žydus“ prieš rėkimą „lietuviai žydšaudžių tauta“.

Akivaizdu, kad istorijos pasakojimas turi poveikį ir dabarčiai. Spaudoje neseniai pasirodė žinia, kad Lietuvos gyventojų skaičius per metus paaugo rekordiniais 54-iais tūkstančiais. Tai daugiausia lėmė asmenys, bėgantys nuo karo Ukrainoje. Nesusilaikiau ir perskaičiau komentarus. Juose įžvelgiamas Lietuvos naikinimas, skamba nacionalistiniai šūkiai, atsiranda net teigiančių, esą slavų kilmės žmonių odos spalva tamsesnė. Žinoma, dalį to šlamšto galima nurašyti botams – už atlygį dirbantiems kiršintojams. Lietuvos palaikymas Ukrainai stiprus ir jo nepavyks taip lengvai sumenkinti. Kita vertus, realūs asmenys iš Ukrainos susiduria su diskriminacija ieškodami būsto ar darbo. Dalis kitų imigrantų apskritai neturi jokių šansų. Jei tik gali ir jei Lietuvoje lieka gyvi, jie kuo toliau bėga nuo mūsų neapykantos, ypač patyrę nužmoginantį elgesį prieglobsčio prašytojų sulaikymo centruose.

Lietuvoje nesutariama dėl įvairių klausimų, tačiau beveik visi pritaria valstybės politikai dėl nereguliarių migrantų, kertančių Baltarusijos ir Lietuvos sieną. Politikai, kuria nepaisoma net elementaraus humaniškumo principų. Politikai, kurios centre – paprastasis rasizmas, pridengtas kovos su hibridiniu karu skraiste. Nedomina ši tema ir žiniasklaidos. Net faktas, kad Lietuvoje veikė „Gydytojai be sienų“, kuriuos sutiksi tik nesaugiausiuose pasaulio kampeliuose, visuomenei keistas nepasirodė.

Tariamo Lietuvos grynumo išsaugojimas skamba kaip svarbiausia, neginčijama vertybė ir diskusijose apie Lietuvos depopuliaciją. Atrodo, kad ir kiek tai mums kainuotų, esame pasiryžę amžiams išlikti tikrais konservuotais lietuviais. „O kas čia tokio norėti neįsileisti kitų kultūrų?“ klausia ponai per nacionalinį radiją. Nepamiršta ir pastebėti, kad tai ne rasizmas – mums rasizmas esą išvis nebūdingas, nes niekada nebuvome kolonijinė šalis, tik šalis-kankinė.

Realių, gyvų žmonių, vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis patekusių į Lietuvą, patirtys kol kas piešia liūdną visos šalies likimą. Trauktis užprogramuota ne tik šalies populiacija ar ekonomika, bet ir kultūra. Kaip miškai, kuriose auga tik vieno tipo medžiai, ar laukai, apsodinti viena kultūra. Pažeidžiami.

Aurelija Auškalnytė – įgijusi psichologės išsilavinimą, dirba nevyriausybinėse, žmogaus teises ginančiose, organizacijose.